Žiemos šventės Mažojoje Lietuvoje: su kugeliu pečiuje, vėgėlėmis ir avižų kisieliumi

Kugelis su kiaulių ausytėmis ar kimšta antiena – taip anuomet Kūčias šventė Mažosios Lietuvos gyventojai, nesilaikę papročio šią ypatingą dieną nevalgyti mėsos. Dvasiniai dalykai buvę svarbiausi – atsiprašymas, malda. Apie tai Klaipėdos etnokultūros centre pasakojo Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė, atvežusi paragauti raugintų avižų kisieliaus, senoviškų vaflių ir kekso.
Tradicinis vaišių stalas
Tradicinis vaišių stalas / Klaipėdos etnokultūros centro nuotr.

Evangelikų tikėjimo moteris į pristatymą atsivežė šiame krašte anksčiau itin mėgtų patiekalų – vaflių, kekso, avižų kisieliaus. Senieji krašto žmonės visa tai gamina iki šiol. Šių patiekalų gaminimo subtilybes iš savo mamos perėmė ir B.Servienė, kaip ir šventadienio kafijos gėrimą – kavos, gaminamos iš cikorijos.

Birutė Servienė ‒ Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, Mažosios Lietuvos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, „Lietuvininkų“ bendrijos narė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, Mažosios Lietuvos regiono kulinarinio paveldo žinovė. Ji klaipėdiečiams atskleidė, kaip atrodė senųjų krašto gyventojų šventinis stalas. Susirinkusius viliojo kafijos, avižų kisieliaus ir šventinių saldumynų kvapai.

J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Birutė Servienė
J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Birutė Servienė

„Biednųjų“ gėrimas

„Kai pakalbi apie kafiją, išgirsti, kad tai „biedniokų“ gėrimas. Šventadienio kafija buvo geriama savaitgalį. Tai buvo gėrimas, kuris suartina šeimą. Pakviesdavo ir mažuliuką, ir tą, kuris patale guli, nes namai buvo dviejų galų. Kai tėvai pasendavo, vienas namo galas būdavo paskirtas jiems.

Mano mamutė tai perėmė iš savo mamos Urtės, aš iš savo mamos Anės, kuri virė ir vaišino šventadienio kafija. Matote trūkažoles, mėlynas gėles, tai cikorija. Turbūt kiekvienas esame matę, važiuoji pakele, kur žvyrėta, neturtinga, nederlinga žemė, tos mėlynažiedės turi augti“, – pasakojo moteris.

Šio augalo šaknys būdavo nuplaunamos, padžiovinamos saulėje, susmulkinamos, o po duonos kepimo, kol pečius būdavo dar karštas, skardoje kiek padeginamos.

Pavalgius kugelį ar žąsį, atnešdavo keksą, nežiūrėta, kad jame yra sviesto. Ir vėl kafija ant stalo. Tai štai ir šito krašto Kūčios, – pasakojo B.Servienė.

„Tai puikus kavos pakaitalas. Ji buvo daugiausiai geriama sekmadienį, kada duonpečiuje iššuto didžiulis storasienis puodas pilnas tarkių – tikrasis kugelis. Būdavo parneša iš duonpečio kugelį, iškrenta iš puodo kaip tortas. Kadangi kugelyje kepė ir ausytės, kojytės, kiaulės riebiosios dalys, jokio padažo nebūdavo. Kitą kartą man būdavo ir skaniau.

Būdavo kepama ir žąsis, su slyvom, troškintais kopūstais. Pavalgius kugelį ar žąsį, atnešdavo keksą, nežiūrėta, kad jame yra sviesto. Ir vėl kafija ant stalo. Tai štai ir šito krašto Kūčios. Ant stalo galėjo būt ir mėsos, nes nueita į dvasinius dalykus – į maldą, atsiprašymą“, – žiniomis dalijosi moteris.

Ant jos pačios Kūčių stalo pasakojo būsiantys 12 patiekalų, nes „žavus šitas pasiruošimas“.

„Ant mano stalo bus riešutų, vaisių, pupelių, kurias auginu, būtinai silkė. Anuomet Kalėdoms irgi būdavo silkė, ji tikdavo ir prie kugelio. Anuomet stalas būdavo ruošiamas iš namų atsargų – grybai, pupelės, žirniai, riešutai. Koks šiandien mūsų stalas? Paveiktas komercijos“, – sakė B.Servienė.

Kepta vėgėlė

Ant šventinio savo tėvelių stalo Vilkyškių nedideliame dvarelyje augusi moteris pasakojo pamenanti ir žuvį.

Ssu vėgėlėmis iš Jūros upės sugrįždavo tėtis, parnešdavo 3-4 žuvis būtent tai progai. Replėmis vėgėlėms nunėrus odą ir išėmus kone delno dydžio kepenėles, pastarosios būdavo mirkomos piene ir laikomos tikru delikatesu.

„Vėgelę mama supjaustydavo gabalėliais, pamirkydavo piene, pasūdydavo ir kepdavo naminiame svieste su lauro lapais, užpildavo grietinėlės“, – dar vieną Kūčių patiekalą įvardijo iš Vilkyškių kilusi ir nedideliame dvarelyje augusi B.Servienė.

Gardūs saldėsiai

Mažojoje Lietuvoje per žiemos šventes dominavo ir saldūs patiekalai – vafliai, vadinti vofeliais.

„Rietavo turguje, kur galima rasti visokiausių senienų, aptikau vaflinę su viršuje vokiškai įrašytu receptų, kiek kiaušinių, riebalų, grietinės įdėti. Ir tas stebuklas tame paprastume. Vienas skanėstų – šventadienio vafliai, pagardinti uogiene. O ar žinote, kas yra putrulis – tai pasukos, iš kurių virdavo saldainius. Kai sumušdavo sviestą, likdavo pasukos. O kokie skanūs saldainiai! Panašu į karamelę“, – skanumynus prisiminė moteris, su šeiminykščiais pamenanti Tilžėje anuomet pirkusi marcipano rutuliukus.

J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Mažojoje Lietuvoje populiarūs skanėstai
J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Mažojoje Lietuvoje populiarūs skanėstai

„Marcipanai labai populiarūs buvo, jų Tilžėje buvo galima nusipirkti. Dievinu marcipanus, o advento stalui jie labai tinka. Aišku, ir meduoliai. Visi kepėm, žinome, kad ir eglutė galėjo būt papuošta meduoliais“, – dėstė B.Servienė.

Puošdavo eglę ir mažais obuoliukais. Moteris pasakojo iki šiol pamenanti, kaip žieminius obuolius reikėdavę nušveisti paėmus vilnonę kojinę. Nublizginti obuoliai atrodė tarsi žaisliniai.

„O obuolius, ar žinote, kaip seniau laikydavo? Būdavo nupjauna žolę ir deda į krūvą, obelį papurto ir obuoliai sukrenta, uždėdavo likusį šieną, o kai apsninga, ištrauki obuolį, koks jo kvapas...Nemoku jums apsakyti“, – iki šiol šį kvapą sako pamenanti moteris.

Eglutė būdavo puošiama Kūčių vakarą.

„Dabar mes komercializuoti. Natūralu, šiandien mūsų kiti poreikiai“, – kalbėjo senųjų papročių žinovė.

Advento vainiką, kuris keletą savaičių telkė tylai ir rimčiai, tądien šio krašto žmonės sudegindavo, o pelenus išbarstydavo. Tikėta, jog ši tradicija dovanos geresnį derlių.

Avižų kisielius

Anuomet itin populiariu šio krašto gėrimu laikytas avižinis kisielius, ypatingu buvęs didžiojo penktadienio metu, mat tai buvęs vienintelis tos dienos valgis.

„Avižinis kisielius šiandien panacėja. Tai raugintos avižos. Jis buvo valgomas, kai laikytasi visiško pasninko. Aš štai šį rauginau beveik pusantros savaitės. Mums mama ragaujant užberdavo truputį cukraus.

Avižinis kisielius šiandien panacėja, – sakė B.Servienė.

Kaip rauginama? Nepagaminsite raugo, jei nebus tikros ruginės duonos. Į dešimties litrų puodo dugną dedame porą riekučių duonos, tai darome tik emaliuotame puode, uždedame 2-3 kg avižų. Užvirinamas, atvėsinamas ir užpilamas šiltas vanduo. Pilti reikia lėtai, kad duona nepakiltų į viršų. Taip duonos raugas atsigauna, kvėpuoja ir pradeda avižų rauginimo procesą. Kas turi šildomas grindis, labai gerai procesas vyksta“, – duodama paragauti šio kisieliaus pasakojo moteris. Avižų kisielius buvo lengvai rūgštoko skonio, tirštas, pagardintas cukrumi.

Raugintų produktų anuomet valgyta gerokai daugiau. B.Servienė pamena, jog rauginti ir obuoliai, ir kriaušės.

Obuolius rauginant litrui vandens paimdavo mėtų, šaukštą druskos, vyšnių, juodųjų serbentų, krienų lapų. 20 l talpa būdavo iki pusės pripildyta obuoliais.

„Jie mokėjo visas gėrybes suvartoti, kur jokios chemijos. Visi pamini, kad raugintas produktas labai sveikas. Ir aš priraugiau keturis kibirus obuolių“, – šyptelėjo moteris.

Žąsį rūkė kamino dūmuose

Kalėdų rytą moteris pamena ragaudavusi rūkytų žąsų kulšelių.

„Kadangi būdavo auginama daug žąsų, o mums, vaikams, būdavo patikima nupešti plunksas, pamenu, kaip mama išpjaudavo kulšeles, sūdydavo jas ir kadangi būdavo kaminas, jas išrūkyti pakabindavo, kur eina dūmas. Tai dieviško skonio patiekalas. Ant duonos būdavo tepami ir tiesiog žąsų taukai. Turiu pasakyti, kad tai nepamainomas batų tepalas, ištepus žąsų taukais batai niekada nepraleis vandens“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis