– Minėjote, kad jau vaikystėje buvote kitokia. Kas nutiko?
– Man buvo dveji, kai prasidėjo bėdos su sąnariais. Gydytojai trejus metus nesuprato, kas su manimi vyksta, nepastebėjo, kad išniręs sąnarys, nors mane apžiūrinėjo didžiausi profesoriai. Buvau tuo metu sunkiausias vaikas Lietuvoje. Vėliau, jau Maskvoje, buvo diagnozuotas potrauminis reumatoidinis artritas (čiurnos trauma). Mane gydę Maskvos medikai tikino, kad buvo neįmanoma nematyti. Todėl aš visada sakau – jeigu su jumis kažkas gyvenime vyksta ir tai dėl tam tikrų priežasčių turi vykti, niekas nieko nepamatys.
Mane gydę Maskvos medikai tikino, kad buvo neįmanoma nematyti. Todėl aš visada sakau – jeigu su jumis kažkas gyvenime vyksta ir tai dėl tam tikrų priežasčių turi vykti, niekas nieko nepamatys.
Dėl apriboto judėjimo (daug laiko praleisdavau ligoninėse gulimu režimu), negalėjo vystytis vaikams įprastos savybės, tačiau vystėsi kitos. Liga suformavo kitokį mano charakterį. Sovietinės ligoninės būdavo baisios, tačiau aš prisigalvodavau, kad esu nuostabiame interjere, įsivaizduodavau įvairiausius dalykus. Kai man buvo penkeri, mane operavo Maskvoje. Rusų kalbos nemokėjau, tėvai su manimi būti negalėjo, aš nesupratau, ką man sako, negalėjau nieko atsakyti ir gyvenau tik jausmais: stebėdavau, kaip žaidžia kiti vaikai, bandydavau įsivaizduoti, ką jie jaučia.
Mano liga buvo laikoma nepagydoma, lėtinė, todėl jos paaštrėjimo periodais simptomai tiesiog būdavo malšinami chemija, o tarp tų periodų teko išbandyti visas įmanomas liaudies medicinos priemones, kurias rasdavo mama.
– Ar liaudies medicina jums padėjo?
– Galbūt ji pristabdė ligos komplikacijų vystymąsi. Gydytojai nuolat stebėdavosi, kodėl mano regėjimas geras, kodėl nepaliesta širdis. Mat paprastai vaikams vystosi šios komplikacijos. Taip pat man pavyko išvengti hormonų vartojimo.
Taip pat skaitykite: Emocijos, dėl kurių auga svoris
– Kaip jaučiatės dabar?
– Po paskutinio labai stipraus paaštrėjimo prieš 15 metų kasmet jaučiuosi vis geriau. Padėjo ne vaistai, o psichologinis lūžis manyje. Tais metais patyriau patį stipriausią sveikatos sutrikimą gyvenime. Susirgau gripu, ir prasidėjo jo komplikacija plaučiuose. Gydytojai iš karto vėlgi nepastebėjo problemos, o tuo metu buvau kelios savaitės kaip nėščia. Aš jaučiau, kad kažkas negerai, bet įtikinėjau save, kad turiu pasitikėti medikais, juk pati medikė, be to, nėščia, todėl nereikia blaškytis ir taikyti savo priemones.
Tai buvo paskutinis kartas, kai savo sveikatą atidaviau į medikų rankas. Jau po aštuonių dienų gulėjau reanimacijoje su sepsiu ir trečio laipsnio inkstų nepakankamumu. Kai man padarė tyrimus, medikai tiesiai šviesiai pasakė vyrui – tik 50 proc., kad išgyvensiu.
Ateina gydytojas ir sako, kad neturiu pasirinkimo: arba darau išvalymą, esu operuojama ir lieku gyva, arba trys mano vaikai lieka našlaičiai.
Kaip šiandien atsimenu – guliu visa apkaišyta drenais, operuoti manęs negali, nes esu nėščia, be to, nuo didelių antibiotikų dozių visiškai atsisakė mano imuninė sistema, reikėjo ją pastimuliuoti. Buvau davusi žodį niekada nedaryti išvalymo. O čia ateina gydytojas ir sako, kad neturiu pasirinkimo: arba darau išvalymą, esu operuojama ir lieku gyva, arba trys mano vaikai lieka našlaičiai.
Buvo daug ašarų, bet nusprendžiau vadovautis sveiku protu. Tuo metu supratau, ką reiškia posakis – niekada nesakyk niekada. Pasirodo, kad būtų sulaužytas mano nelankstus mąstymas, prireikė akistatos su mirtimi.
