Tai jau antroji verslininkų Justo Gvozdiovo ir Artūro Samavičiaus įkurta maisto vieta Vilniuje. Restoranas „City Chef“ sostinės Naujamiesčio ir Senamiesčio sankirtoje, jau netrukus pradės skaičiuoti trečius metus, o dar iki šios vietos įkūrimo vyrai save išbandė vystydami maisto vagonėlių verslą. Jų tandemas atlaikė išbandymus, kaip pasakoja abu, netrūko iššūkių, o naujausiu iš jų tapo naujo formato vietos kūrimas būtent turgavietėje.
Ar tiesa, jog erdvės, kur po vienu stogu susiburia daug maisto gamintojų, tampa vis madingesnės ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje? Ir kas ką susiranda – ar tokių vietų valdytojai maisto gamintojus, ar pastarieji ieško vietų, kur galėtų vystyti verslą? J.Gvozdiovas pritaria, jog vadinamieji food court’ai vis labiau populiarėja ir jiedu su partneriu šefu A.Samavičiumi nesyk buvo sulaukę kvietimo tai vienur, tai kitur ateiti su savo prekės ženklu, tačiau jiems labiausiai tiko ir prilipo Halės turgavietė. Kuo ji patraukli?
Pasak verslininkų, naujosios vietos, šiaip ar taip yra kuriamos nuo nulio, dažnai, sterilios ir tvarkingos, o jiems norėjosi organiškai susiformavusios, savo charakterį ir istoriją turinčios erdvės. Būtent tokia, jų akimis, šiuo metu yra Halės turgavietė. Čia pastaraisiais metais žmonės traukia ne tik apsipirkti, bet ir pavalgyti, o penktadieniais bei šeštadieniais – dar ir pasilinksminti. „Net mūsų vietos metalinė konstrukcija, industriniai šviestuvai, maisto gaminimo erdvės atvirumas gerai dera prie senųjų turgaus konstrukcijų“, – sako J.Gvozdiovas, demonstruojantis ir dar vieną smagų aksesuarą – sovietmetį menančias svarstykles, kurios pravertė įkomponuojant jose alaus čiaupus.
„Ko gero, niekur kitur, kaip tik Halėje, nebūtume pasistatę ir tokios rūkyklos, kokią turime čia“, – priduria už maistą atsakingas A.Samavičius.
Paklausti, ar „City Chef“ kainodara taip pat pritaikyta turgavietei, savininkų duetas taip pat sutartinai linksi galvomis: pirmasis jų taškas taiko į restoraninį formatą su jaukesniu interjeru, platesniu meniu, kur žmonės yra pasiryžę palikti ir ne vieną dešimtį eurų, o turguje orientuojamasi į greitį, paprastumą ir žemesnę kainą.
Meniu taip pat siauras, jam atrinkti firminiai patiekalai, kurie leis pasirinkti patiekalą pagal kiekvieno prioritetus ir tos dienos norus: tai gali būti kiaulienos šonkauliukai, gali būti jautiena, gali būti sušildančiai aštrios čoriso dešrelės, kasdien verdama ir sriuba. Visam meniu bendra tai, kad visur naudojama čia pat vietoje išrūkyta mėsa.
Būtent tuo, jog mėsos paruošimas toks skaidrus – matomas, užuodžiamas ir čia pat ragaujamas – labiausiai didžiuojasi tikras barbekiu fanas šefas A.Samavičius. Kaip jis pasakoja, mėsos ruošimas nuo pat pradžių, atsirinkus geriausią mėsą, tinkamiausias malkas ar anglis, jiems visada buvo labai svarbus, bet valgytojams tekdavo tik pasakoti, parodyti būdavo sunku. Dabar gi, Halės turgavietėje, čia pat stovi kelis šimtus kilogramų sverianti rūkykla, kūrenasi gyva ugnis, naudojamos tikros ąžuolo malkos, kurių maišų stūkso pilna lentyna. 135 laipsnių temperatūroje 8 valandas rūkoma pati įvairiausia mėsa – dešrelės, didžiuliai kiaulienos gabalai, šonkauliai... A.Samavičius sako jau svajojantis, kaip rūkykloje ruoš net kalakutus, o tada kvies valgytojus ragauti.
Beje, pats rūkymo procesas reikalauja nuolatinės priežiūros, kas pusvalandį rūkyklos durelės yra praveriamos (iš čia ir tas gardus dūmo kvapas), čia pat esantis žmogus nuolat stebi ir reguliuoja rūkykloje palaikomą temperatūra – jei jis bus bent 15 laipsnių per aukšta, mėsai tai nebus į gera.
Naujoji vieta verslininkams leidžia išbandyti ir dar vieną formatą – tie, kas barbekiu mėsa nori pasimėgauti namuose, dabar gali nusipirkti jos pusgaminių, perskaityti ant pakuotės surašytą instrukciją ir per porą dešimčių minučių turėti karštą dūmu kvepiantį patiekalą. A.Samavičius pasakoja, jog išbandyti tokią paslaugą jį paskatino ne tik restorano lankytojų, bet ir kitų restoranų atstovų klausimai apie galimybę įsigyti barbekiu būdu paruoštos mėsos.
J.Gvozdiovas ir A.Samavičius sako, kad jiems svarbu ne tik pasiūlyti turgaus lankytojams dūmu kvepiančių patiekalų, bet ir šviesti žmones, mat barbekiu etiketė dabar lipinama patiekalams ir pusgaminiams, kurie su šiuo mėsos paruošimo būdu neturi nieko bendra. „Neužtenka mėsos lėtai išvirti taip išlaikant ją minkštą, aptepti barbekiu padažu ir aiškinti, jog čia „barbekiu šonkauliai“, o tai neretai vis dar daroma. Barbekiu patiekalai turi būti draugavę su gyva ugnimi, tikru dūmu, o ne paskaninti skysto dūmo koncentratu“, – sako A.Samavičius.