Kai prieš keletą dešimtmečių Michaelas Laiškonis, šviežiai iškeptas menotyros specialybės studentas, pavargo ir nutarė metus pailsėti, jo bičiulis tuomet dirbo kepyklėlėje. Kol sugalvos, ką gyvenime nori veikti toliau, M.Laiškonis nusprendė padirbėti virtuvėje, kurioje gimsta saldūs kepiniai. Taip vyras „virtuvėje“ užsiliko kur kas ilgiau, nei planavo…
Su Michaelu susitinkame ICE, Kulinarinės edukacijos instituto, patalpose Niujorke. Kad patektum į prestižinio, paties didžiausio pasaulyje kulinarinio instituto patalpas, pirmiausia reikia rasti tinkamą įėjimą, mat Niujorko centre dangų remiantis pastatas tokio dydžio, jog tenka sukti ratus aplink visą kvartalą, ieškant skirtinguose lygiuose išsidėsčiusių įėjimo durų. Į vidų nepaklius joks pašalietis – čia reikės ne tik pateikti asmens dokumentus, bet ir nusifotografuoti.
40 000 mokinių. Tiek virtuvei neabejingų žmonių per metus ilgesniems ir trumpesniems paskaitų ciklams atvyksta į Pasaulio rekreacinės Kulinarijos meką. Šios mokyklos istorija prasidėjo 1975 metais, kai gaminti mėgstantis entuziastingas niujorkietis Peteris Klumas ėmėsi mokyti penkis studentus maisto gaminimo paslapčių ankštoje savo namų virtuvėlėje. Kai apie mokslais patenkintus studentus parašė dienraštis „The New York Times“, mokytojas sulaukė tokios gausybės skambučių iš kitų kulinarija besidominčių žmonių, kad neliko nieko kito, kaip išsinuomoti patalpas ir rimtai imtis verslo. P.Klumo akademijoje, skirtingai nei kitose to meto Amerikos kulinarinėse mokyklose, užuot šlifuojant tradicinius receptus ir technikas, buvo mokoma išsiugdyti savo skonį ir išmokti drąsiai improvizuoti.
Mokykla augo ir plėtėsi, o skaityti paskaitų studentams į garsiąją Niujorko kulinarijos mokyklą atvykdavo tokios žvaigždės kaip Julia Child ar Nickas Malgieri. Po mokyklos įkūrėjo mirties kulinarinį institutą įsigiję investuotojai perkraustė verslą į Manhatano centre esantį biurų pastatą ir netrukus išsiplėtė taip, kad užėmė visus 7 to pastato aukštus. Kai ir toliau norinčių mokytis buvo daugiau, nei jų pajėgė priimti kulinarijos auditorijos, institutas ryžosi dar vienam persikraustymui – į dabartines patalpas viename įspūdingiausių dangoraižių ant Hadsono upės pakrantės, visai šalia sugriautų Niujorko Dvynių memorialo.
„Dabar bent jau esame visi viename aukšte, o ir auditorijos įrengtos pagal specialų dizainą, o ne sulipdytos taip, kaip išėjo, pritaikant senas biurų patalpas“, – juokiasi lietuviško kraujo turintis šefas M.Laiškonis, institute einantis kūrybinio direktoriaus pareigas.
Nors tądien, kai kalbėjomės, buvo sekmadienis, kulinarinėse klasėse virė darbas: vienoje kvepėjo itališkais patiekalais, kitoje baltais šefų švarkeliais vilkintys studentai ragavo ką tik pagamintus azijietiškus valgius, dar kitoje aukštomis virėjų kepurėmis pasipuošę vaikai ir suaugę puošė saldėsius...
Bene kasdien institute lankosi žinomiausi viso pasaulio šefai ir mokytojai, o paskaitų tvarkaraštis vos telpa į 44 puslapių specialiai leidžiamą vidinį instituto laikraštį.
„Pastaraisiais metais, kai net sudėtingiausių ingredientų kiekvienas gali gauti specialiose parduotuvėse, mėgėjų-kulinarų lygis taip išaugo, kad jie prilygsta tiems, kurie kasdien iš šios profesijos valgo duoną,“ – pastebi M.Laiškonis.
Reaguojant į vis didesnį visuomenės susidomėjimą maistu, institute viena po kitos atsirado naujos specialybės, kurių mokytis kasmet plūste plūsta studentai iš viso pasaulio: čia dėstomi bazinės kulinarijos, konditerijos, tortų dekoravimo, miksologijos moduliai. Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo maisto verslo vadybos studijos, nes nuo šiol tie, kurie svajoja imtis su maisto gamyba susijusio verslo, prestižiniame institute gali pasisemti visų reikalingų finansų, išteklių planavimo ir valdymo, personalo, vadybos ir rinkodaros žinių.
Vaikštant plačiais instituto koridoriais sukasi galva, nes be teorinėms paskaitoms skirtų auditorijų, čia įrengtos viena už kitą prašmatnesnės praktinių užsiėmimų studijos. Tiesa, vienos atrodo tarsi namų virtuvės su įprasta buitine technika, skirtos kulinarams-mėgėjams, gaminantiems namuose, o kitos – pritaikytos profesionalams su brangiais restoranų virtuvių įrenginiais. Kol aš neatitraukiu akių nuo tanduri – specialios indiškos moliu dengtos krosnies, skirtos ant įkaitusių sienelių kepti indiškai duonai ir skrudinti mėsos kepsneliams, Michaelas jau rodo kitą auditoriją, kurioje šeimininkauja barmenai: čia savo įgūdžius formuoja gėrimų magiją kuriantys ir naujų skonio kombinacijų ieškantys miksologijos entuziastai...
Viena Kulinarijos instituto patalpa išsiskiria ryškia šviesa, sklindančia iš už stiklinių sienų – čia įsikūręs eksperimentinis ūkis, o jame visos įmanomos prieskoninės daržovės auga nenaudojant nė trupinėlio dirvožemio! Ore kabančiose lentynėlėse žaliuoja bazilikai, šalavijai, kalendros, mėtos ir dar galybė neatpažįstamų maistinių augalų bei valgomų gėlių, o ant specialaus bokštelio vejasi net pomidorų ir vijoklinių braškių krūmai! Patalpoje palaikoma speciali drėgmė ir temperatūra, o atidarius duris visame koridoriuje pasklinda neapsakomas šviežių prieskonių aromatas.
Šis projektas vykdomas kartu su neseniai įsteigtu Niujorko startuoliu, mėginančiu surasti būdą, kaip šalto klimato kraštuose, stokojančiuose saulės spindulių, išauginti egzotiškus, šilumą mėgstančius augalus bet kuriuo metų laiku.
M.Laiškonio biuras išvis netradicinis: tviskantys plieno stalai, milžiniški pramoniniai šaldytuvai ir pasieniuose išrikiuoti keisčiausi metaliniai prietaisai. Tai laboratorija, kurioje iš šviežių kakavos pupelių gimsta burnoje tirpstantis šokoladas. Auditorijos paskirtį galima nuspėti iš ore tvyrančio kvapo, bet Michaelas teigia, kad jo net neužuodžia...
Savo kojomis išmaišęs Dominiką, Peru, Ekvadorą ir kitas Pietų Amerikos šalis, galinčias pasigirti gausiomis kakavmedžių plantacijomis, meistras pats kruopščiai atrenka kiekvieną kakavos pupelę, atkeliaujančią į jo laboratoriją drobiniuose 50 kg maišuose. Čia pat, laboratorijoje, kakavos pupelės skrudinamos, malamos, tada specialiu presu išgaunamas kakavos sviestas. M.Laiškonis pasiryžęs sukurti tobulą šokoladą, kasdien išbandydamas vis kitas kakavos sviesto bei cukraus kiekių kombinacijas. Šokoladinių plytelių dovanų gaunu ir aš. „Tai partijos iš keleto ankstesnių mano bandymų, o šiuo metu sukasi 95-oji partija“, – šypsodamasis pasakoja meistras ir rodo indą, kupiną lėtai tirpstančios šokolado masės.
Į Ameriką apie 1900-uosius iš Lietuvos emigravo Michaelo senelis. Nei senelis, nei Michaelo tėvai nejautė jokio potraukio virtuvei. O M.Laiškonis žinomas kaip vienas dešimties geriausių JAV konditerių, pelnęs tarptautinį pripažinimą ir įspūdingus apdovanojimus. Laiškoniui vadovaujant vieno garsiausių Niujorko restoranų „Le Bernardin“ konditerijos padaliniui, šis pelnė net tris „Michelin“ žvaigždes.
Šiuo metu, be šokolado eksperimentų ICE laboratorijoje ir paskaitų profesionaliems konditeriams, M.Laiškonis konsultuoja didžiausias Amerikos kompanijas, kuriančias naujus maisto produktus, jis prisideda sudarant didžiausių globalių restoranų tinklų desertų valgiaraštį. Skirtingai nei garsaus šefo tėvai bei senelis, M.Laiškonis kelis kartus lankėsi ir Lietuvoje, kur pirmąkart susitiko su savo Kaune gyvenančiu dėde. Lietuviškai nekalbantis kulinaras ir anglų kalbos nemokantis frankofonas dėdė tarpusavyje bendrauja prancūziškai.
Ne vieną dešimtmetį atidavęs saldžiai kūrybai, M.Laiškonis savo patirtimi ir žiniomis mielai dalijasi ne tik su profesionalais ICE studentais, laiškų jis sulaukia ir iš geriausių Lietuvos šokolado meistrų. Niekuomet neatsisakantis padėti patarimais ir darbais, garsusis šefas mintimis vis dažniau grįžta į Lietuvą, prisimena su dėde pėsčiomis išvaikščiotą Baltijos pajūrį, ilgisi žaliuojančio Vilniaus ir Kauno ir labai svajoja ateityje dar dažniau čia lankytis.
