Varškės sūriai daromi jau tūkstantmečius. Vidurinių Rytų klajokliai galėjo seniai išrasti sūrių darymo būdą, pastebėję, kad pienas, gabenamas iš skrandžių pagamintuose maišuose, pavirsta varške. Europoje iki viduramžių varškę nuvarvindavo, o tada slėgdavo medinėse dėžutėse. Dėžutės buvo vadinamos žodžiu „forma“, iš jo ir atsirado prancūziškas žodis fromage – sūris.
Angliškas sūrio žodis cheese kilęs iš lotyniško caseus, o šis savo ruožtu turi indoeuropietiškas šaknis nuo žodžio kwat, reiškiančio rūgimą.
„Kas pasidaro su skyle, kai sūris išnyksta?“ – retoriškai klausė vokiečių rašytojas ir teatro režisierius Bertoldas Brechtas.
Tradiciniuose europiečių sūriuose skylių dydis priklauso nuo temperatūros ir brandinimo laiko. JAV nuo 2002 metų nustatyta taisyklė, kad vietoje pagamintas „šveicariškas“ sūris negali turėti didesnių nei 17 mm pločio skylių, nes sūrį pjaustančios ir pakuojančios mašinos su didesnėmis skylėmis nesusidoroja.
Sūrio svarbą įrodo britiškas pavyzdys. Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinėje Karalystėje čederio sūris buvo normuojamas po 56 g žmogui vienai savaitei. Normavimas buvo atšauktas tik 1954 metais, o čederis tą laikotarpį buvo vadintas nacionaliniu sūriu.
Sūris neretai vadinamas užkandžių karaliumi. Siūlau paragauti itin paprastai ir greitai pagaminamą bei nuostabų aromatą skleidžiantį baltojo pelėsinio sūrio užkandį.
Ingredientai (6 valgytojams):
- 2 dideli baltojo pelėsio sūriai po 150 g;
- šviežio rozmarino;
- 2–3 česnako skiltelių;
- alyvuogių aliejaus.
Gaminimas:
Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių temperatūros. Sūrius išpakuojame ir dedame ant kepimo popieriaus. Sūrių viršų patepame aliejumi, užbarstome supjaustytais česnakais ir rozmarinais. Kepame apie 15–20 minučių. Patiekiame karštą su džiūvėsiais arba duonos lazdelėmis.
Gero apetito!
