Suplanuokite, ką auginsite greitai ir patogiai!
Laumenė rytinė (lot. Doronicum Orientale)
Lina sako, kad šis augalas paprastas, nereiklus, tačiau nuostabus tuo, kad sužydi labai anksti pavasarį. Geltona spalva yra ta, kurios taip trūksta po žiemos niūrumo. Ir pasirodo, kad saulės pliūpsnis gali būti ne tik svogūniniais augalais sužadintas. Todėl jei norite nevargti su svogūniniais, jei norite patikimo rezultato, kuris papuoš jūsų gėlyną kiekvieną pavasarį, ši nuostabi laumenė gali padovanoti jums ryškiai geltonų žiedų jūrą.
Įdomiausia tai, kad nužydėjusi ji kažkur dingsta. Lapai palaipsniui nunyksta, ir visą likusį sezoną jos nebesimato tarp augalų. Ir reikia pasakyti, kad tai labai gera savybė gėlyne. Auginkite šalia tokius augalus, kurie pavasarį atbunda vėlai ir visą grožį parodo antroje metų pusėje.
Tokiu atveju yra problema: pavasarį žemė plika ir atvira piktžolėms. Su laumenėmis problema išspręsta: pavasarį žemė uždengta gražiais žaliais lapais ir yra gražių žiedų, o antroje metų pusėje dominuoja tie kiti augalai, ir laumenei toks užgožimas nė motais.
Astras (lot. aster)
„Rudeniniai astrai – kerintys augalai rudeniui pagražinti. Jie yra iš tų augalų, kurie tikrai padarys įspūdį, nors priežiūrai praktiškai nesugaišite laiko. Yra įvairių veislių variacijų – įvairiausių spalvų, nuo ryškiai rožinės iki tokių, primenančių ramunėles, ir net iki itin mažų, kurių viduriukas stambesnis už žiedlapius, o patys žiedukai tokie maži, kad sukuria debesėlio įspūdį. Ką dar reikia žinoti?
- Astrų žydėjimo tenka palaukti. Prie jų sodinkite pirmąją metų pusę žydinčius augalus, kad vieta neatrodytų nuobodžiai.
- Įsigydami atkreipkit dėmesį į veislės aprašymą, kada ji žydi. Kuo anksčiau pradeda, tuo geriau – tie, kurie pražysta vėliausiai, kai kuriais metais gali tiesiog nespėti pražysti.
- Jiems dažnai būdinga išplinkanti apačia, todėl geriausia priešais astrus auginti kažką, kas uždengtų jų „kojas“, tad gal rasakilos ar alūnės tiktų?
- Kai kuriems būdinga sirgti miltlige. Pasitaiko, bet galima kreipti dėmesį, o galima nekreipti – priklauso nuo požiūrio ir paplitimo laipsnio“, – sako Lina.
Rūta (lot. Ruta graveolens)
„Švelni melsvai žalia spalva, smulki grakšti faktūra – tikra mieganti gražuolė. Rūta vasaros pradžioje pražysta smulkiais ryškiai geltonais žiedeliais. Apdainuota ir pamiršta, tarsi kilminga bajoraitė be palikimo, rūta vis dėlto turi sulaukti deramo dėmesio. Visiškai nereikli, žiemoja puikiai, jokios ligos jos neima – svarbūs faktoriai, dėl kurio ją verta įtraukti į savo gėlyno sąrašą.
Kitas svarbus dalykas – rūtos puikiausiai pakenčia genėjimą. Čia pusė jos gerumo, nes kasmet pavasarį galima nurėžti jas iki 10-20 cm aukščio, ir jos gražiausiai išsišakoja, suformuoja tankų suapvalėjantį kerą. Puikus sprendimas žemai gyvatvorei, gėlyno apvadui.
Rūta yra nuodingas augalas – tikriausiai dėl to rūta anksčiau gavo simbolinių galių, o dabar liko praktiškai pamiršta. Prisilietus, ravint ar karpant be pirštinių nudegina odą, gali sukelti odos dermatitus (ypač saulėtą dieną). Bet ne visiems rūtos sultys alergizuoja
O jei dirbama ne saulėje, tai odos reakcija itin reta. Tad veltui baimintis nereikia, tik verta būti šiek tiek atsargesniems. Rūtos galėtų būti puikus augalas moderniam sodo dizainui su nacionaliniu prieskoniu“, – siūlo Lina.
Šilokas (lot. Sedum)
„Šilokus aš įtraukčiau ne tik į šimtuką, o ir į gražių ir patikimų augalų dešimtuką. Žydi jie antroje metų pusėje, bet puikiausiai „atidirba“ dar iki to laiko: atželia anksti pavasarį ir gražia lapija stabiliai auga iki pat sužydėjimo, nebijo šalčio.
Reikia pastebėti, kad jų lapai tikrai puošnūs, šilokai plečiasi labai kultūringai – ne agresyviai, bet ir negali sakyti, kad stovi vietoje. Tai jeigu reikia, drąsiai patys pasidauginsite ir dar daugiau žiedų turėsite.
Auga gražiu keru, o po jais ir piktžolei nėr vietos – tad ypač vertinama visų tinginių. Dar daugiau – šilokai savo storuose lapuose kaupia drėgmę „juodai dienai“, todėl yra nereiklūs drėgmei.
Net nederlingoje dirvoje ar saulės atokaitoje augs kuo puikiausiai ir nereikalaus laistymo. Ši šilokų rūšis dar vadinama didžiąja vilkpupe. O štai yra ir kitokių šilokų – visai žemaūgių, žydinčių anksti. Jie puikiausiai tinka apželdintiems stogams, kapams ir kitoms ekstremaliai sausoms vietoms“, – pataria Lina.
Baltagalvė (Lot. Leucanthemum)
„Vadiname ją ramune, bet iš tikrųjų čia baltagalvė – bent jau toks oficialus jos vardas. Ramunės tipo žiedus turi nemažai augalų, o iš jų tikrai yra tokių, kuriuos galime ramunėmis pavadinti – nuo laumenių iki ežiuolių, kurios taip pat gali būti baltais žiedlapiais ir geltonais viduriukais.
O štai baltagalvės yra tas tipiškas rūtų darželio augalas, klasikų klasika, tradicijų tradicija. Ar gali jų žiedai pasimaišyti šiuolaikiškame gėlyne? Žinoma, ir dar kaip! Šitos gražuolės yra daugiametės, auga vienoje vietoje nejudinamos kokius 5 metus, kol žiedai pradeda smulkėti – tai ženklas, kad jau galima dalinti, t.y. atšviežinti visą kerą.
Žydi tvarkingai visą vasarą. Todėl visų pirma rekomenduoju baltagalves (ramunes) sodyboms. Jei važiuojate ten tik vasaroti, vienmetėms gėlėms vis tiek neturite laiko, pavasarinių ir rudenį žydinčių nespėjate pamatyti, o štai baltagalvės jus džiugins ištisą vasarą.
Šiuolaikiškuose gėlynuose jos irgi tiks: tegul draugauja su panašaus tipo ežiuolių, kalimerių, rudbekijų žiedais, arba tegul kuria kontrastą su vertikaliais žiedynais arba net varpiniais augalais.
Baltagalvės labai geros ir tiems, kas nenori pinigų veltui mėtyti – jas galima įsigyti ne tik sodinukais, bet ir sėklomis. Sėklų nemačiau didelio veislių pasirinkimo, bet tas tradicines tikrai rasite. Tik dar neskubėkite – jas laikas sėti tik kokį gegužį“, – sako Lina.
Daugiau apie iniciatyvos „100 augalų“ augalus skaitykite ČIA.
