„Mano vardas Ieva. Sveika gyvensena ir mityba domiuosi jau maždaug 15 metų. Beveik tiek pat laiko rašau ir savo tinklaraštį Every Special Day. Nuo ko pradėjau? Nuo griežto atsisakymo visko ir per pusę metų: mečiau rūkyti, vartoti alkoholį ir atsisakiau mėsos bei žuvies. Padariau tai ne dėl kokių nors sveikatos problemų, o labiau dėl suvokimo ir pajautimo, kaip tai veikia mano kūną, protą, jausmus, kokią tai turi įtaką mano gyvenimui“, – prisistato Ieva, įsitraukusi į iššūkį „Veganiška savaitė“.
Dar arčiau augalinės mitybos ji perėjo gana neseniai. Pusę metų nebevartoja ir pieno produktų. „Šis pasirinkimas atėjo natūraliai, kaip ir prieš tai buvę, todėl visai nebuvo sunku, ypač, kai dabar tiek daug augalinių produktų pakaitalų“, – pasakoja ji.
– Ieva, kaip pavyksta rasti tikėjimo ir motyvacijos laikytis naujojo gyvenimo būdo principų?
– Kodėl tikiu savo gyvenimo būdu? Nes net kai būna ne visai vykusi diena, žinau, kad vis tiek įvyko kas nors gero – aš sąmoningai neprisidėjau prie kitų būtybių kančių, nieko nenužudžiau ir nesuvalgiau. Biologiškai žmogus yra visavalgis, jis gali maitintis mėsa, žuvimi badmečio laikotarpiu. Tačiau dabar juk su tuo nesusiduriam. Išties yra tiek daug įvairiausių augalinių pasirinkimų, kurie skoniu visiškai atitinka įprastus pieno ar mėsos produktus. Ir žinoma yra vaisiai, daržovės, kruopos, riešutai, sėklos, žolelės ir jūržolės. Renkuosi augalinį maistą dėl savęs, dėl gyvūnų, gamtos ir planetos.
– Kuo daliniesi savo tinklaraštyje, kaip pavyksta maitintis veganiškai gyvenant ne mieste?
– Noriu pasidalyti tuo, kaip pavyksta sveikai, augalingai maitintis gyvenant kaime (prieš tai gyvenau mažame miestelyje). Tiesą pasakius, niekada nejaučiau kokių nors mitybos apribojimų, susijusių su gyvenamąja vieta. Netgi atvirkščiai.
Gyvenimas kaime džiugina galimybėmis pačiam užsiauginti maisto. Ir nors pagrindinės lietuviškos daržovės ir vaisiai – bulvės, morkos, burokėliai, svogūnai, pomidorai, moliūgai, cukinijos, obuoliai – ne tokie ir brangūs, mes jaučiame didžiulę prabangą, kad galime juos valgyti ekologiškus, užaugintus savo darže, ištisus metus. Dar auginu prieskonines žoleles, vaistažoles arbatoms ir garbanotuosius lapinius kopūstus kokteiliams.
Kaimas ar miestelis turi privalumą, kad šiltuoju metu laiku čia galima lengvai arba lengviau rasti švarių, laukinių, maistui tinkamų žolelių.
Taip pat kaimas ar mažas miestelis turi didelį privalumą, kad šiltuoju metu laiku čia galima lengvai arba lengviau rasti švarių, laukinių, maistui tinkamų žolelių. Tokių, kaip kiaulpienės, garšvos, builiai, dilgėlės. Naudoju jas kokteiliuose, sriubose, kepu kepsniukus, dedu į salotas. Netoli mūsų namų auga pačių pasisodinta plantacija meškinio česnako, tai išvis delikatesinis pavasarinis augalas.
– Tačiau kai ką vis dar perkate?
– Į miestą apsipirkti važiuojame kartą ar du per savaitę, taip pat daug ką, iš sunkiau randamų veganiškų produktų, kartais ir atsisiunčiame. Kadangi artimiausia parduotuvė (labai mažytė, kaimiška) yra už 7 km, o normalesnė miesto parduotuvė už 20 km, tai verčia geriau planuoti apsipirkimus, dienos ir savaitės mitybos racioną, o tai savo ruožtu padeda mums beveik visiškai nešvaistyti, neišmesti maisto.
Čia priėjau prie dar vieno kaimo ar mažo miestelio privalumo – galimybės kompostuoti maisto atliekas. Darau tai jau daug metų, gal apie 6. Kaime tai ypač paprasta, tad jei kas netyčia ir sugenda ar nepanaudoji, grįžta į žemę.
-
Iššūkio „Veganiška savaitė“ dalyvių desertų receptai: išbandykite 5 puikius skanėstus
-
Į veganinę mitybą pasukusi Laura – apie savijautos pokyčius, mėgstamiausius ingredientus ir stereotipus
-
Dovilės svajonė – skatinti vartoti mažiau gyvūninių produktų: „Turime tiek daug augalinių alternatyvų“
-
Iššūkis „Veganiška savaitė“: lietuviškų patiekalų veganiški variantai. 9 receptai
– Kaip manai, kam toks gyvenimas kaime nebūtų priimtinas?
– Įsivaizduoju, kad gyvenimas kaimelyje ar miestelyje mitybos prasme galbūt būtų sunkesnis mėgstantiems valgyti ar lankytis kavinėse. Mūsų artimiausiame mieste yra tik viena vieta, kurioje galima užsisakyti veganiško maisto, tačiau atsiranda vis daugiau kavinių, vietų, kur bent jau augalinio pieno prie kavos gali pasiūlyti. Tačiau aš kavinių maisto nemėgstu, labai retai būna skanu. Nežinau, su kokia nuotaika ir mintim, koks žmogus gamino mano maistą, kokius produktus naudojo (retai pačius kokybiškiausius).
Retkarčiais lankantis didmiesčiuose skanu paragaut ko nors naujo veganiško, tačiau dažniausiai nusiviliu.
Kur nors keliaujant ilgesniam laikui ar visai dienai, mėgstu pasiruošti iš anksto užkandukų, arbatos į termosą – namie gamintas maistas yra pats skaniausias. Žinoma, retkarčiais, lankantis didmiesčiuose skanu paragaut ko nors naujo veganiško, tačiau dažniausiai nusiviliu. Nes gaminti aš labai mėgstu ir galiu tą padaryti tikrai gerai (dažniausiai geriau) ir pati.
Taip pat namie kepame savo raugo duoną, nuolat gaminame kombučą, tad, manau, maitintis augalingai įmanoma nepriklausomai nuo vietovės. Šiais laikais visur yra galimybės, jei jų ieškai.
