Iš TV ekranų tautiečiams puikiai pažįstama L.Janušonytė-Steinhoff savo gyvenimą su Vokietija sieja jau beveik dešimtmetį. Iš Lietuvos ji emigravo 2011 m. pabaigoje, o 2012 m. ištekėjo už vokiečio Uwės Steinhoffo.
Pašnekovė pasakoja Vokietijoje gyvenanti itin aktyviai – daug juda, bendrauja, keliauja – ir aplinkinėse apylinkėse, ir į kitas šalis. Kaip tik kone pokalbio išvakarėse ruošėsi atostogoms Kretoje. Su vyru jie įsikūrę miestelyje Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, artimiausias didelis miestas jiems yra Dortmundas, iki kurio apie 50 km. „Gyvename tokioje vietoje, kur gamtos įvairovė didžiulė – čia gausiai lyja, daug žalumos, ežerų, tačiau taip pat ir kalnuota. Jei tik esi aktyvus, nuobodžiauti čia neteks“, – sako pašnekovė.
-
Viešnagė latvių virtuvėje: mažiau bulvių, daugiau žuvies ir saldėsių. 2 desertų iš duonos receptai
-
Lietuvos žydų virtuvė: įdarytas karpis, kugelis ir madingieji beigeliai. Autentiškos „challah“ receptas
-
Baltarusių virtuvės įdomybės: nustebsite, kokie esame panašūs, tik zefyrais kaimynams neprilygsta niekas
Margas kulinarinis žemėlapis
Prakalbus apie vokiečių virtuvę L.Janušonytė-Steinhoff skuba patikslinti, jog kalbėti apie vieną bendrą Vokietijos virtuvę yra keblu. „Vokietija tokia didelė, jog net negalima įvardinti vieno bendro nacionalinio patiekalo. Čia milijonai regionų, daugybė skirtingų patiekalų. Pavyzdžiui, Bavarijos žemėje bus visai kitas tradicinis maistas, nei žemėje, kurioje gyvename mes. Nuvažiuoji į Kelną už 130 km ir maistas ten jau kitoks, alus irgi kitoks“, – aiškina pašnekovė. Ir vis tik vėliau paaiškėja, jog jei ne vieną bendrą patiekalą, tai bent jau bendrus ingredientus, o juolab tam tikras su maistu susijusias tradicijas išskirti galima.
Seni vokiečiai paprastai nevalgo nieko, kas jiems nepažįstama.
Pavyzdžiui, viena tokių – garbaus amžiaus vokiečių tradicija gimtadienį švęsti valgant pusryčius. „Taip, tai sena tradicija. Garbaus amžiaus vokiečiai, tarkime, tokie, kaip mano anyta, gimtadienius švenčia per pusryčius, apie 11 val. Kodėl taip yra – nėra visiškai aišku. Gal tiesiog todėl, kad daugelis eina anksti miegoti, o ryte ir savijauta geresnė. Per tokius gimtadienio pusryčius būna pilnas stalas sumuštinių, vaisių, kitų užkandžių, kadangi anksti, alkoholis nelabai geriamas, nebent kokia taurė putojančio vyno“, – pasakoja L.Janušonytė-Steinhoff. Ji priduria, jog būtent senoliai vokiečiai yra maisto tradicijų saugotojai, jie net konservatyvūs: „Seni vokiečiai paprastai nevalgo nieko, kas jiems nepažįstama.“ O štai jaunoji karta tradiciniu maistu visiškai nesidomi, pašnekovė mano, jog Lietuvoje susidomėjimas išlikęs gyvesnis.
Mėgstami sotūs patiekalai
Pašnekovės garbaus amžiaus anyta kartais ruošia vieną tradicinį patiekalą, kuris būdingas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei. Jam imamas tam tikros jautienos dalies didelis gabalas, jis 2–3 dienas marinuojamas rūgščiame mirkale, į kurį pilama acto, beriama pipirų, kadagių uogų. Vėliau tokia marinuota mėsa ilgai – 2–3 val. – verdama, išvirusi pjaustoma, o likęs skystis panaudojamas padažui gaminti. Šalia tokios mėsos gali būti tiekiami marinuoti raudonieji kopūstai (paprastai vokiečiai perka juos jau paruoštus, belieka tik pasišildyti), kartu valgomos ir bulvės.
1. Dešreles sudėkite į puodą, užpilkite alumi, įpilkite vieną stiklinę vandens, sudėkite kmynus, kalendros ir garstyčių sėklas, svogūnus ir imbierą. Užvirinkite ir sumažinę kaitrą pavirkite apie 5 minutes. Uždenkite dangčiu, nuimkite nuo karščio ir palikite pastovėti 15 minučių.
2. Išimkite dešreles. Nukoškite skystį į kitą puodą (tirščių nebereikės).
3. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite kopūstus ir maišydami pakepinkite kelias minutes. Tada įpilkite stiklinę dešrelių nuoviro ir troškinkite dažnai pamaišydami, kol kopūstai suminkštės (skysčio galima įpilti ir daugiau, „iš akies“, kad kopūstai troškintųsi, bet nebūtų pernelyg daug drėgmės). Maždaug po 15 minučių įdėkite medų, actą, druskos, pipirų ir dar pamaišydami patroškinkite apie 5 minutes.
4. Sudėkite kopūstus į dubenį ir patiekite, pavyzdžiui, su dešrainiais.
Kaip garnyras tinka ir prie kitų mėsiškų patiekalų. Skanūs šie kopūstai ir šalti.
L.Janušonytė-Steinhoff prisimena ir dar vieną anksčiau buvusį itin populiarų, tačiau ir dabar dar ruošiamą patiekalą – paprastai tariant, tai sriuba, į kurią dedama beveik viskas, ką tik turi. „Tai tokia tiršta sriuba, po kurios antro jau nebereikia. Anksčiau ją šeštadieniais virdavo turintieji gausias šeimas. Tačiau ir dabar ji nėra pamiršta, net restoranuose galima rasti. Paprastai į ją dedama lęšių, pupelių, morkų, mėsos, visai tai galima rasti viename puode. Taip pat čia populiari ir žirnienė, ypač žiemą, ją verda ir mano vyras. Joje bus morkų, bulvių, žirnių (šie dažnai naudojami jau konservuoti su prieskoniais), taip pat dideli gabalai šoninės, dešrelės“, – pasakoja L.Janušonytė-Steinhoff.
Ši ir šiaip jau soti sriuba valgoma su vokiškomis nesaldžiomis bandelėmis, kurios kartais net išskobiamos ir pripilamos sriubos. „Tos bandelės yra tikra nuodėmė, nes iškeptos yra labai purios, skanios, o ir kepama jų įvairiausių rūšių – ir baltų, ir su grūdais, ir iš kukurūzų miltų, ir su sūriu. Kiekviename kaime rasi bent porą kepyklėlių, kurios nuo ryto kepa tas bandeles, Lietuvoje net mieste nėra tiek jau daug tų kepyklėlių, o Vokietijoje – pilna“, – pasakoja ji.
Karalienė bulvė
Beje, vokiečių taip mėgstamos bulvės yra ta daržovė, kuri Vokietiją bene labiausiai sieja su Lietuva. „Bulvė čia irgi yra karalienė. O valgomos jos visaip – ruošiama bulvių košė, mėgstamos su lupena išvirtos bulvės. Labai populiarios bulvių salotos – jos valgomos ir prie dešrelių, ir pačios vienos. Šias salotas tikrai gamina visi, tik skirtingose žemėse ar net skirtinguose namuose receptas kiek įvairuoja. Tokiose salotose, be bulvių, būtinai turi būti kiaušinių, marinuotų agurkėlių, svogūnų laiškų, o viskas sumaišome su majonezu, dar paprastai pilama ir kokios nors rūgštelės. Šias salotas paruoš kiekviena vokietė“, – tvirtina pašnekovė ir priduria, jog bulvės paprastai pjaustomos ne kubeliais, kaip baltai mišrainei Lietuvoje, bet griežinėliais.
- Pasūdytame vandenyje išvirkite bulves su lupena. Išvirus jas atvėsinkite, nulupkite ir supjaustykite plonais griežinėliais
- Tuomet užvirkite sultinį ir jame 2-3 minutes virkite smulkiai supjaustytą svogūną. Praėjus porai minučių supilkite actą, nuimkite nuo viryklės ir leiskite atvėsti. Atvėsinus, sultinį pilkite ant bulvių ir leiskite šiek tiek pastovėti.
- Smulkiai supjaustykite marinuotus agurkus ir dėkite į bulvių masę.
- Atskirai paruoškite padažą. Majonezą išmaišykite su šlakeliu marinuotų agurkų skysčio. Pilkite viską į salotas ir gerai išmaišykite. Leiskite padažui gerai įsigerti į salotas, o tuo metu papuošimui galite smulkiai supjaustyti šviežių svogūno laiškų.
- Virtas bulves ir marinuotus agurkėlius supjaustykite kubeliais, susmulkinkite svogūną, šoninę paskrudinkite ant nedidelės ugnies.
- Actą, aliejų, vandenį, druską, cukrų ir grūstus pipirus sumaišykite ir gautu padažu apliekite salotas. Papuoškite petražolėmis arba krapais.
- Vietoj šio padažo galite rinktis ir įprastą majonezą, o kai kurie į vokiškas bulvių salotas įtarkuoja obuolį, o šoninę keičia, tarkime, virta dešra, saliamiu.
Vokiečiai labai mėgsta ir blynus, ypač bulvinius blynus – jie kepami ir per Kalėdas, ir vasarą, kai atsiranda šviežių bulvių. „Jie dažnai valgomi su mažai saldžia arba visiškai nesaldžia obuoliene. Beje, su tokia obuoliene jie valgo ir mėsą. Man tai buvo keistenybė“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad dabar mananti, jog su mėsa šis pagardas vis tik tinka puikiai.
Ji taip pat pasakoja ir apie cepelinų giminaičius kukulius, kuriems reikia pusės virtų, pusės žalių tarkuotų bulvių, tik jie niekuo neįdaromi, verdami tiesiog tokie.
Dar vieni mėgstami kukuliai, tik šįkart iš mėsos, dažniausiai veršienos, tai Königsbergo (sen. Karaliaučiaus, o dabar Kaliningradas Rusijoje) kukuliai. Jie ypatingi tuo, jog mėsa yra pagardinama kaparėliais. Tiesa, tai vėlgi nėra visos šalies nacionalinis patiekalas, šiuos kukulius ruošia vokiečiai, kilę iš buvusio Karaliaučiaus krašto.
Pagal klasikinį receptą kukuliai gaminami iš veršienos. Bet puikiai tinka ir maltos jautienos bei kiaulienos mišinys. Beje, vietoje ančiuvių į mėsą galima įmalti ir silkės. Tik tada kukuliai pakeis pavadinimą – jie taps Rostoko kukuliais.
1. Į maltą mėsą dedame kiaušinius, ančiuvius, smulkiai pjaustytus svogūnus (galima įdėti ir keptų svogūnų).
2. Bandeles išmirkome piene, išspaudžiame, sumalame ir įdedame į mėsos masę. Išminkome ir pagal poreikį įberiame džiūvėsėlių, kad būtų galima formuoti kukulius.
3. Puode su puse svogūno galvutės ir lauro lapais užviriname vandenį, pasūdome, sudedame kukulius ir išverdame.
4. Kol kukuliai verda, padarome padažą. Puode ištirpiname sviestą, įpilame pieną ar grietinėlę, vyną, maišydami įberiame miltus, kaparėlius, pipirų ir druskos pagal skonį. Įpilame kelis samčius sultinio nuo kukulių. Užviriname.
5. Kukulius sudedame į padažą ir kelias minutes palaikome šiltai.
6. Patiekti su bulvėmis ir virtais burokėliais, pagardintais smulkiai pjaustytais svogūnais bei citrinų sultimis ir druska.
Dar vienu populiariu patiekalu, o gal užkandžiu, kuriame dalyvauja bulvės, paprastai prekiaujama iš kioskelių ir jis tampa tikru hitu įvairių švenčių, taip pat ir alaus, metu – tai paprasčiausia kepta dešrelė, supjaustyta gabaliukais, patiekiama su kario ir pomidorų padažais bei bulvytėmis fri. „Oi, šias bulvytes mėgstu ir aš pati“, – juokiasi L.Janušonytė-Steinhoff.
Smidrai – kiekvienoje virtuvėje ir restorane
Su bulvėmis derinami ir smidrai, kurie pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Tik pas mus dažniau valgomi žalieji, o Vokietijoje – po žeme augę baltieji smidrai, kuriuos prieš gaminant būtina nulupti.
Kai būna sezonas, smidrus čia valgo visi, jų gausite visuose restoranuose.
„Kai būna sezonas, smidrus čia valgo visi, jų gausite visuose restoranuose. Pamenu, 2012 m. mano tada dar būsimas vyras Uvė atvyko į Lietuvą ir atvežė lagamine baltųjų smidrų. Ir paruošė jų su bulvėmis. Valgiau jų pirmąsyk ir buvo labai skanu, – prisiminimais dalijasi pašnekovė, pasidalinusi ir paprastu receptu. – Baltuosius smidrus labai svarbu itin gerai nuskusti, kad neliktų jokios žievelės. Tada reikia mesti į verdantį pasūdyta vandenį su trupučiu cukraus, sviesto ar alyvuogių aliejaus, dar įspausti šiek tiek citrinos sulčių. Virimo laikas priklauso nuo storio ir svyruoja nuo 8 iki 12 minučių, svarbu, kad jie nesuglebtų. Tada prie smidrų būtinai duodamos bulvės ir hollandaise padažas. Jei neturima šio padažo, tada tinka su sviestu ir pesto. Šalia tokių apvirtų smidrų dar labai tinka virtas kumpis, lašiša, net šnicelis. O aš pati dar labai mėgstu ir mielai ruošiu salotas iš apvirtų žaliųjų smidrų, braškių ir mažyčių špinatų.“
1. Nuo šparagų nupjaukite minkštas viršūnėles ir atidėkite į šalį. Jei šparagų kotai sumedėję – nulaužkite juos lenkdami šparagą paėmus už galų, lūš reikiamoje vietoje. Likusius kotelius dėkite į verdantį vandenį. Virkite trumpai, kol šparagai suminkštės.
2. Išgriebkite šparagus ir supjaustykite pusės degtuko ilgio gabalėliais.
3. Puode išlydykite sviestą. Tirpintą sviestą maišykite su palengva įberiamais miltais, įpilkite šparagų nuovirą ir maišykite su plakikliu, kad nebūtų gumulų. Sriubą pavirkite ant mažos ugnies maišydami apie 15 minučių – taip sumažės miltinis skonis.
4. Supilkite pieną ir užvirinkite. Supilkite grietinėlę, berkite druskos. Nukaiskite puodą ir sudėkite į sriubą supjaustytus virtus šparagus. Pilkite į lėkštę, paskaninkite muskatu, baltaisiais pipirais ir šparagų viršūnėlėmis.
L.Janušonytė-Steinhoff apibendrina, jog apskritai apie Vokietiją galima kalbėti kaip apie šalį, kurioje suvalgoma daug mėsos, bulvių, itin mėgstami jau minėtieji marinuoti raudonieji kopūstai, taip pat smidrai. O štai, tarkime, dešrelės nėra ikoninis visos šalies valgis – pavyzdžiui, apie Frankfurtą jos yra mėgstamos, bet kitur gali būti ir mažiau gaminamos.
Troškinys pagaminamas itin paprastai, o pagrindinė jo ypatybė – jame naudojamos trys mėsos rūšys. Dažniausiai jautiena, kiauliena ir aviena. Bet, kadangi yra nemėgstančių avienos skonio, ją galima pakeisti vištiena arba veršiena.
1. Mėsą supjaustykite gabalėliais (kaip guliašui). Smulkiai supjaustykite svogūnus. Bulves ir saliero šaknį supjaustykite kubeliais, morką ir salierą – griežinėliais.
2. Sudėkite į puodą mėsą ir ant viršaus – visas daržoves. Užpilkite vandeniu tiek, kad šiek tiek semtų viršutinį sluoksnį.
3. Pasūdykite ir sudėkite papriką. Virkite uždengę ant silpno karščio apie pusantros valandos.
4. Baigus troškinti apibarstykite smulkiai pjaustytomis petražolėmis.
Jei reikėtų pasakyti vieną labai ryškią tradiciją, tai tikrai yra grilinimas – ant ugnies kepa visi, seni ir jauni.
„Jei reikėtų pasakyti vieną labai ryškią tradiciją, tai tikrai yra grilinimas – ant ugnies kepa visi, seni ir jauni. Tiktai ne šašlykus, kaip pas mus, bet dešreles, kepsnius. Grilinimas populiarus, nes tai paprasta, o parduotuvėse pilna jau paruoštos mėsos“, – pasakoja ji ir priduria, jog Vokietijoje taip pat labai mėgstamos ir kraujinės, kepeninės dešros, o iš modernesnių mėsos patiekalų populiarus tartaras, kuris net nebūtinai yra gurmaniškas restoraninis patiekalas, o tiesiog parduodamas pakuotėse parduotuvėje.
„Mes, lietuviai, turime gana keistus daliai žmonių atrodančius vėdarus, o štai vokiečiai, kai skerdžia kiaulę, iš smulkios mėsos gamina tokią tepamą baltą dešrą, kurią valgo su bulvėmis ir obuoliene. Nesu nei kiaulienos, nei šio patiekalo gerbėja“, – prisipažįsta pašnekovė.
Šventės stovomis ir su sriuba
Nors žvelgiant į patiekalus akivaizdu, jog vokiečiai mėgsta sotų, kartais net sunkoką maistą, viena tradicija L.Janušonytę-Steinhoff nustebino, tačiau ir nudžiugino. „Kai dar tik atvažiavau gyventi į Vokietiją, kartą vakare ėjome į gimtadienį. Mes jau vietoje, o čia jokio bendro apkrauto stalo, na nieko nėra – visi bendrauja, geria alų. O vėliau jubiliatas paskelbia, kad štai jau galima valgyti – bufetas atidarytas. O ten stovi puodas sriubos, lėkštės, visi jos pilasi, skanauja, šnekučiuojasi prie aukštų stovimų stalų, kurie čia labai populiarūs. Po sriubos – antras patiekalas, po jo desertas – kažkokie guminukai“, – prisimena ji, patikslindama, jog gimtadienyje tortas visai nėra būtinas, pasirodo, jis čia valgomas visai kita proga.
Ta sriuba per vestuves man buvo šokas!
Panašiai, kaip gimtadieniuose, taip ir vestuvėse, irgi nėra apkrautų stalų ir „paragauk šio, paragauk ano“ tradicijos. Beje, sriuba yra tradicinis vestuvių valgis. „Tai tokia skaidri sriuba, lyg buljonas su mažiukais iš kaulų čiulpų masės padarytais rutuliukais. Taip, tai yra vestuvių patiekalas. Per mūsų vestuves taip pat buvo tokios sriubos. O paskui buvo specialus kambarys, kur yra patiekalai, tu ten ateini ir įsidedi, kiek ir ko nori. Aš manau, kad tai labai logiška ir gera tradicija. Kita vertus, ta sriuba per vestuves man buvo šokas! – kvatodamasi sako ji. – Beje, vokiečiai šiaip jau kasdien sriubų net nelabai valgo. Neturi jie ir jokių tradicinių savo šaltų sriubų.“
Laikas kavai su tortu!
Minėtieji tortai, be kurių gali apsieiti gimtadieniai Vokietijoje, čia valgomi laikantis kitos tradicijos. Pasirodo, anot L.Janušonytės-Steinhoff, visoje Vokietijoje apie 16 val. skelbiama Kaffeeklatsche – pažodžiui, kavos ir pašnekesių valandėlė. Būtent šiuo laiku visi skanauja kavos su tortais.
Pyragus vokiečiai tikrai mėgsta ir moka kepti.
Šiam dienos pasaldinimui kepyklėlės ima aktyviai ruoštis iš anksto – vitrinose dėlioja pačius įvairiausius pyragus ir tortus. „Pyragus vokiečiai tikrai mėgsta ir moka kepti, populiarūs įvairūs sūrio tortai. Įsimintinos ir skanios didelės vokiškos spurgos berliner, primenančios romo bobas. Jos būna įdarytos kremu, Baleys likeriu ar tiesiog pabarstomos cukraus pudra. Paprastai jos kepamos prieš karnavalą, kuris atitinka lietuviškas Užgavėnes“, – pasakoja L.Janušonytė-Steinhoff.
1. Pirmiausia paruoškite tešlą. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, druską ir cukrų. Sudėkite sviestą ir, trindami pirštų galais, visą masę paverskite rupiais trupiniais, primenančiais šlapią smėlį. Supilkite vandenį, vanilės ekstraktą, muškite tešlai skirtą kiaušinį ir greitai suminkykite tešlos rutulį. Dėkite jį ant sviestinio popieriaus ar maistinės plėvelės, gerai apsukite ir dėkite į šaldytuvą bent valandai.
2. Kol tešla šąla, paruoškite įdarą. Dubenyje sumaišykite obuolius, citrinos sultis, cukrų ir razinas.
3. Apvalią 24 cm skersmens kepimo formą ištepkite sviestu ar bekvapiu aliejumi. Išimkite iš šaldytuvo tešlą ir padalykite ją į 3 dalis. Pirmąją dalį iškočiokite iki apskritimo, kuris dengtų dugną. Antrąją dalį tol, kol ši bus tokio pat storio, kaip dugnas, supjaustykite ją juostomis ir apdenkite visus vidinius kepimo formos šonus, apačioje tvirtai sulipdydami su tešlos dugnu.
4. Įkaitinkite orkaitę iki 175°C temperatūros.
5. Pabarstykite tešlos pagrindą džiūvėsėliais ir sudėkite visą įdarą. Paskutinį likusį tešlos trečdalį iškočiokite plonai, supjaustykite 2 cm pločio juostelėmis ir apdėliokite jomis pyrago viršų, gerai pritvirtindami prie šonų. Jei esate estetikos mėgėjai ir geri pynėjai, galite dekoruoti juostomis labai išmoningai, jei ne – kaip pavyks. Galiausiai gautus „pynučius“ patepkite kiaušiniu.
6. Dėkite pyragą į orkaitę ir kepkite apie 60–70 min., kol viršutinis sluoksnis bus auksiškai rudas, o įdaro masė – burbuliuojanti ir sukepusi.
7. Leiskite formoje pyragui pravėsti bent 30–40 min., o tada galite nuimti formos kraštus, pjaustyti ir tiekti su ledais, plakta grietinėlė ar be nieko.
1. Sviestą, kad suminkštėtų, palaikykite kambario temperatūroje ir išmaišykite su cukrumi ir kiaušinio tryniu.
2. Į gautą masę suberkite kepimo miltelius ir miltus. Išminkykite tešlą.
3. Apvalią kepimo formą išklokite tešla.
4. Slyvas perpjaukite pusiau, išimkite kauliukus ir padalykite jas į keturias dalis.
5. Slyvų puseles dėkite minkštimu į viršų – taip užpildykite visą kepimo formą. Geriausia pirmą eilę pradėti dėti nuo krašto ir artėti kepimo formos vidurio link. Taip slyvomis apdėliotas pyragas šiek tiek primena ežiuką.
6. Kepkite 180°С įkaitintoje orkaitėje 45 minutes.
- Džiovintus vaisius nuplaukite ir pamirkykite brendyje per naktį.
- Šiltame piene ištirpinkite mieles, pridėkite šaukštą cukraus ir dalį persijotų miltų. Viską pusvalandį palaikykite šiltai.
- Persijokite likusius miltus, sudėkite minkštą sviestą, cukrų, druską ir užmaišykite tešlą. Minkykite tol, kol nelips prie rankų ir palikti pakilti.
- Supjaustykite migdolus, cukatus, nutarkuokite citrinos odelę ir išspauskite jos sultis. Viską sudėkite į tešlą ir dar leiskite pastovėti.
- Iš tešlos suformuokite du pailgus kepalėlius, dėkite juos į skardą, išklotą kepimo popieriumi ir dar leiskite pusvalandį pakilti.
- Kepkite apie valandą – iš pradžių 200 laipsnių, paskui – 170 laipsnių temperatūroje. Iškepusius pyragus gausiai patepkite sviestu ir pabarstykite cukraus pudra. Tokį pyragą, suvyniotą į pergamentinį popierių, šaltai galima laikyti 3-4 savaites.
Iki karo dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno per 100 tūkst. vokiečių – Prūsijos pasienyje, Klaipėdos krašte. Tačiau Antrasis pasaulinis karas savaip pakoregavo šios tautinės bendrijos likimą. Dabar vokiečių Lietuvoje vos keli tūkstančiai. Tad kur dingo Lietuvos vokiečiai? Atsakymą į šį ir kitus klausimus rasite šiame multimedijos pasakojime.
Daugiau projekto „Susipažinkime“ istorijų apie Lietuvos tautines mažumas rasite ČIA.
