Patalpose, kuriose dabar kvepia duona ir bandelėmis, anksčiau veikė picerija-kebabinė, Jokubauskams teko įdėti nemažai darbo, kad ši vieta atrodytų taip, kaip jiems norėjosi.
Kita vertus, patalpų išplanavimas jiems idealiai tiko: vos įėjusius lankytojus pasitinka Akvilė, tapusi kepyklos viešuoju veidu, o gilumoje, svečiams nematomas, triūsia Arvydas. Čia taip pat tilpo ir keli staliukai, kur gali įsitaisyti užsukusieji pabūti ilgiau, o ne tik apsipirkti.
Nuo eksperimentų namie iki darbo kepykloje
Porai tai pirmoji nuosavo verslo patirtis, iki tol jie abu dirbo samdomus darbus. Tiesa, kepykla nėra joks nuotykis ar atsitiktinumas – Arvydas yra patyręs kepėjas, kelerius metus dirbęs vienoje itin populiarioje sostinės kepykloje, ten sukaupęs daugybę patirties. Tačiau jo „flirtas“ su kepiniais prasidėjo žymiai anksčiau.
-
Savaitės vieta: kepiniais kvepiantis draugių verslas – kavinė „Margas kočėlas“
-
Lietuvę pamilusio italo gyvenimo virsmas – nuo giminės kepyklos Romoje į kepyklėlę Karoliniškėse
-
8 vietos Vilniuje, kur verta keliauti saldžių bandelių: nuo senbuvių iki naujokų
-
Kur Vilniuje ieškoti skanėstų savaitgaliui pasaldinti: 7 puikios vietos
„Net negaliu paaiškinti, kodėl, bet vienu metu man tiesiog kilo noras namuose kepti duoną. Pradėjau ieškoti receptų, kai kas pavyko, kai kas ne. Skonis dažnai būdavo geras, išvaizda – nelabai, bet užsikabinau“, – šyptelėdamas prisimena Arvydas. Tuo metu, kai prabudo šis susidomėjimas kepimu, jis dirbo leidybos įmonėje, tačiau, kaip sako, jautėsi esąs ne savo vietoje.
Tad vieną dieną, Akvilės palaikomas ir drąsinamas daryti tai, kas prie širdies, vyras metė nemielą darbą ir įstojo mokytis kepėjo profesijos Žirmūnuose esančioje mokslo įstaigoje. Atlikęs praktiką prekybos centro kepykloje, jis vis dar buvo alkanas žinių, praktikos, tad šiek tiek pasiblaškęs, ėmė darbuotis kepykloje „Druska, Miltai ir Vanduo“.
Tuo metu ši vieta išgyveno spartaus augimo etapą, tad vyras į darbus nėrė visa galva – nebuvo itin svarbi nei alga, susitaikė ir su naktiniu darbu, svarbu, kad galėjo kepti, praktikuotis. „Pamenu, kiti darbuotojai ateidavo ir išeidavo, nes kai kuriems būdavo per sunku, o aš vis likau. Mano nuostata buvo, kad net jei darbo daug, imi ir darai, o ne skundiesi“, – sako jis.
Tiesa, naktinis darbas buvo nemenkas išbandymas – dirbti buvo ne taip ir sunku, tačiau grįžus namo ryte, sunkiai sekdavosi užmigti ir tai gerokai vargino. Ilgainiui darbo ritmas kiek kito, tačiau vieną dieną Arvydas pasijuto galutinai išsisėmęs ir pavargęs, neliko nieko kito, kaip padaryti pertrauką ir sumanyti, ką daryti toliau.
Drąsos prireikė, bet jaučiasi reikalingi
Gyvenimas taip viską sudėliojo, jog pertrauką darbuose tuomet nutarė padaryti ir Akvilė, iki tol dirbusi kaip grafikos dizainerė, o lygiagrečiai švenčių sezono metu triūsusi kaip dekoratorė.
„Kol Arvydas dirbo samdomu kepėju, kartais pasikalbėdavom apie ką nors savo, net pasidairydavom patalpų… Taip, tokia mintis buvo, tačiau abiem trūko drąsos, nesam tie, kurie viską meta ir drąsiai neria į naujas veiklas“, – atvirauja Akvilė.
Buvo žmonių, kurie klausė, kodėl įsikūrėm čia, Justiniškėse. O atsakydavau – o kodėl ne čia?
Sprendimą galų gale teko priimti, kai jie atrado patalpas, kuriose kepykla ir įsikūrė. Tada jie įsidrąsino ir nutarė bandyti, o pradėjus kelio atgal nebuvo.
„Aišku, buvo žmonių, kurie klausė, kodėl įsikūrėm čia, Justiniškėse. O aš atsakydavau – o kodėl ne čia? Juk ir čia žmonės gyvena. Aš tikiu šiais rajonais, juk tiek kalbama, kad ir jie turėtų būti gyvi, kad čia galėtų būti įvairių paslaugų“, – sako Akvilė. Porai patogu ir tai, jog gyvena gana netoli, Pašilaičiuose, tad kai nebebus tokios skubos, gal net pavyks į darbą ateiti pėstute ar atvažiuoti dviračiu.
Kokie yra kepyklos lankytojai? Su jais bendraujanti Akvilė sako, kad jie patys įvairiausi – ir vyresni žmonės, ir mamos, auginančios vaikus, ir dirbantieji namuose. Savaitgaliais ateina tie, kurie nori pasilepinti kepiniais laisvadienių proga. Yra net klausiančių apie dienos pietus, tačiau tam šeimyniniam duetui trūksta rankų, juolab kad dar tik pati pradžia.
Pašnekovai pasakoja, jog dar tik bando suprasti, kaip formuojasi pirkėjų srautai, ko žmonės nori, kaip iškepti tiek, kad visiems užtektų, tačiau ir nebūtų likučių. „Štai kai buvo rinkimų sekmadienis, kepiniai buvo iššluoti labai greitai, galėjom iškepti žymiai daugiau“, – apie išmoktą pamoką pasakoja Akvilė.
Malonių emocijų – su kaupu
Apie kepyklą dabar sukasi visas šeimos gyvenimas. Arvydas čia atvyksta šiek tiek po 5 ryto ir imasi minkyti, formuoti, kepti. Akvilė palydi į mokyklą vaikus ir būna čia šiek tiek po 8-os, o 9-ą jau atveriamos durys lankytojams. „Kartais žmonės lūkuriuoja už durų dar iki atidarymo“, – pasakoja moteris.
Pradžioje buvo tiek emocijų, atrodo, apkabintum ir išbučiuotum kiekvieną atėjusį.
Beje, šis naujas darbas jai atnešė daug netikėtumų, sugriovė kai kurias nuostatas. „Esu introvertė, tad prieš atsidarant baiminausi, o kaip reikės tiek bendrauti, o kas, jei žmogus man nelabai patiks... Dar kirbėjo baimė, kad mes atsidarysim, o jeigu niekas neateis. Tačiau kai pirmą dieną žmonės pradėjo eiti vienas po kito, jausmas buvo nerealus! Dabar tas jau kiek išblėso, apsipratom, bet, pamenu, pradžioje buvo tiek emocijų, kad, atrodo, apkabintum ir išbučiuotum kiekvieną atėjusį. Jaučiau tokį dėkingumą, kad žmogus galėjo rinktis ką nors kitą, o pasirinko būtent mus“, – su šypsena pasakoja Akvilė ir priduria, jog tą su Arvydu vertina iki šiol.
Nors kepyklos patalpos nedidelės, pora nejaučia tarpusavio trinties, juolab kad dirba skirtingus darbus. Tik štai pokalbių apie darbą namuose išvengti nepavyksta. Abu ilsisi tik pirmadieniais, net jų savaitgaliai atiduoti kepyklai, tad čia daug laiko praleidžia ir jų vaikai. „Net ir paprastomis dienomis sūnus dažnai čia įsitaiso ir ruošia pamokas“, – mostelėdama link vieno iš staliukų sako Akvilė.
Cinamoninės bandelės – būtinos
Kokiais kepiniais labiausiai domisi ir ko pageidauja Justiniškių gyventojai? Arvydas patikslina, jog jam labai svarbu kepti tai, kas pačiam artima, kas tikrai patinka, o labiausiai jis simpatizuoja britų ir amerikiečių kepinių stiliui. Tad kepykloje yra ir raugo duonos, ir batonų, ir mielinių bandelių, vitrinoje įsitaisę brauniai, sūrpyragio gabaliukai ir kiti saldėsiai.
Konditerija man gana svetima, visi tie kremai... O štai dėl duonos aš tiesiog kaifuoju.
„Konditerija man gana svetima, visi tie kremai... Nors moku ir tai. O štai dėl duonos tiesiog kaifuoju. Aišku, su tešla būna visko, ypač jei ji raugo. Turi pajusti, kaip tešla jaučiasi tavo aplinkoje, nuolat ją stebėti. Tai ateina su praktika, su laiku, bet, aišku, padarai ką nors ne taip, ir vis tiek pasitaiko kliurkų. Net ir dabar. Aš perfekcionistas, tad ir dėl kepyklos dvejojau iš dalies dėl to, galvojau, o jei man nepavyks iškepti tobulai. Bet turi susitaikyti, kad nebūsi visada tobulas, vieną dieną pavyks geriau, o kitą gal ir ne taip“, – prisipažįsta kepėjas.
Jokubauskai pasakoja, jog labai dažnai žmonės teiraujasi ko nors nesaldaus, tad jie turi minčių „rimtąjį“ asortimentą plėsti. Abu juokiasi, kad ko jau ko, o cinamoninių bandelių nepavyko išvengti, nors Arvydas ir bandė. Žmonės jų teiravosi ir teiravosi, tad dabar jos kepamos nuolat.
Dar viena dažna užklausa: „Ar turit kibinų“. Arvydas šyptelėjęs atsidūsta, bet sako, jog turi minčių pasiūlyti kai ką panašaus – galbūt tai bus nesaldūs britiško stiliaus pyragėliai, įdaryti mėsa.
O kaip pirkėjai reaguoja į kepinių kainas, kurios, šiaip ar taip, yra aukštesnės nei masiškai kepamų skanėstų prekybos centruose. „Pasitaikydavo klausimų, ar tiek, kiek parašyta, kainuoja visas pyragas, ar tik gabaliukas. Tačiau maloniai nustebino, kad kai paaiškini, žmonės puikiai supranta, kodėl kaina tokia, o ne kitokia. Pasakoju, jog esame mažas verslas, naudojam tik gerus produktus, be to, kepa tik dvi rankos, kad mes turime po keliolika kelių rūšių bandelių, nekepam šimtais ar tūkstančiais“, – pasakoja moteris, Arvydui jau pasitraukus į kepinių zoną, kur vėl laukia dienos darbai.
