Smalsuolių Bernardinų parke susirinko ne tiek jau mažai, vienas kitą drąsindami, juokaudami, o kai kurie ir raukydamiesi jie dėjosi į burną silkės gabaliukus, patiekiamus su tradiciniais priedais – virtomis bulvėmis, svogūnais, traškia duona. Buvo ir tokių, kurie gundėsi šio skanėsto paragauti, tačiau galų gale neišdrįso.
Būtent aitrus kvapas ir yra išskirtinė šio delikatesu vadinamo produkto savybė, o skonis nėra toks jau šokiruojantis – tiesiog rūgštoka silkė, jei gausiai užkandama priedais, nesunkiai nuryjama ir pernelyg nenustebinanti.
Nors šią silkę įprasta vadinti pūdyta, iš tikrųjų tai fermentuota Baltijos strimelė, tokiu būdu Švedijoje ruošiama jau kelis šimtmečius – nuo XVI a. Žuvis šiam dvokiančiam skanėstui gaudoma dar birželio mėnesį, tada pamirkoma sūryme, palaikoma saulėje, o tada paliekama šaltai fermentuotis iki 6 mėnesių. Iš tiesų silkė nesupūva, mat nuo to apsaugo gausiai vartojama druska – sūrymas, kuriame silkė išmirkyta, būna stiprios koncentracijos. Žuviai pakankamai pasifermentavus, ji uždaroma į skardines ir laukia progos, kai bus skanaujama.
Viena tokių progų Švedijoje yra rudens pradžią žyminti šventė – tada ir ima sklisti specifinis šio delikateso kvapas. Įvairiuose turistiniuose ar įdomaus maisto giduose rekomenduojama lankantis Švedijoje tokiu būdu paruoštos žuvies būtinai paragauti, tačiau tai tikrai nėra kasdienis švedų maistas.
Beje, nemažai didžiųjų oro linijų bendrovių draudžia šios silkės skardines gabentis lėktuvuose, nes yra buvę atvejų, kai dėl slėgio jos sprogo. Bernardinų parke ragavusieji silkės dabar jau žino, kokiu kvapeliu tuomet teko mėgautis.
Lietuvoje pūdytos silkės kartas nuo karto rudenį galima įsigyti parduotuvėse „Šiaurės jūra“.