Nuo svajonės iki realybės
Pašnekovė Monika atskleidė, kad restoranėlio įkūrimas, tai – ilga generuota svajonė. „Viskas prasidėjo nuo mano mamos ir tetos. Jos visada mėgo gaminti maistą. Prieš keletą metų jos pradėjo gaminti užsakymus šventėms. Puikiai prisimenu, kaip visos susitikdavome ir svajodavome, kad būtų smagu atidaryti kavinę kartu. Tai kadaise buvo svajonė, o dabar – realybė“, – sakė mergina.
Monika Anglijoje yra baigusi kulinarijos studijas. Šią specialybę pasirinko ne veltui.
„Toks buvo mano tikslas, kad Anglijoje galėčiau įgyti naujų žinių, o grįžusi – kurti verslą kartu su šeima. Kol studijavau, mama su teta toliau tęsė verslą čia, priiminėjo užsakymus šventėms. Taigi, jau 4–5 metus turime savo klientų ratą. Na, o prieš dvi savaites jau atidarėme restoranėlį, kur pagaliau galime pasikviesti klientus pasėdėti ir gardžiai pavalgyti, atsigerti kavos, arbatos“, – pasakojo jaunoji kulinarė.
Skirtingi keliai suburia į vieną vietą
Kitos seserys gal kiek mažiau susijusios su kulinarija, tačiau vis tiek yra neatsiejama verslo dalis.
„Jaunesnioji sesuo Mantvilė baigusi diedetiką, tačiau ji – dainininkė, tad jos kitoks kelias. Na, o vyresnioji Martyna – kineziterapeutė. Nors visos užsiimame skirtingomis veiklomis, vis tiek susiburiame čia kartu dirbti, padėti viena kitai“, – tikino Monika.
„Laimė kartu“ pavadinimas sugalvotas ne veltui. „Mums gera būti kartu, viskuo dalintis, drauge kurti, todėl ir pavadinimas atitinkamas. Maisto gamyba yra tai, kas mus suburia kaip šeimą. Mes mėgstame sakyti, kad maisto gamyba yra būdas, kaip mes išreiškiame meilę. Aš visiškai realizuoju save čia. Manau, žmonės tai jaučia, nes visi pagiria, jog restoranėlyje labai gražu, jauku, skanu. Jie jaučia, kad viskas – iš meilės“, – pridūrė ji.
Iššūkių nebijo
Paklausta, ar nebijojo atidaryti restoranėlio, kai vis dar siaučia koronavirusas, Monika tikino, kad jos nė nepagalvojo, jog verslas galėtų nepasisekti. „Mes jau turėjome savo klientų ratą, kuomet gamindavome užkandžius, patiekalus vakarėliams, privačioms šventėms, ir visi užsakovai laukė, kada atidarysime kokią kavinę. Baimės tikrai nebuvo“, – tvirtai dėstė mergina.
Taip pat ji pabrėžė, kad šeimos moterų negąsdina ir visai netoli esanti kita kavinė Krekenavoje. „Mes nuo jų skiriamės tuo, kad mūsų klientų ratas kitoks. Jie turi savo produkciją, o mes – savo. Aš manau, kad labai gerai, jog viename miestelyje yra net dvi maitinimo įstaigos, nes žmonės gali pasirinkti, kur pavalgyti. Konkurencijos nejaučiame“, – sakė Monika.
Nuo mėsiškų iki veganiškų patiekalų
Restoranėlyje yra du meniu: skirtas šiokiadieniams ir savaitgaliams.
„Darome ir vėlyvuosius pusryčius, darbo dienomis siūlome dienos pietus. Pagrindinis meniu toks, kur žmonės gali pasirinkti sudėtį… Gyventojai dabar valgo ne tik mėsą. Juk yra veganų, vegetarų. Aš pati vegetarė, todėl man buvo svarbu atsižvelgti į tokių žmonių poreikius. Pas mus beveik visi patiekalai gali varijuoti nuo mėsiško iki veganiško. Tereikia pakeisti kelis ingredientus. Stengiamės, kad būtų kuo daugiau daržovių. Visus patiekalus gaminame čia, net duoną kepame patys“, – pasakojo Monika.
„Stengiamės daryti viską kuo įvairiau, bet ir paprastai, kadangi reikia turėti omeny, kad Krekenava – kaimo vietovė, tad žmonės ne visada supranta „kitokius“ patiekalus. Kartais nugirstu replikų, kad „kiek galima tą mėsą valgyti, reikia ir kažką naujo išbandyti“. Man tokie žodžiai labai paglosto širdį“, – tikino mergina.
