Kai pirmą kartą užsukau į Palangos Vytauto gatvėje, pačioje kurorto širdyje, veikiančią „Palongę“ paragauti šios vietos populiariosios ramenų sriubos, iš Žemaitijos sostinės Telšių kilusio Tomo virtuvėje nebuvo – joje darbavosi šefui kiek atsipūsti leidęs Lukas.
Šnektelėjus paaiškėjo, kad jis – savininko dukterėčios vyras, tai yra savas žmogus. Lukas į Palangą darbuotis atvyko iš Vilniaus, kur, nepatikėsite, dirba šokių mokytoju.
„Patinka man virtuvėje, šoku vasaromis aplink puodus“, – nusijuokė vaikinas.
Ant prisikėlimo iš pelenų laukiančio kino teatro laiptų išrikiuotos žiūrovų vietas salėje imituojančios medinės „kėdės“, čia pat – šachmatai, senų žurnalų šūsnis, Salomėjos Neries eilėraščių rinkinys, išleistas dar 1974 metais, ir vienas kitas pro šalį einantis poilsiautojas, paklausiantis, kokius filmus šiandien rodo.
Skamba šokti verčiantys slow cumbia kolumbietiški ritmai, ant stalo lėkštėje – meksikietiškų spalvų įvairovė: Tomo marinuotos ir ciberžole geltonai nudažytos daržovės, tobulos buritos su kalendros padažu, humusas, kuriame dera net ir mangas, sukuriantis salstelėjusį poskonį. Ant viršaus užbarstyta žagrenio, vieno seniausių pasaulyje prieskonių, skirto marinavimui. Šis humusui suteikia rūgštelės. Gardu, itin gardu.
Prie kino teatros palangės man teko sugrįžti kitą dieną.
-
Vilniaus restoranai keliauja į Palangą: srautus tikisi traukti maisto kokybe
-
Klasika nemiršta: Palangos svečių lėkštėse karaliauja cepelinai ir šaltibarščiai
-
Žmogus, kuris priverčia sustoti: savadarbis pianinas, išskirtinis talentas ir baltarusio meilė Lietuvai
-
Išskirtinių Palangos pastatų paslaptys: 15 kurorto legendų atvers duris
Be žemaitiškos kepurės – niekur
„Palongės“ įkūrėją Tomą galima pažinti iš kelių išskirtinių detalių – nertos žemaitiškos kepurėlės, su kuria išsiskiria tik naktį, o kartais mėgsta susišlapinti ir užsimaukšlinti ant galvos – vėsina, lininių marškinių bei žemaitiškos šnektos, kurios, rodos, niekuomet neišsižadės.
„Vieni žmonės negali be laikrodžio, o aš blogai jaučiuosi be šios kepurėlės. Labai patogu. Kai lankiausi Palestinoje, bėdų dėl šio žemaitiško akcento netrūko“, – šyptelėjo Tomas, spėjęs apdalinti tokiomis kepurėlėmis visus aplinkinius – mezga ir uošvienė, ir draugo mama.
Nuotaikingas istorijas pasakoti mėgstantis pašnekovas teigia, tarp draugų įsivyravo juokelis,, kad įsisteigė nauja gauja: buvo „švininiai“ – nebeliko, buvo „kamuoliniai“ – nebeliko, o dabar siaučia „lininiai“.
Gal kažkada ir gėda žemaičiuoti buvo, bet dabar jau madinga.
O dėl žemaičiavimo...
„Kai buvau Amerikon pabėgęs, vienu momentu pamaniau, kad reiktų kalbėti taip, kaip televizorius kalba. Bet vieną gražią dieną suvokiau, kad tai – ne aš, kad kalbėdamas bendrine kalba vaidinu, truputį meluoju. Norėjau būti sąžiningas. Gal kažkada ir gėda žemaičiuoti buvo, bet dabar jau madinga. Persijungiu į bendrinę kalbą, jei matau, kad pašnekovas visiškai nesupranta, pvz., skambina koks iš telekomunikacijų“, – mums atradus stalelį pavėsyje, tarstelėjo Tomas.
Iškart supratau, kad šis pokalbis bus jaukus, lengvas, o, svarbiausia, kupinas žemaitiško humoro.
Virtuvę keičia statybos, statybas – virtuvė
Pašnekovas prisipažino, mūsų susimatymo išvakarėse turėjęs laisvą pusdienį, o kai jį susiorganizavo, nežinojo, kur dėtis – nuo gegužės 10-osios nebuvo nė dienos, kad jis ištisą dieną nesėdėtų „Palongėje“. Kavinė, lyg kūdikis, pirmaisiais gyvavimo mėnesiais reikalauja begalinio dėmesio. Ar gailestis sau dar neprasidėjo? Tomas papurto galvą: ne, juk ne pirmą kartą brenda į tą pačią upę.
„Jau imu pasitikėti kolektyvu. Dirba mano dukra, draugo dukra. Jaunos mergelkos, pirmi darbai joms. Norisi, kad suprastų, jog pinigai ne ant medžių auga. Jaudinausi iš pradžių, nes neužtenka žinoti, kas parašyta kalkuliacinėje lentelėje. Kas ją turi, nereiškia, kad taip, kaip reikia, pagamins. O aš noriu, kad humusas būtų toks, o ne kitoks“, – patikino Tomas.
Kai pavargsta nuo virtuvės, pašnekovas panyra į statybas.
„Jau kokius 5 namus nuo pamatų iki užuolaidų pastatęs, daug remontų atlikęs, butų įrengęs. Smagu, kai atvažiuoji pas kokį draugą ir žinai, kad tu jo namą pastatei.
Nuvalyto lango, suvalgyto tavo pagaminto maisto nelieka – kartais atrodo, beprasmiai tokie mano darbai, o štai namas juk stovi ir dar ilgai stovės“, – trumpam susimąstė Tomas.
Kai jau nebegali žiūrėti į drėles, jis vėl eina į virtuvę. Maisto gaminimas šiam žemaičiui – hobis. Jei į namus užsuka draugų, – pati geriausia diena.
„Tik negalima perdegti virtuvėje. Kai dirbau Klaipėdos „Radisson“ viešbutyje, tiek buvau išsisunkęs... Ten nuo indų plovėjo pakilau iki šefo. Pamatydavau, kad naujas kliento užsakymas pareina... – perteikdamas tą pervargimo jausmą, vaizdžiai nusipurtė Tomas. – Tuomet atsikandęs vėl panirau į statybas, kartais tik kam meniu kokį sukurdavau, kokiame festivalyje pašefaudavau. Tačiau vėliau vėl sugrįžau prie maisto – su draugais įkūrėme žiauriai populiarų „Herkaus Kanto“ barą Klaipėdoje. Iki šiol gyvuoja, tik kitoje vietoje.“
Statybininko amato mokytis telšiškį prieš daugybę metų privertė Amerika. Šešerius metus praleidęs Čikagoje, jis spėjo padirbėti įvairiausius darbus: nuo slaugytojo (med. brolio), maisto išvežiotojo, banko valytojo, taksisto – iki statybininko ar langų plovimo įmonės savininko.
„Prieš įsidarbindamas med. broliu, maniau, esąs mandras Telšių bachūras, bet kai atvažiuoji svetur ir papuoli į tokią situaciją, mandrumai baigiasi. Daug šitas darbas man davė. Pamenu, anglų kalbos net nemokėjau. Prašydavo slaugoma močiutė vandens stiklinę paduoti, o aš nesuprasdamas langą atidarydavau. O dirbant taksistu, kai kokį amerikietį vežti tekdavo... Iš streso ir per raudoną pravažiuodavau. Daug dalykų pramokau JAV“, – prisipažino Tomas.
Į Lietuvą parviliojo meilė
Gyvendamas Amerikoje pašnekovas stebėdavosi tais lietuviais, kurie ir toliau gyvendavo taip, kaip Lietuvoje – bendraudavo tik su tautiečiais, valgė tik lietuvišką maistą, gėrė tik lietuvišką alų, nepaniro į vietos kultūrinį gyvenimą, – tik nueina į kokį lietuvio barą ir susimuša.
Stebino Tomą ir kitas kraštutinumas, kai jau po pusmečio lietuviai imigrantai pamiršdavo lietuvių kalbą.
Atsisveikinti su lengvu gyvenimu kitapus vandenyno, su easy money (lengvai uždirbamais pinigais – liet. k.), kaip įvardijo Tomas, privertė sutikta lietuvė moteris, kuri netrukus tapo jo žmona. Jei ne ji, Amerikoje jis būtų likęs, nes žiauriai ten patikę.
„Čikagoje mano vardu įkurta langų valymo įmonė tebeklesti iki šiol, viens lietuvis yra perėmęs, kurio net nepažįstu. Amerikoje, kai grįžau iš jos į Lietuvą 2000-aisiais, taip ir nebesilankiau. Beje, išskridau į Ameriką ir grįžau iš jos tą patį mėnesį, tą pačią dieną – įdomus sutapimas“, – prisiminė jis.
Grįžęs iš JAV į Lietuvą, Tomas kurį laiką dirbo televizorių pardavėju, iš čikagiškų pinigų statėsi sau namą. Šalia Klaipėdoje įsigyto buto veikusiame „Radisson“ viešbutyje iš pradžių įsidarbino žmona, vėliau pas gruziną šefą įsiprašė ir Tomas. Tik, kaip minėta anksčiau, atsikando visko po ketverių metų.
Nors Amerikos daugiau nebeaplankė, keliauti Tomas mėgsta. Patinka nuvažiuoti ir į už 17 km nuo namų esančią Latviją, – iškart pasijaučia kitaip.
Kartą nutiko tokia juokinga istorija. Vieną svečią iš Australijos Tomas vežė į Latviją su mašina. Kertant sieną, australas kaip pašėlęs ėmė pleškinti fotoaparatu, net paprašė sustoti minutei.
„Nesupratau, kam. Paaiškino, kad niekad iš Australijos nebuvo su mašina išvažiavęs, tik išskridęs, tad tai nauja patirtis – su mašina įvažiuoti į kitą šalį, kirsti sieną“, – prisiminęs nusijuokė Tomas.
Nevalgantys mėsos – aukso kasyklos
Imu pašnekovą provokuoti. Jei jis toks žemaitis, kodėl „Palongės“ meniu nėra žemaitiškų patiekalų, pavyzdžiui, kokio kastinio? Šefas mane greitai pataiso: sekmadieniais nabagams klientams jis siūlantis pagirių sriubos – cibulynės su bulvėmis kanapinėmis.
„Gaminu viską, kas man pačiam patinka, ką savo draugams siūlau. Gal tik dėl veganų ir vegetarų teko pasistengti. Pamačiau, kad tai yra nereali, visiškai Lietuvoje neišnaudota niša. Aukso kasyklos, neišsemti aruodai.
Mes jiems siūlome humusą, gaspačio, pomidorų sriubas, veganiškas buritas su baklažanų užtepėle, patroškintais grybais. Gliuteno netoleruojantiems buritas sukame į kukurūzinį paplotėlį.
Pats nustebau, kai kartą pavalgė draugo žmona ir kažkuriame veganų puslapyje postą parašė. Tai nesupratau, kas vyksta – visą dieną sukau veganiškas buritas. Riešai paskaudo. Kas čia yra, sukau galvą? Gal koks veganų festivalis Palangoje vyksta, autobusą kokį užvežė?“ – prisiminęs nusijuokė Tomas.
Susidarė įspūdis, kad šį šefą labiau traukia prie paprasto, bet kokybiško gatvės maisto. Pritardamas, jis prasitarė, įmantrius patiekalus gaminęs „Radisson“, tačiau tai nebuvo artima dūšiai. Kadangi Čikagoje ilgą laiką teko gyventi apsuptam meksikiečių, išragavo gardžiausių jų gaminamų naminių patiekalų. Tad ne taip ir keista, kad ši patirtis padarė didžiausią įtaką dabartiniam „Palongės“ meniu.
Pasitaikė Palangoje dienų, kai per 1,5 valandos Tomas susuko ir pardavė apie pusšimtį buritų.
„Buvau užradęs jutūbėje vieną meksikietį, kuris vos, vos angliškai kalbėjo. Apšnerkštoje virtuvėje bičas taip nerealiai gamino. Bandė būti nuomonės formuotoju. Buvau jo sekėjas iš kito pasaulio krašto. Keistai tikriausiai atrodžiau“, – iš kur sėmėsi idėjų, juokdamasis prasitarė Tomas.
Pasvajoja apie barmenę Rūtą Meilutytę
Paklaustas, kaip iš viso gimė idėja įkurti kino teatre kavinę, kurioje maistas būtų užsakomas ant palangės, pašnekovas papasakojo, kad tai daryti nuolat jį skatinę draugai.
„Terorizavo jie mane seniai. Labai mėgstu Jonines, tai – viena iš didžiausių švenčių, šventas reikalas, nors ir ne Jonas aš. Per šią šventę rengdavau maisto fiestas. Kepdavau avino koją, užkastą į žemę. Ištrauki, plyšta mėsa, tyžta. Vynioji į tortilijas, duodi draugams.
Čia buvo mano idėja – maitinti žmones iš rankų. Atkrenta lėkštės, visiškas betarpiškas bendravimas. Būdavo toks bajeris – „maitink draugą iš rankų“. Taip ir užsisuko viskas, draugai ėmė spausti: „Tomsonai, davai, atidaryk kažką“. Net nežinau, iš kur ta pravardė prilipo, bet jau daug metų atsiliepiu šaukiamas Tomsonu“, – vėl prajuokino Tomas.
Prieš keletą metų jis sėdėjo su draugais gatvės užkandinėje Izraelyje. Tokį skanų kebabą tuomet valgė. Draugai ėmė svarstyti: štai ko Palangai reikia – spalvingos vietos.
„Esu įsitikinęs, kad ten, kur prie buvusios autobusų stoties veikia kavinė „Rūta“, yra geriausia vieta Palangoje. Pradėjome tuomet fantazuoti, kad jeigu pakirstume „Rūtą“... O jeigu dar Rūta Meilutytė būtų barmenė, būtų geriausia kebabinė visoje Lietuvoje! Taip tam Izraelyje žviegėmė, žviegėme, tačiau idėja nepaliko minčių. Statybose dar ranką pradėjo kaip tik skaudėti, gydytojas liepė pusę metų duoti pailsėti. Viskas taip susidėliojo“, – prisiminė Tomas.
Idėja ėmė virsti kūnu, kai šių metų balandį jis užsuko į „Kino kiemelį“. Šios vietos savininkas pasiūlė užeiti į neveikiančio „Naglio“ kino teatro vidų, papasakojo, kad vyksta teisminiai ginčai, kad rekonstrukcija, tikėtina, neprasidės dar metus. Tomui staiga nušvito – juk čia galima susukti vasaros projektą: įkurti kavinę, per langelį pardavinėti mėgstamą maistą.
„Didelius sentimentus jaučiu šiam kino teatro pastatui, nes mano tėvas buvo Telšių kino teatro direktorius. Projektai buvo viens prie vieno. Telšiuose pastatas jau nugriautas, o iki tol žinojau visus užkabarius. Įėjau į „Naglio“ rūsius ir taip vaikyste dvelktelėjo – vou! Suvokiau, kad jei siūlo, griekas neimti patalpų“, – nusišypsojo Tomas.
Dirbs iki Kūčių
Kokio gi lankytojo šefas laukia savoje kavinėje? Tomas prisipažino, kad jau dabar užsuka daug įdomių bei skirtingų žmonių: nuo paprastų darbininkų – iki rimtos muzikos atstovų, žinomų veidų.
„Jie patys ateina, nekviečiu. Gal vaibą kokį jaučia, gal tie kino laiptai suvilioja“, – staiga ėmė kuklintis Tomas.
O kas bus rudenį ar tuomet, kai jį iš kino teatro dėl remonto iškraustys? Tomas, pasirodo, pasiruošęs padirbėti „iki Kūčių“. Jau dabar jis sulaukė pasiūlymų, kur perkelti „Palongę“.
„Palongė“, negana to, bendradarbiauja su prie to paties kino teatro šono prisišliejusiu „Kino kiemeliu“. Pastarasis rengia gyvus koncertus, veikia kaip baras, kur pardavinėjami alkoholiniai gėrimai, renkasi išskirtinė publika, o „Palongė“ tiems patiems klientams tiekia maistą.
„Išgeria „Kino kiemely“ tris bokalus ir jau valgyt užsimano. Mano stalai – „Kino kiemelio“ stalai, ir atvirkščiai. Atsineša kokį skanėstą vienas prie chebros, ir tie užsimano užkrimsti, traukia prie palangės“, – apie natūraliai gimusią simbiozę papasakojo Tomas.
Palangoje jam patinka viskas, nieko nenorėtų iš šio miesto ištrinti – jei kažkas egzistuoja, tai įrodymas, kad to kažkam reikia, juk žmonės – tokie skirtingi, tuo ir įdomus pasaulis.
„Kai vaikystėje su tėvais važiuodavome į Palangą, man viskas primindavo pasaką. Tokia ilga kelionė atrodė. O kai pats paaugau, jausmas suprastėjo: sėsdavau į mašiną ir, šast, jau prie jūros. Kaip bebūtų keista, mėgdavau atvažiuoti būtent į tą vietą, kurioje vėliau namus pasistačiau – Užkanavę. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad ten kažkada gyvensiu, bet tai būdavo vieta, kur arčiausiai su mašina iki jūros galėdavai privažiuoti. Todėl ir vadindavo ją „pasaulio kraštu“, nes važiuodavai ir baigdavosi kelias – mašinos ratus į bangas galėdavai įvaryt“, – paaiškino Tomas.
Aš dar dabar nežinau, kuo būsiu užaugęs.
Jei jau prakalbome apie vaikystę... Paklaustas, ar meilė maisto gamybai gimė dar būnant klecku, Tomas perteikė pirmąjį su tuo susijusį prisiminimą, kai jis, dar vaikas, pavogė iš kaimynų didžiųjų pupų ir išvirė ant laužo su ankštimis – buvo taip gardu!
O keisčiausias derinys iki šiol yra Telšių kooperatinėje kavinėje valgyta vištiena su ananasais. Kažkas tokio, ko, anot Tomo, neturėtų būti.
Tai vis dėlto Tomas yra labiau šefas ar labiau statybininkas?
„Aš dar dabar nežinau, kuo būsiu užaugęs. Įsivaizduoju, kad tai yra tik vaidmuo. Be to, kad vaidinu gerą virėją, gerą vyrą, bandau vaidinti gerą tėvą, patinka, kai dukros vaidina geras dukras, žmona vaidina gerą žmoną“, – pokalbį ištrauka iš savo gyvenimo filosofijos užbaigė žemaičiuojantis šefas iš Telšių.
