Ne kartą būta, kad pakėlusi ragelį ir jame išgirdusi žmogaus balsą, mintyse imu rusiškai keiktis. Nes tik tuomet ateina suvokimas, jog dabar turėčiau būti ne su pižama ant sofos, o susitikime. Tie patys keiksmažodžiai suskamba, kartais jau garsiai, kai skubu išeiti iš namų ir nesugebu rasti ką tik „matomoje“ vietoje pasidėto svarbaus daikto. Arba situacijose, kai pasigirsta klausimas: „Agne, tu gi nupirkai (čia reikia įrašyti esminį ingredientą draugų vakarienei, kurio, žinoma, aš neatnešiau)?“ Nes ne, Agnė užmiršo. Nenupirko.
Tad turbūt nesunku įsivaizduoti, kokia jau kuris laikas esu laiminga dėl Wolto operatyviai teikiamo pristatymo. Nes turbūt vien tik jų dėka manęs dar neišsižadėjo draugai. Vyno butelio aš atnešti dažniausiai nepamirštu, o kol jį įpusėjame, jau būna pristatyta man patikėta midijoms skirta grietinėlė, tortilijos takams ar šviežia žuvis tartarui. Vakarienė išgelbėta, avys sveikos, vilkai sotūs ir lengvai įšilę.
„Čia ir dabar“ teikiamas pristatymas gelbėja ir harmoniją mano šeimoje. Dėmesinga dukra dabar nesunkiai atrodau savo tėvams, užsiprašiusiems parnešti skalbinių minkštiklio, šiukšlių maišų ar duonos. Sakau: „Tuoj einu nusiprausti į vonią, paskui ištrauksiu iš rankinės“, palaukiu ten pusvalanduką scrollindama tinderio jaunikių rinką, o pamačiusi, kad Wolt kurjeris jau netoliese, suvaidinu: „Užvažiuos trumpam pasisveikinti draugė“. Ir viskas, miniatiūra pavadinimu „Viskas taip ir turėjo būti” baigta, salėje – aplodismentai ir prašymai pakartot.
Yra išgelbėjęs Wolt‘as mane ir prieš pasimatymą. Besirenkant suknelę daug žadančiam vakarui mano galvoje staiga iškilo prisiminimas, kaip vakar kone degtuku iš buteliuko krapščiau paskutinius skystos pudros likučius ir it mantrą kartojau sau: „Tik nepamiršk rytoj nuvažiuoti nusipirkti, tik nepamiršk!“. Natūralumas gerai, bet gal ne tuomet, kai varai pirmą kartą gyvai susimatyti su biču, o šokolado sukelti spuogai ant kaktos neprimena tavo geriausios versijos iš Tinderio nuotraukos. Tai štai, aš vis dar abejojau, suknelė trumpa ir juoda ar ilga bei raudona, o pudrą savo užmaršiai galvai pamaskuoti jau turėjau.
Bet, tiesą sakant, labiausiai Wolt‘as mane gelbėja, kai užmirštu kažką, kas buvo skirta ir planuota man pačiai – mylimiausiai. Kai pasibaigia vatelės, o be jų ryte pabusiu su vakarykščiu makiažu, paversiančiu mane panda. Kai vakarą su ilgai lauktomis Netflixo naujienomis norėjau pagardinti krūva užkandžių, bet kojos prie parduotuvės nestabtelėjo. Ar kai suprantu, kad fotosesijai man būtinai reikia puokštės pavasarinių gėlių.
Tada tiesiog imu telefoną į rankas, paspaudžiu porą mygtukų ir per nieko įsiminti negebančią smegeninę neįsigytas dalykas jau pakeliui. Tiesą sakant, sunku man net pagalvoti, kaip gyvenau anksčiau, kai šie mano atminties trikdžiai neturėjo ištikimo gelbėtojo Wolt. Galiu pasakyti tik tiek – jei jums su kietuoju disku galvoje irgi panašiai kaip man, Wolt – pats geriausias dalykas, kas galėjo nutikti. Na, arba antras geriausias. Iškart po ginkmedžio ekstrakto.
