Juolab, kad Paulius net keletą kartų jungėsi prie mūsų produktų testų ir įrodė, kad turi neprastą uoslę bei skiriamąją skonio gebą. Tiesą sakant, po cepelinų testo jis užsimojo mums surengti savos gamybos cepelinų degustaciją – ir mes išties nenusivylėme!
Be to, jis kasmet darbo reikalais keliauja po įvairias šalis ir yra ragavęs įvairiausių koldūnų atmainų. Tačiau vis tiek prioritetą teikią lietuviškai produkcijai ir sako koldūnus valgąs bent kartą per savaitę.
Susigrąžino buvusią fizinę formą
Paulius neslepia, kad jam, nuo vaikystės žaidusiam futbolą ir dirbusiam vadovybės apsaugos departamente, vėliau teko pereiti ir ne pačios geriausios fizinės formos laikotarpį. Tačiau, pakeitęs mitybą ir į dienotvarkę įtraukęs daugiau fizinės veiklos, per mažiau nei metus jis nusikratė bene 25 kg antsvorio.
Kaip Paulius sako, labiausiai padėjo bazinis principas: pusryčius valgyti kaip princui, pietus – kaip karaliui, vakarienę – kaip vargšui. Po 18 h jis stengiasi nebevalgyti – nebent pasimėgauja stikline kefyro ar kokiu vaisiumi. Nors iš savo raciono jis nei saldumynų, nei gazuotų gėrimų, nei pusgaminių visiškai neišmetė, tačiau atsisakė alaus, rūkytų skanėstų, traškučių, rečiau valgo mėsą, o dažniau renkasi daržoves, žuvį, košes, rauginto pieno produktus.
Kai pradėjau atidžiau rinktis ką valgau, ėmiau geriau jausti skonį.
„Kai pradėjau atidžiau rinktis ką valgau, ėmiau geriau jausti skonį. Man malonumą teikia nebe maisto kiekis ar dažnai dirbtinis skonio intensyvumas, o maisto natūralumas, paprastumas bei pats gaminimo, pateikimo ir ragavimo procesas bei su juo susijusios emocijos“ , – sako Paulius.
Jis pats moka gaminti įvairias kiaušinienes, kotletus bei karbonadus, gerai pavyksta ir marinuoti bei kepti mėsą. „Pagal receptą apskritai galiu pagaminti praktiškai bet ką, tačiau pjaustymo funkciją mieliau patikiu kažkam kitam“, – sako Paulius. Tačiau vienas gaminti nemėgsta, todėl, jei nevalgo mieste, namuose pasiruošia kažką labai paprasto – jo šaldiklyje visada „budi“ koldūnai. Studentavimo laikais, jie kaip ir bulvės, buvo vienas dažniausių patiekalų. Tiesa, kitiems masinės gamybos tradiciniams patiekalams – cepelinams, žemaičių blynams – jo kelių pabandymų jo šaldiklyje vietos neatsirado.
Vaikystėje padėdavo gaminti
Paulius sako vaikystėje ne tik mėgęs koldūnus, bet ir padėdavęs juos gaminti mamai – jo darbas būdavo minkyti tešlą, ir jis puikiai žinojo, kad kuo ilgiau minkysi, tuo skaniau bus. Jo mėgstami koldūnai būdavo su mėsa ir pikantiška varške, tačiau visiškai nemėgo „šaltanosių“ – koldūnų su uogomis. Todėl ir dabar prioritetą teikia naminiams koldūnams, tiesa, pats jų negamina – perka turguje ar iš pažįstamų, kurie tokia namudine gamyba užsiima.
Tačiau yra išbandęs ir daugumą prekybos centruose parduodamų – ne tik lietuviškų, bet ir rusiškų, sibirietiškų koldūnų. Sako apsistojęs ties vienu prekės ženklu, tačiau prisipažino, kad etikečių dažniausiai neskaito. „Aš renkuosi pagal kainą – man rodosi, kad iš brangiausių koldūnų galima tikėtis geriausios kokybės“, – sakė jis. Beje, pasitaikė atvejų, kuomet nusipirktų koldūnų kvapas buvo toks nemalonus, kad jis jų nė nesiryžo ragauti.
Paulius mūsų susitikimui ruošėsi atsakingai – sako tol apžiūrinėjęs viename didžiausių prekybos centrų parduodamų koldūnų rūšis, kol nušalo rankas. „Užtrukau turbūt 45 minutes, kol įsitikinau, kad mano pasirinktuose koldūnuose mėsos procentinis kiekis pats didžiausias – 60 procentų“ , – juokėsi jis.
Koldūnų trikovė
Pauliaus pasirinkimas buvo vieno žinomiausių prekių ženklų „Liūtukas ir Ko“ koldūnai su kiaulienos ir jautienos įdaru. Palyginimui nusprendėme paimti rankų darbo „Pakruojo dvaro“ virtinių su kiaulienos įdaru ir raviolių su plėšyta jautiena iš specializuotos makaronų ir koldūnų parduotuvės „Virsi tu“.
„Pakruojo dvaro“ (gamina „Miltinuko receptai“) virtiniai ne itin patiko dėl dydžio (dėl to ir verdami daugiau nei 10 min.), tačiau įdaro, kurio sudėtis – 44 proc. kiaulienоs, 40 proc. kiaulienos lašiniai, svogūnai, druska ir pipirai – skonis mums visai tiko.
„Liūtuko“ koldūnų skonis turbūt pažįstamas daugumai. Įdaras, kurios sudėtis – 55 proc. kiauliеnos, 21 proc. jautienos, svogūnai, palmių aliejus ir druska, lyginant su „Pakruojo dvaro“ koldūnais, mums atrodo specifiškai gamyklinis – primena tą kvapą, kuris išsiskiria kepant parduotuvinį faršą. Šie koldūnai buvo pigiausi – lyginamoji kaina, lyginant su kitais dviem produktais, skyrėsi net dvigubai ir daugiau.
„Virsi tu“ ravioliai išsiskiria oranžine tešlos spalva, nes į ją pridėta pomidorų pastos. Ir Pauliui, kaip tradicijos gerbėjui, tai bereikalinga, skonį iškreipianti inovacija. Įdaras, kurio pagrindą sudaro jautienos žandai, pagardinti morkomis, svogūnais, salierais, pomidorais, česnakais, kuminais ir saldžiąja paprika, yra labai aiškios faktūros ir išraiškingo skonio. Šie koldūnai, kaip ir buvo galima tikėtis, pagal lyginamąją kainą buvo brangiausi.
| Eil. Nr. | Produktas | kaina EUR | svoris g | Lyginamoji kaina EUR |
| 1 | „Liūtukas ir Ko“ koldūnai su jautienos ir kiaulienos įdaru | 2,99 | 600 | 4,98 |
| 2 | „Pakruojo dvaro“ koldūnai su kiaulienos įdaru | 3,1 | 300 | 10,33 |
| 3 | „Virsi tu“ ravioliai su plėšyta jautiena | 6 | 500 | 12,00 |
Paulius „Liūtukas ir Ko“ koldūnams skirtų 7 balus iš 10, „Pakruojo dvaro“ – 6,5 arba 7, o „Virsi tu“ ravioliams – 6. Belkai, priešingai, skaniausi buvo šie ravioliai, mažiau patiko – „Pakruojo dvaro“, mažiausiai „Liūtuko“ – atitinkamai jiems skirtų 8, 7 ir 6 balus. Kaip nekeista, šįkart mūsų nuomonės su Belka sutapo, tačiau balų nedrįsčiau skirti, nes koldūnus su mėsa galėčiau valgyti tik iš bado, todėl jų vertinimas prasidėtų nuo 5 balų žemyn. Nors nesu vegetarė, bet net nerealaus skonio koldūnai su mėsa mano skalėje daugiausia būtų verti 6 balų.
Taigi koks bendras verdiktas? Ogi toks, kad „Liūtuko“ karaliumi laikyti kaip ir nebeišeina, tačiau jo vietos užtikrintai niekas neužėmė. Įvertinus, kad pagrindinis „Pakruojo dvaro“ virtinių trūkumas buvo jų dydis, potencialo galbūt turi to paties ženklo „Koldūnai su jautiena“.
O mes su Belka greičiausiai vis tiek pasiliktume prie vegetariško koldūnų (su pikantiška varške, ricotta ir špinatais bei kt.) varianto. Juolab, kad prie jų dar labiau tiktų mūsų pasiūlytas pagardo variantas: skrudintas (kol išdega pieno baltymai ir atsiranda riešutų poskonis) sviestas su šalaviju. Paulius šį variantą irgi įvertino kaip vertą dėmesio.
Tradicijos be variacijų
Paulius iš pat pradžių aiškiai įvardino savo gastronominę filosofiją: jei patiekalas tradicinis, jam nepriimtinos variacijos su visokiais netradiciniais priedais – picos su ananasais, saldi silkė ar bulviniai blynai su uogiene.
Jis sako nelabai suprantąs, kam eilinei Lietuvos kavinei yra reikalingas itališkas tiramisu ar amerikietiškas sūrio pyragas. „Ledai su natūraliomis uogomis ar obuolių pyragas man pats geriausias desertas“, – sako jis.
Kai tarėmės dėl ragavimo, apie kitus, nei mėsa, koldūnų įdarus kalba nėjo. „Ricotos ir špinatų įdaras man tinka Italijoj, o Lietuvoje apskritai dauguma koldūnų su varške yra saldūs, o ne pikantiški, pagardinti peletrūnu ar mairūnu kaip man įprasta iš vaikystės“, – sako jis.
Beje, Paulius turi keletą koldūnų gaminimo paslapčių, kurios mums pasirodė vertingos. Pirmiausia, jis koldūnus veda pasūdytame vandenyje (nors kai kurių koldūnų atveju tai gali būti per sūru), įdėdamas skiltelę svogūno ir juodųjų pipirų (kartais paskanina ir jautienos sultinio kubeliu). O nuovirą palieka, dalį jo užpildamas ant išvirtų koldūnų (taip išvengia koldūnų sulipimo). Patiekia su spirgučiais bei grietine. Kai vienu metu norisi ir sriubos, ir antro patiekalo – galima įpilti daugiau nuoviro ir gaunasi sultinys su koldūnais.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas.
Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: Facebook ir Instagram
