Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė sako, kad siekdami tobulo atvaizdo padarėme sau meškos paslaugą: reikalavimų kartelę išsikėlėme taip aukštai, kad realybėje patys jos nebeįveikiame.
– Jei mūsų kūnas mums kuo nors nepatinka, iš širdies pasidarbuojame gražindami jį nuotraukose: „nuimame“ kilogramus, išlyginame raukšles ir štai – tobulybė. Jūs, kaip medikė, pastebite tuos padailinimus?
– Nuotraukose žmonių išvaizda yra ne truputį, o smarkiai koreguota. Šia tema yra parašyta daug mokslinių straipsnių, specialistai atlieka nemažai tyrimų, netgi populiariuose tinklalapiuose galima rasti palyginimų, kokia yra reali vidutinių proporcijų moteris ir kokią dažniausiai sutinkame leidiniuose, reklamose. Dabar labai stipriai propaguojamas lėlės Barbės įvaizdis, tačiau nuo realios moters silueto jis skiriasi kaip diena ir naktis.
Mokslininkai yra apskaičiavę, kad tokią figūrą kaip barbės realiai populiacijoje iš 150 tūkst. moterų galėtų turėti tik viena. Žvelgiant gydytojo ir antropologo akimis, toks kūnas apskritai nelabai gali egzistuoti.
– Kodėl?
– Vieni požymiai prieštarauja kitiems. Pavyzdžiui, tradiciškai moterų kojos gal ir yra šiek tiek ilgesnės negu to paties ūgio vyrų, tačiau tas skirtumas tikrai nėra labai ryškus. Normaliai žmogaus kojos sudaro 40–50 proc. jo ūgio, bet tikrai ne 60 proc., kaip dabar populiaru vaizduoti. Tokia iliuzija sukuriama atitinkamai fotografuojant arba pasitelkiant kompiuterines technologijas.
Man į akis labai krinta ir gana platūs moterų pečiai, netgi sakyčiau vyriško tipo. Tai tam tikras prieštaravimas gamtai: jeigu moters tokie pečiai, kas yra labiau vyriškųjų hormonų poveikio rodiklis, natūraliai turėtų būti gerokai trumpesnės kojos.
Dar kitas dalykas – veidas, kuriame sudėti patys moteriškiausi bruožai. Žmonių veidai pasižymi lyčių skirtumais: moterų veide dominuoja viršutinė dalis, vyrų – apatinė, moterys paprastai turi gerokai aukštesnę kaktą ir didesnę akių sritį, o apatinė dalis būna smulki (netgi žandikaulis). Tad jeigu žiūrime į barbę, kurios veidas tikrai atitinka tuos moteriškumo standartus, norisi tikėtis visai kitų kūno proporcijų. Kokių? Nei labai ilgų, nei labai trumpų kojų, proporcingų liemeniui; krūtinės, juosmens ir klubų santykis turėtų būti kaip „kriaušės“ tipo figūros su nepersmaugtu lyg vapsvos liemeniu ir, be abejo, moteriško tipo riebaliniu audiniu, kuris pirmiausia pasiskirsto ant galūnių – rankų, kojų, ypač šlaunų, ir klubų.
– Moterys, kurias gamta apdovanojo šiandieninius standartus atitinkančia figūra, sakys, kad tokios kalbos – moteriškas pavydas.
Gydytojai ginekologai ir kiti specialistai yra pastebėję, kad itin gražios moterys, kurių veidas turi absoliučiai visus moteriškus bruožus, dažnai būna nevaisingos.
– Dabar kalbame ne apie tai, kas kam nors asmeniškai patinka arba nepatinka, o apie tai, kad pamačius moterį, kurios figūra ir veidas (pagal principą viskas viename) primena barbės, medikui ir antropologui kyla klausimas, ar tokio individo hormonų pusiausvyra tikrai gera. Gydytojai ginekologai ir kiti specialistai yra pastebėję, kad itin gražios moterys, kurių veidas turi absoliučiai visus moteriškus bruožus, dažnai būna nevaisingos. Ir tai yra biologinis faktas, o ne asmeninės simpatijos ar antipatijos.
Vertinant pagal evoliucinę teoriją, tai reiškia, kad gamta stengiasi išnaudoti visas galimybes, padarydama tokį individą ypač gražų, kad potencialiai jis galėtų turėti daugiau partnerių negu kitas ir galbūt pagal imuninės bei reprodukcinės sistemos rodiklius atsirastų galimybė susilaukti palikuonio.
– Kažkada buvusi storų šlaunų mada dabar kelią siaubą dailiosios lyties atstovėms, tarpas tarp šlaunų – tarsi iš „must have“ sąrašo. Kodėl taip keičiasi kūno grožio suvokimas?
– Tai, kas vyksta dabar, liūdina daugelį gydytojų ir mokslininkų. Jeigu pažvelgsime per istorijos prizmę, matysime, kad vienoks ar kitoks moters grožio etalonas susiformavo ne šiaip sau. Žmonės ilgą laiką stebėjo aplinką ir susidarė tam tikrą vaizdą, kokį kūną sveika turėti, kokio sudėjimo moteris yra geresnės sveikatos, lengviau gimdo palikuonis. Taigi, gražu – kas sveika.
Jau prieš daug metų buvo suprasta, kodėl tam tikras riebalų sluoksnis ant moters kūno – klubų ir šlaunų – yra privalumas, o visiškai neseniai tai pagrįsta ir moksliškai. Pasirodo, šių vietų poodiniame riebaliniame audinyje susidarančios polinesočiosios rūgštys yra gyvybiškai svarbios besivystančiam kūdikiui, ypač smegenų raidai.
Neseniai mokslininkai atliko tyrimą ir moters klubų bei šlaunų riebalinio audinio gausą susiejo su vaiko IQ. Nustatyta, kad, atmetus absoliučiai visus kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos (socialinė aplinka, finansai ir t. t.), moterų, turinčių daugiau šio riebalinio audinio, vaikai pasižymi aukštesniu intelektu.
– Dar viena moteriškųjų hormonų „dovanėlė“ – celiulitas. Aptarinėjamos netgi žvaigždžių su bikiniais nuotraukos – visų nuostabai, ir jų šis baubas neaplenkia!
– Siūlau vieną kartą atsiversti „Medicinos terminų žodyną“ ir išsiaiškinti, kas yra celiulitas. Tai – ląstelių uždegimas, rimta patologija (dažniausiai – dėl infekcijos). Mediciniškai tai yra rimtas sutrikimas ir nelabai ką turi bendra su plačiai aptarinėjama „apelsino žievele“.
Mes esame baltaodžiai, mūsų oda plona, todėl nuo tos „apelsino žievelės“ niekur nepabėgsime – tiesiog dėl plonos odos matosi netolygus poodinio riebalinio sluoksnio išsidėstymas. Beje, ar kada matėte „apelsino žievelę“ ant juodaodžių kūnų? Ko gero, ne, nes jų oda gerokai storesnė.
Dabartinis grožio standartas reikalauja, kad moteris neturėtų celiulito. Bet mes juk negalime visi būti su įtempta oda!
Dabartinis grožio standartas reikalauja, kad moteris neturėtų celiulito. Bet mes juk negalime visi būti su įtempta oda! Be to, plona oda – moteriškumo simbolis. Tad vieną kartą apsispręskime, ko geidžiame: ar veido tarsi barbės (vadinasi, ir aktyvaus moteriškųjų hormonų fono, kurio neišvengiamas palydovas – celiulitas), ar įtemptos odos?
– Dabar iš moterų reikalaujama tilpti į S arba XS dydžio drabužius, tačiau pageidaujamas krūtinės dydis – C arba D. Ar gamtoje toks derinys įmanomas?
– Nelabai įmanomas, tai labiau išimtis nei taisyklė. Arba rezultatas, gautas pasitelkus plastinės chirurgijos gydytojus. Mokslininkų (taip pat ir Lietuvos moterų krūtų) tyrimai rodo, kad dažniausiai sutinkamas moters krūtinės dydis yra B.
Jeigu neturėtume biologijos žinių, galėtume manyti, kad kuo didesnės krūtys – tuo geriau vaikas maitinasi mamos pienu. Tačiau taip nėra. Priešingai – didelės krūtys dažnai turi mažiau pieno ir netgi lemia sveikatos problemas.
Tai žmonės suvokė jau graikų / romėnų laikais. Pažvelkime į skulptūras, koks moters kūnas buvo propaguojamas tuo metu: sportiškas, proporcingas, be riebalų „pagalvių“, niekur nepersmaugtas (dabar tas 60 cm liemens standartas sumažinamas dar 5 cm), o krūtys tikrai nedidelės.
Didelė krūtinė – XX a. „atradimas“, greičiausiai, todėl, kad iš to nuspręsta užsidirbti. Taigi, reikėjo įteigti, kad moteris turi būti liekna, bet privalo turėti putlią krūtinę.
– Ar tai reiškia, kad esame įviliotos į spąstus: norime kūno, kurio negalime turėti?
– Galima sakyti, taip. Blogiausia, kad griebiamasi įvairiausių būdų pergudrauti gamtą. Kuo tai gresia, pailiustruosiu vienu moksliniu tyrimu, kurį atlieka mūsų katedros doktorantė Violeta Bartuškienė. Norime nustatyti, kaip moters badavimas gali paveikti besivystantį kūdikį. Pripažinkime – šiandien to griebiasi ne viena moteris, trokštanti neva tobulo kūno. Ir ką gi matome? Jeigu dar gerokai iki nėštumo yra ribojamas maistas, nesvarbu, kad per nėštumą ir vėliau tai nėra daroma, gimęs palikuonis net ir antroje kartoje dažniau susiduria su nutukimo problema. Ypač tai aktualu vyriškosios lyties palikuonims, kuriuos neigiamos išorinės sąlygos dažniausiai veikia stipriau nei moteris. Toks organizmas bus linkęs įsisavinti kiekvieną gautą maisto medžiagą, todėl nutukimo ir kartu su juo atsirandančių širdies, kraujagyslių ligų, kitų sveikatos sutrikimų rizika kur kas didesnė.
– Žmogus mėgina pergudrauti ne tik gamtą, bet ir laiką. Ar tas begalinis tarnavimas kūnui neprasilenkia su etika?
Iki 20 metų esame paaugliai, 21–24 metų – jaunuoliai, nuo 25 metų – suaugusieji ir... pradedame pamažu senti. Tas senėjimo procesas daugelyje organų sistemų pirmus 10–20 metų mažai pastebimas, tačiau oda pamažu vis tiek pradeda raukšlėtis ir tai dažnai nesutampa su kitų sistemų ar organų senėjimu.
Taigi, skaičiuokime patys, ar normalu, kad, pavyzdžiui, 60-metė moteris nuotraukoje neturi nė vienos raukšlelės. Gal ir galima pateisinti kai kurių profesijų atstovių dėl amžiaus kitimų daromas plastines operacijas, bet kai kosmetinės operacijos atliekamos jaunoms, sveikoms, be įgimtų ar įgytų defektų moterims – kas tai? Ar tai etiška? Žinoma, plastinės chirurgijos gydytojai sako, kad tokios moterys vis tiek pasidaro plastines operacijas (ne pas vieną, tai pas kitą chirurgą), tačiau ir kalbame apie tai, kodėl daugėja sveikų ir gražių moterų, kurios vis tiek nori keisti savo kūną. Ar tai ne morfofobija – tam tikras psichikos sutrikimas, kai patologiškai nepatinka kuri nors kūno dalis arba visas kūnas? Kodėl didėja visuomenės spaudimas turėti „idealiai“ sumodeliuotus veidą ir kūną?
Dabar propaguojamas neva madingas veido tipas su įdubusiais žandais yra... senatvės požymis.
Paradoksas, tačiau dabar propaguojamas neva madingas veido tipas su įdubusiais žandais yra... senatvės požymis. Apskritas veidas, kurį žūtbūt norima pasiaurinti, yra moteriškumo ir jaunystės simbolis, o jei tų žandų jau nėra, vadinasi, pradedame senti, nes būtent juose esantis riebalinis audinys pirmasis patiria daugiausia pokyčių dėl senėjimo.
Akivaizdu, kad kūno ir veido proporcijos, kurias primygtinai stengiamasi įteigti kaip madingas ir netgi privalomas, sveikatos atžvilgiu yra visiškai nepriimtinos, dažnai netgi kenksmingos. Mes nemokame senti, garbiname tik jauną kūną, dažnai niveliuojame lyčių skirtumus, o juk moters ir vyro bent jau biologinė paskirtis šioje žemėje skiriasi. Šiandien visur jau perlenkta lazda ir reikia kelti ne tik etiškumo, bet ir moralinės atsakomybės klausimus.
