„Geriau apie mūsų vietą kalba maistas, o mes patys labai saugome privatumą“, – tokia Vilniaus Naujamiesčio rajone įsikūrusio restorano „Undici Ventuno“ šeimininkų nuostata. Kita vertus, susipažinti visada galima užsukus gyvai. Pietų ar vakarienės metu prie baro čia dažnai pasitiks italas Marco, o virtuvėje darbuojasi jo žmona Vitalija Galkutė.
Tad štai ir pirmasis netikėtumas – itališkos virtuvės restorane maistą ruošia lietuvė. Tačiau galbūt ir nėra čia kuo stebėtis – ji ne vienus metus sėmėsi patirties Italijoje, pas geriausius pastos, pinsos meistrus ir tikrai išmano, ką daro.
-
8 vietos Vilniuje, kur verta keliauti saldžių bandelių: nuo senbuvių iki naujokų
-
Kur Vilniuje ieškoti meksikietiško ir Tex-Mex maisto? 5 paprastesnės ir prabangesnės vietos
-
Kur Vilniuje ieškoti ispaniškų spurgų „churros“? 6 vietos, kur rasit ir sočių, ir lengvučių
-
5 restoranų rudens naujienos Vilniuje ir Kaune, kur verta užsukti
Šios vietos pavadinimas – „Undici Ventuno“ (tariama – „undiči ventuno“) taip pat susijęs su Vitalija. Itališkai tai reiškia viso labo skaičius – vienuolika ir dvidešimt vienas – būtent nuo 2011-ųjų iki 2021-ųjų Vitalija gyveno Italijoje. Tiesa, ten išvykti ją paskatino ne kulinariniai motyvai, o asmeniniai reikalai, tam inspiravo tada dar būsimas vyras Marco.
Pora tik užsimena, jog kurį laiką abu dirbo su mados industrija susijusiose bendrovėse, tačiau ilgainiui patraukė būtent gastronomija, siekis pasigilinti į Italijos virtuvę.
Kelerius metus Vitalija lankė mokymus ir kursus, kur gilinosi į itališkų patiekalų ruošimo subtilybes ir šia prasme pora yra gana kategoriška – vien praktikos restorane neužtenka, kad galėtum vadinti save šefu, reikia ir daugybės žinių – pradedant nuo higienos baigiant gilinimusi į ingredientus.
Beje, dėl ingredientų kokybės jie abu kone pamišę, ne veltui dalis restorano erdvės yra paskirta lentynoms, kuriose surikiuoti produktai, kurių galima nusipirkti namams – jų atranka ir platinimas yra Marco atsakomybės sritis.
Kai jis atneša pademonstruoti didžiules itin kokybiškas saliamio dešras, mūvi pirštines ir neša jas atsargiai it kūdikį. O vedžiodamas palei produktų prikrautas lentynas gali išsamiai papasakoti, kas vieno ar kito gamintojas, kokius įvertinimus kokiame konkurse kas pelnė, ar sunku buvo sutarti dėl tiekimo į Lietuvą.
Ir vis tik pagrindinis dalykas, dėl ko čia žmonės traukia, panašu, yra maistas, kurį ruošia Vitalija. Meniu čia keičiasi dažnai, jis paprastai kabo surašytas lentelėje virš baro. Čia visada yra kelių rūšių pastos patiekalų bei pinsos su įvairiais priedais ant viršaus.
Kaip vieną charakteringiausių patiekalų pora pristato raviolius su buivolės pieno mocarelos įdaru, pagardintus pomidorų padažu. Patiekalas savo skoniu ir aksominiu švelnumu tiesiog glosto gomurį, sunku įsivaizduoti ką skanesnio ir šviežesnio. Marco ir Vitalija šypsosi dėkodami už pagyras ir vėl pabrėžia, kaip šiam patiekalui svarbu ingredientai.
O kas per išradimas yra pinsos, kuo jos skiriasi nuo įprastų picų? Beje, pora nė nenori savo restorano pozicionuoti kaip išskirtinai pinsų vietos, tačiau kartu nutariame, jog, panašu, autentiškų Romos picų Vilniuje gal niekas kitas nė nekepa.
Pasirodo, tai ne toks ir senas „išradimas“, atsiradęs tada, kai prieš keliolika metų Romoje nutarta imti kepti sveikesnes picas.
Tarkime, tešlai naudojamas kelių skirtingų grūdų miltų mišinys, jis yra žymiai maistingesnis, vertingesnis, tokia tešla iškepusi lengviau virškinama, neužkemša skrandžio. Raugiant tešlą naudojama itin mažai mielių, o fermentacijos laikas yra žymiai ilgesnis nei tradicinės picos tešlos.
Savo forma pinsa irgi paprastai būna kiek kitokia – ištempto ovalo formos. Ji gana minkšta, burbuliuota, tačiau lengvai kramtoma ir tikrai lengva. Ant viršaus gali keliauti patys įvairiausi priedai – kumpis, sūris, daržovės, žalumynai. Vieną pinsą drąsiai gali dalintis du ne itin išalkę valgytojai.
„Undici Ventuno“ galima rasti ir itališkos kavos. Tačiau – Marco maloniai nustebina – ne itališkoms vietoms charakteringo stipriai suskrudusio kavos pupelių mišinio, bet „naujajai kavos bangai“ atstovaujančių skrudintojų kavos pupelių, iš kurių tamsusis gėrimas čia ir ruošiamas.
Beje, Marco ir Vitalija gana atsargiai vertina kitus itališkus restoranus Vilniuje, diplomatiškai sako, jog ne viską išbandė, bet kavos kultūros lygį sostinėje labai giria. Pasak Marco, jis pats mielai pasimokytų iš baristų, kurie darbuojasi stipriausiose kavinėse.
„Undici Ventuno“ įsikūrė galbūt kiek neįprastoje vietoje – ne kurioje nors centrinėje Senamiesčio gatvėje, bet Naujamiestyje, vieno verslo centro patalpose. Kiek nusistebėjus tokiu sprendimu restorano savininkai tikina nė kiek to nesigailintys, nes aplinkui daug biurų, ambasadų, sako, jog tie lankytojai, kurie ateina pirmąsyk, vėliau grįžta ir grįžta. Net ir mums kalbantis porai laisvą pirmadienį, per restorano langą pasilenkia pasisveikinti pora ištikimų lankytojų.
Paklausti, kaip po ilgų metų Italijoje abu jaučiasi Lietuvoje, Vitalija ir Marco šypsosi, jog daug dalykų čia patinka, jiems norėjosi išbandyti savo galimybes moters gimtinėje. „Svarstėm ir apie kokią Šveicariją, kur, be abejonės, mūsų pajamos būtų kitokios, bet labiau galvojam apie malonumą dirbti, norim pristatyt Vilniui kokybišką maistą, kokybiškus produktus, o kaip bus toliau, pažiūrėsim“, – filosofiškai nutęsia Marco.
