Dviračiams aistrą nuo vaikystės jutęs Kauno technikos kolegijos dėstytojas dr. Rolandas Samajauskas, sulaukęs 50-ojo gimtadienio ir toliau ieško iššūkių, kuriuos galėtų įveikti drauge su savo dvirate transporto priemone. Šįsyk Rolandas leidosi į 1200 kilometrų nuotykį per Prancūzijos kalvas istorinėse „Paryžius–Brestas–Paryžius“ varžybose.
Rolando teigimu, tam, kad galėtų jose dalyvauti, jis turėjo įveikti kvalifikaciją ir įrodyti, kad yra pajėgus startuoti.
„Dviračiu važinėju visą gyvenimą. Prieš dvejus metus dalyvavau Europos dviračių iššūkyje, kuriame reikėjo per vieną mėnesį nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų. Atstovavau Kauno technikos kolegijos komandą ir per mėnesį vienas numyniau daugiau nei 3000 km. Tai leido tarp 38 602 dalyvių iš visos Europos užimti 15-tą vietą. Po šio iššūkio ir toliau daug važinėjau ir treniravausi, kol visai atsitiktinai sužinojau apie Lietuvos dviratininkų randonierių (Randonneurs) organizuojamą atranką į „Paryžius–Brestas–Paryžius“ varžybas“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, tai vienos seniausių Europoje dviračių varžybų, kurios „Petit“ žurnalo iniciatyva, norint parodyti dviračių galimybes, startavo dar 1891 m. 206 dalyviai tuomet pradėjo važiuoti 1196 km distanciją, kurią po 10 dienų sėkmingai baigė 98 dalyviai. Tuo metu dviratininkai važiavo žvyruotais ir akmenimis grįstais keliais, keldami didelį triukšmą – jie dar neturėjo pneumatinių padangų. Varžybose dalyvavo tiek mėgėjai, tiek ir profesionalai.
Iš pradžių varžybos vyko kas 10 metų, vėliau kas penkerius, ketverius metus. Palaipsniui profesionalai atsiskyrė. Taip atsirado „Tour de France“ varžybos, o mėgėjai taip ir liko važiuoti 1200 kilometrus nuo Paryžiaus iki Bresto ir atgal. Dabar šios varžybos vyksta kas ketverius metus.
„Nors tai ir labai masiškas renginys, tačiau jame dalyvauti gali tik praėjęs atitinkamą kvalifikaciją, etapus, vadinamus brevetais. Jų metu per vasaros laikotarpį turėjome įveikti 200, 300, 400 ir 600 kilometrų. Visa tai turėjo būti oficialiai užfiksuota ir pristatyta „Paryžius–Brestas–Paryžius“ varžybų organizatoriams. Tik tada gali registruotis į pagrindines varžybas ir laukti savo starto“, – pasakoja R.Samajauskas.
1200 km – per 4 paras
Jei turi pakankamai jėgų ir energijos, gali nemiegoti ir visus 1200 km įveikti išsyk.
Varžybose užsiregistravo dalyvauti apie 7000 dviratininkų iš 66 šalių. Tarp jų – ir keturi lietuviai. Dviratininkai galėjo registruotis trijose skirtingose kategorijose: laiko limitas iki 80 valandų, 84 valandų ir 90 valandų.
„Varžybose startavome rugpjūčio 18 dieną, bet dalyvių buvo tiek daug, kad nemažai daliai jų pavyko startuoti tik rugpjūčio 19 dienos ankstyvą rytą. Pagal nuostatus į trasą yra paleidžiamos grupės po 300 žmonių. Tarp startų yra skiriama 15 minučių pertrauka ir tada vėl išvažiuoja kita grupė.
Jei turi pakankamai jėgų ir energijos, gali nemiegoti ir visus 1200 km įveikti išsyk. Tai yra beprotiškai sunku, tačiau taip daro tarp mėgėjų startuojantys profesionalai, kurie atvažiuoja su savo komanda. Jiems nereikia vežtis jokių daiktų, atsarginių detalių, įrankių, maisto. Jais rūpinasi profesionalai, važiuojant paduoda specialų maistą, vitaminus, maisto papildus.
Tad patys pirmieji trasoje užtrunka apie 44 valandas. Jų vidutinis greitis siekia apie 31 kilometrą per valandą. Beje, tarp lyderių atvyko ir mūsų komandos vadovas Rimas Grigėnas, kuris trasą įveikė per 48 valandas ir 53 minutes, bet miegojo tik pusantros valandos. Aš trasą įveikiau per 88 valandas. Tačiau labai daug laiko praradau bendraudamas su vietos žmonėmis“, – paaiškino R.Samajauskas.
Šios varžybos, pasak jo, yra didelė šventė visam Prancūzijos Bretanės regionui. Kur tik važiuosi – laukia žmonės su išneštais staliukais. Jie vaišina maistu ir gėrimais, leidžia pailsėti arba stovi prie trasos ir ragina nepasiduoti, greičiau važiuoti.
„Yra įprasta šiems žmonėms už vaišes padėkoti. Iš Lietuvos aš vežiausi pasidarytų suvenyrų: vaikams – apyrankių, atviručių, kuriose kviečiau atvykti į Lietuvą. Tokie suvenyrai visiems labai patiko, tad kol išdalini, pasikalbi, žiūrėk jau pusvalandžio ir nėra, o varžybų laikas tai eina nesustodamas. Vėliau stengdavausi ilgam nebestoti ir apsisukti kaip įmanoma greičiau“, – įspūdžiais dalijosi dėstytojas.
Dėl nuovargio miega, kur papuola
Masinėse varžybose viskas yra sustyguota iki detalių. Etapai yra suskirstyti į distancijas nuo 80 iki 100 km, kurių pabaigoje laukia techninis punktas.
„Kiekvieno etapo pabaigoje įprastai būdavo kontrolės punktas, kuriame reikėdavo užsiregistruoti. Jei važiuoji per lėtai kelis iš eilės etapus – tave nušalina. Nušalinti iš viso buvo 1965 dalyviai. Jei viskas tvarkoje, gali vykti toliau arba pailsėti, nusiprausti, pavalgyti. Tačiau šiuose punktuose buvo ir labai daug chaoso. Įsivaizduokite, vienu metu, pavyzdžiui, naktį į kontrolės punktą atvyksta apie 2000 pavargusių dviratininkų. Natūralu, kad daug kas pameta savo daiktus, kai kurie be savanorių pagalbos neberado savo dviračio. Aš pats asmeniškai pasiėmiau ne savo švarką, o mano paėmė kažkas kitas.
Labai keistai elgdavosi indai, kurie sustodavo ir tiesiog ant plento, beveik važiuojamos dalies, atsiguldavo pamiegoti.
Vienu metu pastebėjau, kad išvažiavau be šviesą atspindinčios apsauginės liemenės. Tada grįžau 10 kilometrų atgal į punktą, nors paaiškėjo, kad liemenė buvo mano kišenėje. Nuovargis veikė visus labai stipriai.
Pats mačiau šalia įvykusias 4 avarijas. Žmonės tiesiog pervargdavo, prarasdavo koncentraciją ir užvažiuodavo ant borto, nugriūdavo ar dar kas nutikdavo. Ypač tai pasijautė važiuojant 3 parą. Jei labai pavargsti, o punktas dar labai toli – tada stoji, eini į pievą ir atsiguli pasnausti kelias valandas. Labai keistai elgdavosi indai, kurie sustodavo ir tiesiog ant plento, beveik važiuojamos dalies, atsiguldavo pamiegoti“, – prisiminimais dalijosi Rolandas.
Dviračių entuziasto teigimu, laiko statyti palapinę ar klotis pledą nėra.
„Visi, kas atvyksta dalyvauti, turi sau išsikėlę tikslą. Vieni nori finišuoti, kiti – finišuoti per atitinkamą laiką. Žinoma, visi yra įsprausti į organizatorių laiko rėmus, tad stengiasi laiko nepraradinėti. Palapinės statymas ar pledo pasiklojimas ne tik atima laiko, bet ir sudaro nemažą svorį ant tavo dviračio. Visi nori pasiimti kaip įmanoma mažiau papildomų daiktų. Aš asmeniškai turėjau tik maisto, dvi atsargines dviračio kameras ir padangą bei keletą įrankių dviračiui remontuoti.
Aišku, tarp dalyvių buvo visokių sprendimų. Pavyzdžiui, kanadiečiai pasakojo, kad trise rezervavosi viešbutį. Jie patys startavo kas 4 valandas ir gavosi taip, kad kiekvienas jame galėjo labai ramiai pailsėti“, – varžybų subtilybes pristatė R.Samajauskas.
Pervargo kaklo raumenys
Nors Rolandas ir intensyviai ruošėsi šiam iššūkiui, tačiau 1200 km trasa atvėrė ir fizinių galimybių ribas.
„Daugeliui rimtai sportuojančių su dviračiais po finišo tikrai neskauda kojų ar kelių. Kalbu apie tuos, kurie nekovoja dėl pirmos vietos ir nesiekia rekordo. Dauguma dalyvių čia yra apie 50-ies metų ir atvyksta jie ne pirmą kartą. Žmonės važiuodami bendrauja, naudoja specialias vertimo programėles, susipažįsta, kviečia į brevetus kitose šalyse. Pats taip pat sulaukiau nemažai kvietimų važiuoti Ispanijoje, Skandinavijos šalyse ir kitur.
Tačiau važiuojant supratau, kad, norint įveikti trasą numatytu laiku, geriausia per daug nesibičiuliauti, nes tada prarandi tempą ir koncentraciją, o dėl to pradedi važiuoti per greitai arba per lėtai. Taip didėja ir avarijų tikimybė. Kartą važiuojant vienas iš dalyvių mane neapdairiai stumtelėjo, o aš mestelėjausi ant šaligatvio ir prakirtau padangą, kurią reikėjo keisti. Nuo tada stengiausi ilgai neužsibūti grupėse.
Po finišo galiu pasakyti, kad tikrai neskaudėjo kojų, tačiau maudė rankas nuo dviračio vibracijos ir sėdmenis nuo ilgo sėdėjimo. Taip pat, likus 50 kilometrų iki finišo, nebelaikė kaklo raumenys ir važiuojant tiesiog nusvirdavo galva. Tokią problemą turėjo daugelis dalyvių. Vienas dalyvis net nukrito dėl to nuo dviračio. Padėjau jam atsistoti ir toliau tęsėme varžybas. Pats prieš finišą net turėjau prisilaikyti, kad nenutiktų taip pat“, – atviravo R.Samajauskas.
Buvo, jo teigimu, ir tokių žmonių, kurie sumokėjo starto mokestį, atvyko, tačiau kažko pabūgo, įvertino situaciją ir nusprendė nestartuoti. Skaičiuojama, kad dėl šios priežasties šiemet dalyvauti atsisakė keli šimtai žmonių.
Suvenyrams – kelio ženklai
Važiuojantys sportininkai tuo pačiu ne tik dalyvauja varžybose, bet ir gauna ar ieško suvenyrų. Vienas populiariausių – kryptį rodantys kelio ženklai.
„Dviračių maratonas vyksta 1200 kilometrų: 600 į vieną pusę ir 600 į kitą. Trasa yra tikrai labai kalvota, bendras trasos pakilimo aukštis 12 km. Dalyvauti šiame renginyje yra verta, nekalbant jau apie matomą gamtos grožį. Jau sutemus, užvažiavęs ant kalvos, matai kaip 3 km už tavęs ir 3 km priekyje blykčioja vien dviratininkų žiburėlių „upė“. Tai yra nepaprastas grožis ir įspūdžiai.
Natūralu, kad visi dalyviai nori pasilikti kažką sau atminimui, jog čia dalyvavo. Žinoma, visi finišavusieji gauna medalius, tačiau norisi ir kažko daugiau. Tad tarp dalyvių jau ne vieneri metai yra populiari tradicija nuimti kelio ženklą Paryžius – Brestas. Įprastai tai daroma jau grįžtant.
Tokio ženklo norėjau ir aš, tad jo paprašiau organizatorių. Jie su malonumu sutiko man jį atiduoti. Tačiau pasiūliau jį išsiųsti paštu, nes varžybų metu man tai buvo papildomas svoris“, – šypsodamasis pasakojo R.Samajauskas.
Trasa yra tikrai labai kalvota, bendras trasos pakilimo aukštis 12 km.
Grįžęs pardavė dviratį
Nors R.Samajauskas ir sėkmingai įveikė trasą, tačiau grįžęs savo dviratį pardavė: „Dar besiruošdamas varžyboms nuėjau pas meistrą, kad apžiūrėtų dviratį, kuris man kainavo 400 eurų. Jis pasižiūrėjo ir sako: „Jei nori jį sutvarkyti – reikės viską remontuoti ir kainuos mažiausiai 600 eurų. Žinai, gal nieko netvarkome, tu tiesiog nueik į bažnyčią pasimelsti ir važiuok.“
Taigi, prieš varžybas tiesiog pasikeičiau grandinę ir viskas. Dviratis tikrai atlaikė visą iššūkį puikiai, tačiau po varžybų pamačiau, kad jis šiek tiek per kietas ir norėtųsi minkštesnio, kad jaustųsi mažiau vibracijų, tad grįžęs nusprendžiau jį parduoti“, – paaiškino pašnekovas.
Varžybose, anot jo, buvo galima rasti pačių įvairiausių dviračių, kurių vertės gerokai skyrėsi: nuo 100 iki 10 000 eurų. Buvo ir dviviečių, ir triviečių dviračių.
Meistras pasakė: žinai, gal nieko netvarkome, tu tiesiog nueik į bažnyčią pasimelsti ir važiuok.
„Tačiau net ir brangiausias dviratis neužtikrina, kad finišuosi, nes tokio ilgio ir trukmės varžybose rezultatą lemia labai daug sudedamųjų dalių. Buvo atveju, kad vienam tiesiog sugedo dviratis, o kitas nespėjo tilpti į laiko intervalą, ar patyrė traumą ir savo dviratį paskolino kitam dalyviui, kad kolega galėtų finišuoti.
Renginys turi ypatingą dvasią ir visi stengiasi vieni kitiems padėti. Čia susirenka tikrai labai daug įdomių žmonių. Vieni net 2500 km mėnesį laiko važiuoja iš Ispanijos, kad galėtų startuoti. Kiti dar mėnesį po to važinėjasi po Prancūziją. Tai įkvepia ir labai praturtina. Šią patirtį stengsiuosi perteikti tiek savo studentams, tiek ir kitiems dviračių entuziastams. Tikiuosi, kad į šias varžybas dar sugrįšiu ir su dar gausesniu lietuvių būriu“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Kauno technikos kolegijos dėstytojas.
Planuoja kitais metais važiuoti 1000 ir 1410 km
„Audax Club Parisien“ atstovybė Lietuvoje – „Randonneurs Lithuania“ ilgų atstumų važiavimus organizuoja jau antrus metus: 2018 metais brevetuose mynė 27 dalyviai, šiais metais sudalyvavo 86 ilgų distancijų mėgėjai, iš kurių svečiai iš Rusijos, Baltarusijos ir Lenkijos.
Šiais metais be standartinių 200 km, 300 km, 400 km ir 600 km brevetų, kartu su Lenkijos klubu buvo suorganizuotas tarptautinis 1000 km ultramaratonas Griunvaldas–Trakai–Griunvaldas, kuriame dalyvavo virš 50 dviratininkų, iš kurių – 4 lietuviai.
2020 metais „Randonneurs Lithuania“ planuoja brevetų seriją, taip pat 1000 km brevetą aplink Lietuvą ir 1410 km ultramaratoną Trakai–Griunvaldas–Trakai.
Lietuvių rezultatai „Paryžius–Brestas–Paryžius“ varžybose:
Rimas Grigėnas – 48 val. 53 min. 09 sek. (laiko limitas 80 valandų);
Mindaugas Urbonaitis – 75 val. 23 min. 43 sek. (laiko limitas 90 valandų);
Kastytis Banys – 77 val. 33 min. 19 sek. (laiko limitas 90 valandų);
Rolandas Samajauskas – 88 val. 00 min. 58 sek. (laiko limitas 90 valandų).
