15min pokalbyje su trijų jaunų, veržlių ir inovatyvių maisto prekės ženklų atstovais – apie unikalių produktų idėjas, gamybą, išbandymus vietinėje rinkoje ir tai, kaip sekasi žengti į užsienį.
Draugų idėja išaugino nuosekliai augantį verslą
Su didesniu dėmesiu sveikai mitybai, produktų grynumui ir veganizmui pastaraisiais metais Lietuvoje itin išpopuliarėjo riešutų „sviestas“ – produktas, pažįstamas jau ir anksčiau, kurį dabar dera vadinti „kremu“. Jį Lietuvoje gamina ne viena įmonė, tačiau vienintelė UAB „Orivega“ turi sertifikatą, suteikiantį teisę dalį savo produkcijos „Orivego“ žymėti kaip ekologišką. Nei pavadinimas, nei pakuotės dizainas iš pirmo žvilgsnio niekaip neišduoda, jog šis produktas pagamintas Lietuvoje, tad nesunku suklysti. Ir vis tik tai lietuvių sumanytas ir vystomas verslas.
Kaip pasakoja viena iš jo įkūrėjų Ieva Pauliukonienė, įmonė skaičiuoja jau penktus metus, o viskas gimė iš kelių draugų pomėgio aktyviai gyventi, ieškoti energijos suteikiančių produktų. Neretai iš užsienio jie atsisiųsdavo riešutų kremų, kol kartą sugalvojo, jog būtų įdomu patiems gaminti šį ir kitus panašius produktus.
-
Tautiečiai Ispanijoje gamina savo svajonių šokoladą, ateities siekis – rimtas fabrikėlis su lietuviška įranga
-
Mažų maisto verslų starto ir augimo karantinas nestabdė: kokie nauji pirkėjų įpročiai tą lėmė?
-
Po alinusio darbo ir patirtos traumos Indrė su meile kuria desertus: „Kiekvienas tortas man – lyg vaikas“
-
Restoranai sumišę dėl verslinės žūklės draudimo: „Apie laukines žuvis tik pasakosime?“
-
Lietuvą namais vadinantis jordanietis kviečia falafelių ir kepinių: grįžta visi
„Galima sakyti, jog kurdami prekės ženklą visi buvome paveikti užsienio kultūros, o ir Lietuvoje jau buvo šio produkto gamintojų, todėl mes pasirinkome gaminti ekologišką riešutų kremą, – apie pradžią pasakoja I.Pauliukonienė ir priduria, jog prekių paletėje dabar jau yra ir neekologiškų kremų, taip pat riešutų. – Motininė rinka mums, aišku, žavi ir patraukli, tačiau nuo pat pradžių troškome prekiauti ir užsienyje. Nors ten ir didelė konkurencija, kita vertus, kiti ir mastai.“ Per kelerius metus gamybos mastai tiek išaugo, jog šiuo metu įmonė turi savo gamyklą.
Nuo Vokietijos iki Jungtinių Arabų Emyratų
Anot pašnekovės, maždaug apie metus nuo idėjos gimimo truko produkto pagaminimo, įvilkimo į esamą rūbą etapas. Dar maždaug po metų įmonės steigėjai jau važiavo į didžiausią ekologiškų produktų mugę pasaulyje, vykstančią Vokietijoje. Nuo tada joje dalyvaujama kasmet, karantininiais metais – net ir nuotoliniu būdu.
Buvo etapas, kai per tarpininkus prekiavome „Amazon“, dabar tą darome patys, tokiu būdu atsivėrė netikėtų rinkų.
„Buvo etapas, kai per tarpininkus prekiavome „Amazon“, dabar tą darome patys, tokiu būdu atsivėrė netikėtų rinkų, pavyzdžiui, pamatėme, kad mūsų produktus mėgsta italai. Išties turime klientų užsienio rinkose, riešutų kremas pasiekia Japoniją, Vokietiją, Jungtinius Arabų Emyratus, svarbios išlieka maisto parodos, kur mezgami kontaktai“, – pasakoja I.Pauliukonienė.
„Orivego“ pakuotės matomos ir lietuviškų parduotuvių lentynose. Pašnekovės teigimu, vietinėje rinkoje jų pirkėjas dažniausiai yra jaunas, kosmopolitiškas žmogus, kuriam svarbu, jog tokį patį produktą ras ir užsienyje.
Šiuo metu „Orivego“ turi apie 10 rūšių riešutų kremų, dabar dirbama prie naujų receptų, o vasara tam geras metas, nes tada riešutų kremų suvartojama kiek mažiau. Kaip vieną sėkmingiausių pastarųjų produktų I.Pauliukonienė įvardija riešutų kremą su datulėmis.
„Mūsų ekologiškų kremų kainos yra konkurencingos, o su neekologiškais išvis taikomės į vidutinių ar net žemesnių kainų lygį. Aišku, jei lygintume su neekologiškais kremais, ekologiški žymiai brangesni vien todėl, kad žaliava žymiai brangesnė ir kasmet vis brangstanti. Be to, esame išskirtiniai ir tuo, jog siūlome didesnes nei daugelis kitų pakuotes – 450 g. Žmogus vienu kartu moka daugiau, tačiau paskaičiavus kilogramo kainą ir palyginus, akivaizdu, kad mūsų pakuotė apsimoka“, – pasakoja I.Pauliukonienė.
Iš finansų sektoriaus į arbatų pasaulį
Ši pašnekovė su partneriais ėmė gaminti produktą, kuris jau buvo žinomas, o štai UAB „Nordic Berry“ įkūrėjui ir vadovui Kęstučiui Plauškai teko ir tebetenka nemažai pasakoti, kas yra „Mashie“. Tiesa, bent jau Lietuvoje vis mažiau, nes karšti (o ir šalti) gėrimai, pagaminti iš natūralių uogų tyrių, jau yra pamėgti nemažos dalies kavinių lankytojų. Ne vienoje kavinėje baristos mosteli ranka į butelius su meškinu ar kitu gyvūnu ir siūlo rinktis šaltalankių, svarainių, o gal aviečių gėrimą...
Įdomu, jog iki sukurdamas savo verslą K.Plauška nieko bendra su maisto ar gėrimų sektoriumi neturėjo, jis yra finansų specialistas. Kita vertus, sako, jog visada jautė trauką moksliniams tyrimams, jų komercializavimui, turėjo apsčiai idėjų.
Naujo produkto sumanymas jam šovė į galvą vieną rudens vakarą užsukus į kavinę ir panorus ko nors karšto, tačiau ne kavos. Jis gavo šaltalankių arbatos ir ėmė mąstyti apie paradoksą: mes, šiauriečiai, vertiname uogas, vaikystėje daugelis plempėme iš uogienių gamintas arbatas, tačiau jokio šiuolaikiško, natūralaus produkto iš uogų, kuris leistų lengvai ruošti tokias arbatas, nėra. Uogienė, anot jo, šiuo atveju nesiskaito, nes joje dominuoja cukrus, tad apie sveikumą kalbėti vargiai įmanoma.
Atsiveža ingredientus, pagamina, išvažiuoja
Pasitelkęs maisto technologus K.Plauška ėmėsi receptų kūrimo, eksperimentų, sako, jog buvo ir klaidų, tačiau galiausiai pavyko sukurti tai, apie ką svajojo. „Užduotis buvo uogų gėrimas – skanus, natūralus, su kuo mažiau cukraus, be jokių dirbtinių konservantų, galintis ilgai stovėti. Taip pat siekiau, kad skoniai būtų unikalūs, o gėrybės vietinės“, – pasakoja pašnekovas.
Taip gimė 6 „Mashie“ skoniai, iš kurių populiariausi yra šaltalankių ir svarainių. Tiesa, sako K.Plauška, nė vienos uogų tyrės nesudaro tik vienos rūšies uogos ir cukrus. Taip, dominuoja viena uoga, tačiau tam tikri kiekiai kitų gėrybių padeda kurti balansą. Tarkime, vieną iš tyrių sudaro juodieji serbentai, mėlynės, spanguolės, šermukšniai ir pipirmėtės ekstraktas.
Pašnekovo verslo modelis įdomus tuo, kad jis ne tik viską patiki savo srities profesionalams – technologams, profesionaliems dizaineriams, platintojams ir pan., startuodamas jis nutarė, kaip pats sako, „neinvestuoti į metalą“. O tai reiškia, jog jis yra pasirinkęs vieną fabriką Lietuvoje, į kurį sutartu laiku atsiveža žaliavą, pakuotes, reikiamus specialistus, per trumpą laiką viskas pagaminama ir išvažiuojama. Tai labai patogu, kita vertus, prisipažįsta gal kiek stabdo nuo eksperimentų, nes, jiems užsimojus, yra tikimybė „sudeginti“ didelį kiekį produkcijos, jei kas nors nepasiteisins ar nepavyks.
Jaučiasi pasiruošęs proveržiui
Nuo kavinėje šovusios idėjos praėjo keleri metai ir dabar „Nordic Berry“ su savo produkcija „Mashie“ yra rinkos lyderis savo nišoje HoReCa sektoriuje. Platintojas, su kuriuo dirbama Lietuvoje, prekės ženklui atstovauja ir Latvijoje bei Estijoje, o dabar yra nusitaikyta į mažmeninę prekybą Lietuvoje bei veržlesnį eksportą. Kol kas užmegzti ryšiai su platinimo įmone Vokietijoje, kalbama su vienu kavinių tinklu. Beje, vokiečiai lietuvį susirado patys. Pašnekovas pamini ir „Mashie“ susidomėjusią švedų platinimo įmonę.
Iš tiesų galima sakyti, jog pristatome visiškai naują kategoriją, bet tikiu, jog yra ir labai didelis potencialas.
„Mūsų produktas yra labai nišinis, iš tiesų galima sakyti, jog pristatome visiškai naują kategoriją, bet tikiu, jog yra ir labai didelis potencialas“, – sako pašnekovas, vardindamas vieno pasaulinio tyrimo duomenis apie arbatos vartojimą. Pasirodo, net apie 40 proc. žmonių renkasi uogines, vaisines arbatas, dažnai tai būna aromatizuota uogomis juodoji, erškėtuogių, tad potencialiai „Mashie“ galėtų šiuos žmones sudominti.
Naujausias K.Plauškos sumanymas – uogų arbatos porcijinėse pakuotėse, nes kol kas jos pilstomos į butelius. Tokie pakeliai gali būti parduodami dėžutėse po kelis, jie bus ypač patogūs kavinėse, degalinėse, visur, kur yra savitarna – t.y. vartotojas arbatą pasiruošia pats.
K.Plauška iki šiol yra vienintelis įmonės akcininkas, visus metus dirbta pelningai, atsirado lyderystė savoje rinkoje, mezgami ryšiai su užsieniu, tad pašnekovas teigia, jog kaip tik dabar jis yra nusiteikęs proveržiui. „Labai norisi, kad ir Lietuvoje būtų maisto verslų, kurie augtų iki pasaulinių. Kiek stebina, kad visi mūsų lūkesčiai dabar susiję tik su technologijų proveržiu, nemanau, kad taip turėtų būti. Pats dabar turiu tikslą pritraukti investicijas, nes idėja jau patikrinta, turiu know-how. Žinoma, galima lėtai augti patiems, tačiau XXI a. verslui siūlo kiek kitas galimybes“, – šypsosi jis.
Vartydamas rankose naująją porcijinių „Mashie“ pakuotę jis prisipažįsta šiame versle niekada nesijautė dirbantis dėl naudos, o labiausiai tam, kad sukurtų šį tą naujo ir įdomaus.
Ypatingas gėrimas, pataikantis į kelias tendencijas
„Džiaugsmas“, „Vila Komoda“, „Telegrafas“ – tai tik keli iš aukščiausio lygio Lietuvos restoranų, kur panorus įdomaus, švelniai putojančio, tačiau nealkoholinio gėrimo, galite rinktis premium klasės kombučą „Acala“. Pasirodo, šis išskirtinis gėrimas taip pat gaminamas lietuvių ir jis keliauja ne tik į geriausius Lietuvos restoranus, bet ir eksportuojamas į ne vieną šalį.
Kaip žinia, kombučos gamintojų Lietuvoje yra ne vienas, šis gėrimas „ant bangos“ visame pasaulyje. O štai Martynui Žemavičiui, UAB „ACALA Group“ vienam iš įkūrėjų ir vadovų, šovė į galvą mintis šį gėrimą pagaminti tokį, kad jis būtų išties įsimintinas. Beje, pašnekovas, prieš grįždamas į Lietuvą ir nerdamas į dabartinę veiklą, 20 metų darbavosi Londone ir ne bet kur, o gėrimų sferoje – dirbo su pasaulinio masto prekės ženklų vynais ir šampanu, sukaupė daug patirties.
Kaip jis pasakoja, nuo pat pradžių turėta vizija kurti tarptautinį kombučos prekės ženklą, neatsitiktinai ir etiketėje viskas pateikiama anglų kalba. „Mūsų sukurtas gėrimas pataiko į kelias aktualias tendencijas: kombučos, nealkoholinių gėrimų ir sveiko maisto bei gėrimų. Galima sakyti, su savo produktu esame visų jų sankryžoje“, – pasakoja M.Žemavičius.
Kaip gimsta premium kokybė?
Skeptikas vypteltų, jog kombuča tai toks gėrimas, kurio nesunku pasigaminti namie, tad kuo ypatinga premium kombuča? Pašnekovas gali papasakoti labai detaliai. Visų pirma, tai žaliava: jai gaminti naudojamas šviežias iš Druskininkų pristatomas vanduo, taip pat geriausia įmanoma arbata – ji buvo pasirinkta net iš keliolikos rūšių, pagaliau – uogų iš Lietuvos miškų sultys. Be to, šiam gėrimui fermentuotis duodama labai daug laiko, palyginus su kasdieniškesne kombuča – pirmasis etapas trunka 3–4 mėn., tada seka antras. Dalis gėrimo netgi fermentuojama specialiose statinėse iš Prancūzijos, skirtose vynui.
Mes siekiame, kad mūsų gėrimas ir savo skoniu, ir tekstūra, ir taninais primintų vyną, tačiau, žinoma, tai yra nealkoholinis gėrimas.
Po dviejų fermentacijų seka brandinimo etapas, tad, anot pašnekovo, visas pagaminimo procesas trunka apie pusmetį. Toks gėrimas pilstomas į prabangiai atrodančius butelius, kurie yra dviejų tūrių – standartinio šampano butelio arba net 1,5 l dydžio magnum dydžio.
„Labai atidžiai sekame pasaulinę rinką – kas vyksta JAV, Anglijoje, Danijoje. Iš tiesų ne visos įmonės pagamina premium kombučą, nors apie tai skelbiasi – jos tik kuria įvaizdį. Mes siekiame, kad mūsų gėrimas ir savo skoniu, ir tekstūra, ir taninais primintų vyną, tačiau, žinoma, tai yra nealkoholinis gėrimas“, – pasakoja M.Žemavičius ir priduria, jog tokio tipo gėrimų poreikis tik auga. Neatsitiktinai jį pripažino ir savo svečiams siūlo geriausi restoranai, jis itin tinka dovanoti, nes, pašnekovo pastebėjimu, kai kurios įmonės ima laikytis nuostatos, jog dovanoti alkoholį gal net ne visada priimtina.
Seka tendencijas ir tiki galimybėmis užsienyje
Lietuvoje „Acala“ kombuča prekiaujama nedideliuose maisto produktų, gėrimų tinkluose, kai kuriose specializuotose parduotuvėse, sąmoningai atsisakyta ėjimo į didžiuosius tinklus. „Jau pradėjome ir eksportą, manome, jog pardavimai ateis ne iš Lietuvos, jaučiame susidomėjimą iš Japonijos, Taivano, Ispanijos“, – vardija gėrimų žinovas.
Iki šiol sukurta 4 skonių premium kombuča, taip pat viena limituota partija. Anot pašnekovo, itin plėsti skonių paletės net neketinama, artimiausių vienų dvejų metų strategija yra „eiti ne į plotį, o į gylį“. Beje, nors, palyginus su paprastomis kombučomis, premium klasės „Acala“ kam nors gali atrodyti brangoka – 8–10 Eur mažesnis butelis, apie 20 Eur magnum dydžio, tačiau M.Žemavičius tikina nesyk girdėjęs vynų žinovų nuostabos kupinus lausimus, kodėl šis gėrimas toks nebrangus. Juk savo skoninėmis savybėmis, įvaizdžiu jis gali puikiai konkuruoti su kokybišku vynu bei šampanu.
