Visuomenės vartotojiškumas išaugino valstybių kapitalą, tuo pačiu atvėrė gilias žaizdas. Viena iš jų – maisto švaistymas, kuris šiandien yra laikomas itin opia ekonomine, ekologine ir etine problema.
Nors nemažai valstybių jau kuris laikas įgyvendina prevencines programas, skirtas skatinti gyventojus sumažinti perteklinį vartojimą ir išmetamo maisto kiekius buityje, teigiami procesai taip greit nevyksta.
Pasak G.Alenčikienės, tyrimai rodo, kad išsivysčiusiose, ekonomiškai turtingose valstybėse išmetamo maisto kiekis yra didesnis. Mokslininkė tikina, kad ir Lietuvoje neatsiliekame nuo Vakarų šalių tendencijų: esame tapę itin reiklūs maisto kokybei ir dažnai perkame per daug. Tačiau, kaip ji nurodo, atsainiu požiūriu labiausiai pasižymi būtent jaunesnioji karta ir žmonės, nepatyrę nepritekliaus.
15min GYVENIMO pašnekovės teigimu, turėtume pasimokyti iš tų Lietuvos piliečių, kurie yra gyvenę 1940–1980 metais – tuo laiku maisto trūko, tad jis buvo daug labiau gerbiamas, tinkamai vartojamas ir beveik neišmetamas.
– Užsiminėte, jog dažniausiai maistas yra išmetamas namuose. Sakykite, kokios pagrindinės to priežastys?
– Pirmiausia, žmonės nusiperka per daug vienokio ar kitokio maisto, ypač, jei tai yra akcijinės prekės. Lietuviai mėgsta apsipirkti, priklausomai nuo kainos: pamato, kad pigu ar nukainuota, ir perka, nepagalvodami, kad galbūt to produkto nespės suvartoti.
Antra, vartotojai yra labai nusiteikę prieš produktus, kurių galiojimas greit pasibaigs – daugelis netgi prekybos centruose ieško giliau lentynose sudėtų produktų, kurių yra ilgesnis galiojimo terminas. Ir jeigu namuose yra produktas, kuriam liko dvi dienos iki galiojimo pabaigos – neretai jis yra išmetamas kaip nesaugus vartojimui, ir tai yra klaidinga.
Kitas dalykas, dažnai maistas būna išmetamas dėl to, kad vartotojui nepatinka produkto juslinės savybės (beje, šis faktas iliustruoja, kaip visgi gerai gyvename). Tarkime, per sūri mėsa, per saldūs ledai, nearomatinga kava, neskanus padažas ar prieskonių mišinys salotose. Būna ir taip, kad žmonės, pagaminę patiekalą namuose, lieka nepatenkinti kažkokiomis skoninėmis savybėmis, ir dėl to išmeta jį į šiukšliadėžę.
Dar viena labai dažna priežastis, dėl ko maistas patenka ne ten, kur turėtų, yra ta, kad neužtikrinamos tinkamos jo laikymo sąlygos.
Be to, dažnai žmonės netgi pamiršta virtuvės lentynose, spintelėse, stalčiuose esančius produktus, ir po kurio laiko juos ištraukę pamato, kad galiojimo terminas – seniausiai pasibaigęs.
– Kaip manote, ar paplitusios ekologiškumo, tvarumo, vartotojiškumo mažinimo tendencijos turi teigiamą poveikį, kalbant apie maisto švaistymą?
– Jos kažkiek veikia. Kita vertus, vedini šių tendencijų, dažnu atveju esame linkę garsiai kalbėti, kad kalta pramonė, jog „per daug gamina“, ar kalti prekybos centrai – „kiek jie išmeta“. Bet pažvelkime į save: kiek daug mūsų skundžiasi, kad aštuntą valandą vakare atėję į prekybos centrą negalime rasti šviežių bandelių ar kažkokių kitų gaminių. Šiandien vartotojiškumas yra išties labai aukšto lygio, mes esame labai išlepinti.
Žinoma, kada buvo pastebėta, jog perteklinis maisto pirkimas ir išmetimas yra didelė problema, išsivysčiusiose šalyse (pvz., Danijoje, Anglijoje) pradėtos organizuoti įvairios akcijos ir programos prieš maisto švaistymą – tai šiek tiek sumažino išmetamo maisto rodiklius. Tačiau dar turi praeiti laiko, kad mes, kaip vartotojai, sąmoningiau vertintume esamą situaciją ir atsakingiau vartotume maistą.
Pažvelkime į save: kiek daug mūsų skundžiasi, kad aštuntą valandą vakare atėję į prekybos centrą negalime rasti šviežių bandelių.
– Kaip patartumėte sumažinti savo buityje išmetamo maisto kiekius?
– Visų pirma, mūsų vartojimo įpročiai skiriasi, ir tų bendrų taisyklių nėra. Manau, jog kiekvienas asmeniškai turėtume susirasti tą prioritetą, kuris paskatintų atsakingiau pirkti ir vartoti maistą. Kai suvoksime, kokį poveikį darome visuomenei ir aplinkai, taps labai lengva sumažinti išmetamo maisto kiekį.
Žmonėms, kurie mėgsta taupyti ir skaičiuoti pinigus, patarčiau suskaičiuoti, kiek pinigų yra išleidžiama tam maistui, kuris yra išmetamas. Tikėtina, jog paaiškėtų, kad per metus susidaro pakankamai ženkli pinigų suma.
Žmonėms, kurie galvoja apie aplinką, naudinga būtų pagalvoti, kiek reikėjo sąnaudų, kad jogurto indelis ar duonos kepalas patektų į parduotuvės lentynas, o iš jų – į mūsų namus. Tam yra sunaudojama labai daug energijos ir gamtos išteklių, dėl ko nukenčia aplinka, o vėliau dar kaupiasi atliekos.
Kai pradėsime skaičiuoti bendrąją produkto vertę, o ne tik tai, kiek pinigų jį nusipirkti kainavo, galbūt labiau tausosime gamtą.
Žmonėms, kuriems rūpi kiti žmonės, nesakysiu, kad reikėtų galvoti apie badaujančius Afrikoje. Lygiai taip pat ir mūsų artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie susiduria su skurdu. Ne veltui Lietuvoje yra efektyviai veikiantys labdaros ir paramos fondai, kurie surenka maistą iš didžiųjų gamintojų, prekybos tinklų ir perskirsto nepasiturintiems.
Realybė tokia, kad Lietuvoje yra žmonių, kuriems trūksta maisto ir kurie sutinka suvalgyti bet ką. Man pačiai liūdna matyti, kai žmonės tiesiai iš konteinerio į burną deda maistą, nežiūrint į jo galiojimą ar prekinę išvaizdą. Pasidaro labai skaudu: supranti, kad neturėtų šitaip būti mūsų visuomenėje, bet taip yra. Ir šiuo atveju nekalbu apie žmones, kurie dėl gyvenimo filosofijos renka maistą iš konteinerio, bet apie tuos, kurie neturi kito pasirinkimo.
– Teigėte, kad žmonės dažnai klaidingai supranta ant maisto etikečių nurodytą galiojimo trukmę, dėl ko išmeta dar saugius vartoti produktus. Kaip nesuklysti?
– Jei ant produkto parašyta „geriausias iki“, tai reiškia, kad gamintojas garantuoja, jog iki etiketėje nurodytos datos produktas pasižymės geriausiomis juslinėmis savybėmis (skoniu, kvapu, išvaizda, tekstūra). Bet tai nereiškia, kad praėjus vienam, dviem ar trim mėnesiams jis bus netinkamas vartoti. Jei tai makaronai, galbūt jie nebebus tokie traškūs ar kvapnūs, tačiau tikrai bus saugūs valgyti.
Kai produktas pažymėtas „tinka vartoti iki“ – gamintojas garantuoja, kad iki nurodytos dienos pabaigos produktas yra saugus vartoti.
Visiems patarčiau atkreipti dėmesį į kiekvieno įsigyto maisto produkto laikymo sąlygas. Lygiai taip pat, jei pagaminame kokį nors patiekalą namuose, nereikėtų ilgai jo laikyti kambario temperatūroje – tam yra šaldytuvai, šaldikliai.
– Ar galima kaip nors panaudoti apvytusius, pradėjusius pelyti ar nereikalingus maisto produktus, kad netektų jų išmesti veltui?
– Kai maistas apvysta, tai rodo, kad jis prarado drėgmę. Jei tai yra salotos ar prieskoninės žolelės (krapai, petražolės ir pan.) – paprastai pamirkius vandeny drėgmės kiekis yra atstatomas.
Apskritai, kai apvysta vaisiai ar daržovės ir nesinori jų valgyti šviežių – galima juos panaudoti kompotams, sriuboms, kepiniams, uogienėms, džemams, konservavimui, marinavimui; galbūt jie tinkami suvartoti augintiniams; naudoti trąšoms.
Jei maistas pradėjo pelyti, jį reikia išmesti.
Kitaip yra su pelyti pradėjusiais produktais. Rekomenduojama tokio maisto nevartoti (taip pat jo nešerti gyvūnams), nes pelėsių sporos galimai išplito visame produkte, dėl ko jis tapo nuodingu. Jei maistas pradėjo pelyti, jį reikia išmesti.
Beje, nors oficialiai negalima paaukoti maisto, kuris yra namų gamybos, feisbuke galima rasti maisto atiduotuvių grupių, kur žmonės iš įvairių Lietuvos miestų dalijasi maistu, pvz., nereikalingais konservais, uogienėmis.
Visgi tam, kad nereiktų išmesti maisto veltui ar galvoti, kur ir kaip panaudoti, geriausia pirkti ir gaminti tiek, kiek suvartojame. Visada kartoju: gerbkime maistą ir tuos, kas jį gamino, bei leiskime pinigus tik tam maistui, kurį suvalgysime.
