Puošti eglutę yra milžiniška atsakomybė
Daugiau nei prieš dešimtmetį Kauno kalėdines eglutes kurti pradėjusi J.Šmidtienė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo viešai miesto erdvei skirtų instaliacijų kūrimo, kurias teigiamai įvertino Rotušės aikštės draugija.
„Mūsų darytas instaliacijas pastebėjo bendruomenė – jie pakvietė mane tapti nare ir pasiūlė sugalvoti kažką įdomaus Rotušės aikštei. O man sugalvoti nesunku.
Aš jiems pasiūliau šerkšnu dekoruotą eglę, tuomet kreipėmės į savivaldybę ir taip užsivedė kūrimo mašina. Eglutė prigijo, žmonėms labai patiko, kadangi ji buvo kitokia“, – istorijos pradžią pasakoja kūrėja.
Anot J.Šmidtienės, jos galvoje nuolat sukasi gausybė idėjų – sunkiau yra jas įgyvendinti. Vos kilus įdomesnei minčiai, menininkė ją iš karto pasižymi užrašinėje.
„Idėjų semtis nereikia, jos yra čia, erdvėje. Svarbiausia, kad būtų įmanoma jas įgyvendinti. Aš mąstau, kaip atrodys, iš ko bus padaryta, viską iš karto apgalvoju. O jeigu reikėtų, būtų galima galvoti ir galvoti.
Mano užrašinėje eskizų ir minčių yra daugybė, tik dar reikia sudėlioti, kad nebūtų visiškai kosminės“, – šypsosi tekstilininkė.
Prieš įžiebimą visada jaučiu šiek tiek nerimo.
Menininkė pripažįsta, kad atsakomybė puošti Kauno kalėdinę eglę – milžiniška. Sunkiausios yra paskutinės dienos prieš įžiebimą, kai jaučia įtampą nerimaudama, ar viskas pavyks, ar nepaves technika.
„Prieš įžiebimą visada jaučiu šiek tiek nerimo. Čia ne pieštukas su eskizu, reikia dirbti su darbininkais, elektra... Jeigu kažkas ne taip apsišviečia, nukenčia bendras vaizdas. Bet tai jau techninė dalis, kurios menininkai labiausiai nemėgsta. Kaip sakoma, kūrėjui tai yra aukštoji matematika.
Nuolat stovi su visais, dirbi. Jeigu iš šono pažiūrėsi, atrodo, kad viena moteris baltu paltu vaikšto ir vaikšto ratais aplink eglę. O vaikštau, kad nepridarytume nesąmonių“, – juokiasi J.Šmidtienė.
Į neigiamus anoniminius komentarus nereaguoja
Kalėdų eglės Lietuvoje paprastai sukelia nemažai diskusijų: vieni jas kritikuoja, kiti giria, treti lygina su kitų miestų. J.Šmidtienė sako, kad blogų komentarų stengiasi neskaityti ir labiau vertina argumentuotai išsakytą nuomonę su patarimais, ką būtų galima padaryti geriau.
„Stengiuosi nekreipti dėmesio į anoniminius komentarus. Vertinu pastabas žmonių, kurie ateina ir man į akis pasako. Į tai atsižvelgiu. Bet kai man parašo, kad vėl šiukšlių pridėjau ant eglės, ar reikia į tokius reaguoti? Tegul pasako, kaip reikėtų papuošti geriau“, – atkerta kūrėja.
Per ilgus darbo metus menininkė užsiaugino storą odą, kuri padeda atsilaikyti prieš viskuo nepatenkintus žmones, ir džiaugiasi, jog patiriamos geros emocijos yra neapsakomas jausmas.
„Mes esame protingi, neleidžiame blogoms emocijoms užvaldyti. Pasipurtai ir dirbi toliau. O gerų emocijų grąža yra didžiulė. Žmonės iš tikrųjų dėkoja, džiaugiasi... Šituo atžvilgiu aš turbūt esu pati turtingiausia iš visų“, – teigia J.Šmidtienė.
Kai man parašo, kad vėl šiukšlių pridėjau ant eglės, ar reikia į tokius reaguoti?
Kone įprasta, jog įžiebus didžiųjų miestų eglutes, prasideda gražiausios eglės rinkimai, žmonės aktyviai reiškia nuomonę už labiausiai jiems patikusią. Vis dėlto tekstilininkė sako, kad eglutes puošia ne tam, jog laimėtų.
„Man tarpusavio konkuravimas yra absoliučiai neaktualus. Aš darau tai, kas gražu ir džiugina žmones. Jeigu kurčiau tam, kad laimėtume, tai pagrindinė užduotis būtų ieškoti sprendimų, kurie kitas eglutes nukautų.
Manau, kad dauguma kauniečių mėgaujasi laikotarpiu ir džiaugiasi savo eglute. Smagu, kai eglė yra miestiečių, o ne Šmidtienės ar valdžios padovanota. Jie žino, ko galima tikėtis, mato procesą“, – aiškina menininkė.
Stengiasi visuomenei transliuoti žinią
Originaliu eglučių puošimu garsėjanti J.Šmidtienė 2012 metais tapo Guinnesso rekordininke, kai iš 42 tūkst. plastikinių butelių sukūrė eglę. Menininkė pripažįsta, kad tokia žinia buvo netikėta, tačiau parodytas dėmesys nudžiugino.
„Mums buvo labai netikėta, nes paraiškas teikėme ne mes patys. Kažkas pamatė, nusiuntė ir tik tada gavome užklausimą, teko siųsti dokumentus. Toks įvertinimas mums suteikė pasididžiavimą savimi dėl to, ką padarėme. Iš tikrųjų tai reikalauja daug rankų darbo.
Materialiai tai mums nieko nedavė, tačiau kartais sušmėžuojame pasauliniuose portaluose, mus pradėjo sekti kitų šalių kūrėjai. Džiaugiamės dėmesiu“, – sako J.Šmidtienė.
2017 metais Kauno eglė buvo apšviesta aplinkai draugiška elektros energija, po metų papuošimams naudoti plastikiniai šiaudeliai, kurie vėliau buvo perdirbti ir dekoracijoms panaudoti dar kartą. Kūrėja sutinka, jog dažnai savo kūryba siekia visuomenei skleisti žinią.
„Šiaudelių mintis buvo tokia, kad numetus jį viduryje Rotušės aikštės, žmogus paprastai nesusimąsto, kiek žalos pridaroma. Tačiau kai iš milijono šiaudelių pastatai eglę, žmonės mato objektą, suvokia kiekį. Tuomet jiems pasakai, kad tai yra vienos vasaros išmestų šiaudelių Lietuvoje kiekis. Tada jau gali įsivaizduoti“, – aiškina J.Šmidtienė.
Per meną dažnai kalbama apie ekologiją, vartotojiškumą, bet labai svarbu šventei pasibaigus nepamiršti susitvarkyti: „Turime dvigubą užduotį: reikia surasti, kas perdirba, vėl panaudoja. O ne nuimti, sušluoti ir išmesti. Mes visą kiekį perdirbome – praėjusiais metais iš jų buvo padaryta spalvota plėvelė. Savo pavyzdžiu mokome žmones.“
Šiemet Kauno eglutė bus saldi, cukrinė. Menininkė juokiasi, kad idėja kilo jai smaližiaujant morengus, kuriuos ji labai mėgsta.
„Cukrus yra nusiraminimas, vaistukas nuo nervų. Kai žmogus daug mąsto, nerimauja, natūraliai valgo saldžiau. Taip kilo mintis, kad šiemet reikia padaryti saldžiai. Nors tiek galime įgyvendinti, nes daugiau nieko – tik laukiame, kol bus sukurtos vakcinos. Tai nenuleiskime rankų ir suteikime akims saldumo.
Man skaniausias saldumynas turi būti ir gražus. Senovinis morengas, toks iš dviejų gabaliukų, baltas, lengvas... O skanu! Ne tas žodis. Aš juos labai mėgstu. Faktūra labai graži: lengva, primena sniegą, debesį. Taip ir kilo idėja“, – šypsosi J.Šmidtienė.
Cukrinių avinėlių idėją menininkė kartą įgyvendinusi jau buvo –maždaug prieš 15 metų sukūrė laukiančių avinėlių instaliaciją. Tąkart miestiečiams jie labai patiko, gausiai lankė ir fotografavosi, todėl šiemet J.Šmidtienė nusprendė vėl juos pasitelkti.
„Kai žiūri į debesis, rodos, kad plaukia avinėliai, laivai, paukščiukai. Kaip iš cukraus vatos atrodo. Prieš daug metų daryta instaliacija gyventojams labai patiko, man kartais vis primindavo juos, klausdavo, kada vėl sulauks avinėlių. Šiemet jie puikiai tinka“, – sako kūrėja.
Tekstilininkė pripažįsta, kad kiekvienais metais tenka rizikuoti, kadangi niekada nekartoja to paties. Nors papuošti eglutę tradiciškai yra daug paprasčiau, J.Šmidtienė to daryti neketina.
„Norint papuošti eglutę tradiciškai, daug galvoti nereikia. Pramonė pila visokias dekoracijas, jas galima nusipirkti ir pasipuošti standartiškai. Bet žmogus yra toks padaras, jis mėgsta kurti pats. Pažiūrėkite, kiek tai suteikia žmonėms džiaugsmo“, – tikina J.Šmidtienė.
Užsimerkus miegoti mato lemputes
Menininkė pasakoja, kad didysis pasiruošimas dažniausiai prasideda rugsėjį. Iki tol kūrėja gvildena idėjas, mąsto, kaip jas būtų galima įgyvendinti.
„Šiuo metu dirbu su dabartine eglute, tačiau jau turiu eskizų, kaip būtų galima padaryti kitais metais. Kilus mintims, nelaukdamas pasipaišai, pamaketuoji. Nėra taip, kad sėdėtum ir laužytum galvą, kokia ta eglutė turi būti, ką daryti.
Per vasarą bandau susivesti, kaip idėjas įgyvendinti fiziniame kūne, o darbas prasideda rugsėjį. Mes neužsakome medžiagų iš katalogų, neatsivežame ir nesudedame. Mes kuriame objektus, kuriuos reikia patiems padaryti“, – darbo specifiką aiškina J.Šmidtienė.
Nors darbai prasideda likus keliems mėnesiams ir dėliojami nuosekliai, paskutinė savaitė vis tiek būna intensyvi. Menininkė tik džiaugiasi, kad kasdieniai rūpesčiai nepersikėlė į sapnus ir išsimiegoti pavyksta neblogai.
„Paskutinę savaitę būna daug reikalų, nes negali dvi savaites būti lauke, viskas vyksta paskutinėmis dienomis. Tai vakar, pavyzdžiui, nuėjau miegoti 2 valandą, bet labai gerai miegojau – užsimerkiau ir atsimerkiau.
Eglučių dar nesapnuoju, tik kai nuolat vaikštau aplink eglę ir yra bandomos įvairios lemputės, tai man būna kaip po grybavimo, kai užsimerki miegoti ir matai grybus. Tai aš matau lemputes“, – juokiasi kūrėja.
Paklausta, ar yra nutikę taip, kad papuošus eglutę, ji atrodo visai ne taip, kaip įsivaizdavo, J.Šmidtienė sako, kad taip būti tiesiog negali.
„Jeigu tu ėmeisi puošimo, pasirašei sutartis, suderinai, eglė turi būti maksimaliai tokia, kokią pažadėjai. Aš sau keliu aukštus reikalavimus. Ji gali būti tik geresnė, bet tikrai ne blogesnė“, – tikina kūrėja.
Eglė turi būti maksimaliai tokia, kokią pažadėjai.
Įdėjus daug darbo ir žinant, kad padarei viską, ką galėjai, per įžiebimą J.Šmidtienė leidžia sau pasidžiaugti akimirka, pajausti šventinę nuotaiką kartu su visais.
„Niekas turbūt labiau už mane nesidžiaugia. Kaip gali nesidžiaugti savo kūdikiu? Pagimdžius vaiką, visi džiaugiasi, bet kas labiausiai laimingas? Mama. Tik ji žino, kokius skausmus teko praeiti. Būna visiška euforija, visai komandai didelė šventė.
Bet ir toliau žiūriu, ką galima būtų pataisyti, kas nukrito... Kaip mama. Vaikas gimė, pasidžiaugi, o paskui stengiesi, augini“, – sako J.Šmidtienė.
Jeigu kada nors atsiras norinčių užimti Kauno eglės kūrėjos vietą, J.Šmidtienė tam tikrai nesipriešins ir naujokui net padės. Tačiau kol kas dėkoja už galimybę išreikšti save.
„Jei kas nors turi idėjų, tegul įgyvendina. Aš mielai dar ir rankomis paplosiu. Jei esi kūrėjas – arba čia, arba kitur vis tiek ką nors darai. Toks mano gyvenimas. Jeigu yra pasitikėjimas, dėkoji Dievui ir visiems, kad leidžia lietis saviraiškai“, – teigia menininkė.
Namie eglutę papuošė zefyrais
Menininkė tikina, kad koronavirusas ir griežti apribojimai tikrai iš žmonių neatims kalėdinės nuotaikos. Jai pačiai Kalėdos yra ne darbas, o šventė, kuri turėtų būti kiekvieno širdyje.
„Mes padarysime viską, kad atėję prie eglutės pajustumėte Kalėdų dvasią. Pačioje miesto širdyje sukursime ramų, laukimo pripildytą, tikrų Kalėdų įspūdį. Bus ne holivudinės Kalėdos.
Tai yra vilties šventė. Aš esu tikintis žmogus, Kalėdos pas visus turi būti širdyje. Jeigu mes į jas žiūrėsime kaip į apsipirkimą, jei šventei trukdys korona, tai čia jau bus ne Kalėdos“, – teigia J.Šmidtienė.
Nors Kaune Kalėdų laikotarpis oficialiai prasidės tik šeštadienį, menininkės namuose eglutė jau stovi papuošta. O ji... taip pat cukrinė.
„Nepatikėsit, mano eglutė papuošta iš tikrų zefyrų, vien jais išpuošiau. Nors paprastai ji pas mus nebūna kažkokia ypatinga, būna sava, naminė, iš tų žaisliukų, ką turim. Turiu anūkėlių, leidžiu jiems pasireikšti. Tai yra namai“, – šypsosi J.Šmidtienė.
