Vietoj prologo: nemokama kava
Mano pažintis su Naujamiestyje, Savanorių prospekte, įsikūrusia „Kavos era“ prasidėjo pernai pavasarį ir gana juokingai. Gyvenau netoli, vyko statybos ir pamačiau, kad prie vieno iš jau pastatytų daugiabučių durų kabo daug balionų. Žinojau, kad ten bus atidaryta kavinė. „Pagaliau yra, kur kavos išgerti“, – pagalvojau ir džiaugsmingai įvirtau pro duris.
Durys buvo neužrakintos. Prie kelių sustumtų staliukų klegėjo būrelis žmonių (tai buvo kavinės įkūrimo šventimas draugų rate) ir atsisuko į mane.
„Laba diena, dirbate?“ – paklausiau ir mintyse pagalvojau, kad tikriausiai dar nedirba. „Dar ne“, – šyptelėjo maloni jauna moteris, o aš atsidusau: „Kaip gaila, taip norėjau kavos.“
Man ji ne tik kad nemokamai paruošė kavos (neturėjo kasos aparato arba jis dar neveikė – pamenu faktą, kad priimti pinigų už kavą negalėjo), bet dar ir sausainį įdavė į rankas ir pridūrė: „Grįžkite rytoj, dirbsime!“.
Nuo tada aš ten dažna viešnia.
Iš Airijos – su tikslu
„Kavos eros“ įkūrėjai Eimantas ir Raimonda Liaudanskai beveik metus dirbo tik dviese. Pora norėjo užsitarnauti gerą vardą, tad rizikuoti kažką samdyti buvo baisoka.
Abu kilę iš Panevėžio, Raimonda neakivaizdiniu būdu Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje studijavo turizmo ir viešbučių administravimą, o Eimantas Panevėžio kolegijoje – vadybą.
Į Airiją 2007 m. Eimantas išvyko pirmas, netrukus atvyko ir Raimonda. Abu dirbo kavinėje (Eimantas buvo virtuvės šefas, Raimonda – barista). Po dvejų metų atsirado galimybė investuoti į tokį pat verslą, jie tapo akcininkais. Viskas išsirutuliojo iki to, kad pora nusprendė įkurti savo kavinę. Lietuvoje.
Čia grįžti visuomet kirbėjo mintis. Ilgalaikis emigracijos planas buvo ne uždirbti pinigų, o suprasti, ką nori veikti gyvenime, pasisemti patirties, gerai išmokti kalbą. „Labai susidraugavome su ta airių šeima, pas kurią dirbome, daug ko išmokome. Jie turėjo dvi kavines ir visuomet mus ragino, kad įkurtume savo“, – pasakoja Liaudanskai.
Į Lietuvą sutuoktiniai grįžo 2014-ųjų gruodį ir ėmėsi darbo.
Vilnius ir ne kitaip
Kodėl panevėžiečiai, tiek metų pragyvenę Airijoje ir niekada – Vilniuje, vis tik nusprendė įsikurti sostinėje? „Nes Lietuvoje yra tik vienas miestas“, – nusijuokia Raimonda. „Vilniuje visi visko matę. O po tokio ilgo laiko, kai negyvenome Lietuvoje, pamatėme, kad būtų sunku įsikurti Panevėžyje. Per mažai erdvės, žmonių“, – priduria Eimantas.
Kavinės vietą padiktavo spontaniškumas: porai čia patiko ir per daug nesidomėjo, ar aplink yra įsikūrę konkurentų (jų tuo metu beveik nebuvo), o Centre išsinuomoti patalpas buvo per brangu.
„Mūsų manymu, čia trūksta tokių kokybiškų vietų. Yra daug kavos namų, bet mažai kur yra pusryčių visą dieną. Airijoje yra panašaus tipo kavinių. Mes jų nekopijavome, kūrėme savo idėją ir tikėjome tuo, ką darome. Dabar matome, kad per metus išaugo didelis klientų ratas ir meniu pasiteisino. Į madą ateina greitas, sveikas, skanus maistas“, – pasakoja Eimantas.
Klientus jaukinosi lėtai
Nors ilgai dirbo dviese, Liaudanskai nusprendė plėstis ir aptarnauti didesnius kiekius žmonių, todėl į kolektyvą priėmė dvi merginas. Šiuo metu ieškomas dar vienas darbuotojas.
Jaukinomės klientus labai lėtai, pasirinkome lėtesnį, bet efektyvesnį būdą: kad žmonės iš lūpų į lūpas apie mus teigiamai atsilieptų.
„Jaukinomės klientus labai lėtai, pasirinkome lėtesnį, bet efektyvesnį būdą: kad žmonės iš lūpų į lūpas apie mus teigiamai atsilieptų. Nenorėjome sukurti mito, kad esame geriausi, prisikviesti šimtą žmonių ir nepatenkinti pusės jų lūkesčių“, – argumentuoja pora.
„Atsiradus naujiems darbuotojams, buvo baimės, kad ne taip gerai padarys, bet vienas lauke ne karys, be komandos nieko nepasieksi“, – teigia Raimonda. Eimantas priduria, kad vienas dirbdamas gali pasiekti tokį lygį, kai nustoji tobulėti, ir tikriausiai kiekvieno darbdavio svajonė yra turėti stiprią komandą.
Konkurencija netrukdo
Aplink „Kavos erą“ pusės kilometro spinduliu įsikūrė dar trys ar keturios kavinės, kuriose galima išgerti skanios kavos, yra nemokamas bevielis internetas.
„Kai viską pradėjome, sakiau, kad mums tikrai nėra konkurentų, – nusijuokia Raimonda. – Dabar šiek tiek nuomonė keičiasi, nes kaimynai irgi pradėjo siūlyti klientams pusryčių, tarp jų – ir populiariųjų Benedikto kiaušinių. Tačiau konkurencija netrukdo, pas mus juk ne tik kavos yra.“
„Tai, dėl ko pritraukiame žmonių, susideda iš daug dalykų. Pavyzdžiui, žmonės labai nustemba, kad gali gauti kiaušinienės kad ir penktą vakaro. Juk dauguma kavinių ruošia pusryčius iki 11 val., – paantrina Eimantas. – Nesitikėjome, kad klientai taip pamėgs poliarinius suvožtinius. Lyg ir neįprasta pietums valgyti suvožtinį, žmonės pripratę prie sunkesnio maisto. Tačiau pas mus didelę paklausą turi tiek suvožtiniai, tiek omletai, tiek kiaušinienės. Šiuo metu turime naujieną – Benedikto kiaušinius, sulaukiame labai gerų įvertinimų. Beigeliai pradžioje buvo silpniausia grandis, tačiau dabar jie taip pat labai populiarūs.“
Darbe – kaip kolegos
Paklausti, ar jiems kaip porai nebuvo išbandymas pradėti kurti verslą ir absoliučiai visą laiką praleisti kartu, sutuoktiniai pradeda juoktis.
Darbe mes kolegos, stengiamės neparodyti, kad esame vyras ir žmona. Mes vienas kitą tempiame. Kai vienas pavargsta, kitas daugiau dirba.
„Šį klausimą išgirstame dažnai. Mūsų požiūris sutampa. O darbe mes kolegos, stengiamės neparodyti, kad esame vyras ir žmona. Klientai, po kurio laiko tai sužinoję, nustemba. Mes vienas kitą tempiame. Kai vienas pavargsta, kitas daugiau dirba. Stengtis gerai sutarti nereikia – tai vyksta natūraliai, darbas mūsų santykiams nepakenkė. Gal jau negalime vienas be kito?“ – svarsto Eimantas.
„Mes ir prekių kartu važiuojame pirkti, ir sportuojame kartu, ir į Vingio parką einame, – kvatoja Raimonda. – Atsikrausčius į Vilnių, išsibarstė daug draugų. Čia jų turime, bet nedaug. Todėl labai palaikome vienas kitą.“
Atsipalaiduoti negalima
Raimonda kavinėje atsakinga už kavos ruošimą, aptarnavimą, taip pat už finansus, o Eimantas – už virtuvės reikalus, personalo apmokymą. Darbo ypač padaugėjo paskutinį mėnesį. Poros manymu, geras oras žmones skatina išlįsti iš namų.
„Kada buvo tokia akimirka – jei buvo, kai supratote, jog viskas bus gerai, jums sekasi ir galite kažkiek atsipalaiduoti?“ – klausiu pašnekovų.
Ne paslaptis, kad negalima užmigti ant laurų, kad ir kaip gerai sektųsi. Taip nebus, kad kreivė visąlaik kiltų į viršų.
„Nemanome, kad dar galime taip jaustis, tai nebūtų teisinga. Visada yra, kur tobulėti, turėdamas verslą niekada negali atsipalaiduoti, nes pats už viską ir atsakysi. Ne paslaptis, kad negalima užmigti ant laurų, kad ir kaip gerai sektųsi. Taip nebus, kad kreivė visąlaik kiltų į viršų. Vieną mėnesį sekasi gerai, kitą – blogiau. Visada kas nors gali geriau už tave padaryti, turi stebėti naujienas, ieškoti, ką galėtum patobulinti.“
Paklausti apie ateities planus, Liaudanskai gudriai šypsosi: „Gal palikime intrigą? Greitu laiku nustebinsime savo klientus naujomis idėjomis. Visi pamatys, kad ne tik kiaušinienę darome skanią, bet ir lietuviškos sriubos galime pagaminti – tik kitaip!“
