Holivudas 1934 m. beveik nužudė bučinį, kai buvo įvesta kinematografinė taisyklė, kad ekrane jis neturėtų trukti daugiau trijų sekundžių. Taip buvo stengiamasi išgelbėti visuomenę nuo moralinio puvimo. Šią taisyklę 1946 m. modifikavo garsusis Alfredas Hitchcockas, radęs būdą, kaip parodyti ilgesnį bučinį: kai aktoriai kas tris sekundes nutraukia jį, kad tęstų pradėtą dialogą. Po 1954 m. kinematografijos taisyklės tapo laisvesnės ir filmų kūrėjai jau galėjo savo nuožiūra konstruoti romantines scenas.
„Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind (1939))
„Tau reikia bučiuotis... Tu turi būti bučiuojama – ir dažnai. Ir tai turi daryti tas, kuris žino, kaip“, – Rhettas Butleris sako Scarlett O'Harai (Vivian Leigh) garsiojoje Davido O.Selznicko stiprių pojūčių kino juostoje. Tačiau jis to nedaro. Dar ne.
Kai jie pagaliau pasibučiuoja – užtamsintoje svetainėje jų veidai apšviesti saulės pro žaliuzes besiskverbiančių saulės spindulių, o Scarlett šiuo bučiniu aistringai atsisako Rhetto ir pasižada, kad ji visuomet mylės Ashley Wilkesą (Leslie Howard).
„Turėti ir neturėti“ (To Have and Have Not (1944))
Tai vienas iš garsiausių realaus gyvenimo chemijos pavyzdžių ekrane. Senstantis vyrukas Humphrey'us Bogartas iš tiesų atrado savo meilę – vieną pagrindinių vaidmenų filme atlikusią aktorę Lauren Bacall.
Šis filmas buvo sukurtas, kai režisierius Howardas Hawksas ir rašytojas Ernestas Hemingway'us sudarė sandorį, suteikiantį režisieriui pirmenybę kurti filmą pagal tą autoriaus knygą, kurią jis laiko blogiausiu jo kūriniu.
„Dabar ir visada“ (From Here to Eternity (1953))
Scena, kai Deborah Kerr ir Burtas Lancasteris apsikabina Ramiojo vandenyno bangų mūšoje Fredo Zinnemano klasikinėje Antrojo pasaulinio karo dramoje, yra viena žinomiausių kine.
„Aš niekada nenumaniau, kad tai gali būti taip“, – sako ji, o filmo muzikinis takelis antrina bangų ošimui.
„Niekas niekada manęs nebučiavo taip kaip tu“.
Tačiau iš tiesų vietos pasirinkimas nebuvo pats geriausias. Kaip vėliau prisiminė aktoriai, buvo labai nepatogu stovėti vėjyje, kovoti su jo nešiojamu smėliu ir jausti nuo vandenyno besiskverbiantį šaltį.
„Dama ir valkata“ (Lady and Tramp (1955))
Kita neįkainojama scena – beveik universali romantinis meilės scenografija – tai Disney'aus animacija apie benamį mišrūną ir kokerių spanielę, kurie įsimyli vienas kitą, nepaisydami akivaizdžių socialinių skirtumų.
Tai tiesiog užburiantis vaizdas, kaip Trampas nosimi nustumia paskutinę frikadelę Lady link; lėtai susitinkančios jų akys, kai jie baigia paskutinius makaronus ir priartėja vienas prie kito bučiniui; švytinčios jų akys...
„Tylus vyras“ (The Quiet Man (1952))
„Na ir drąsus! Kas tau leido mane bučiuoti?”
Virtuoziškame Johno Fordo romane amerikiečių boksininkas Seanas Thorntonas (Johnas Wayne'as) grįžta į Airiją, kad susigrąžintų savo šeimos namą, ir įsimyli vietinę gražuolę Mary Kate Danaher (Maureen O’Hara). Vieną vėjuotą vakarą jis nustebęs aptinka, kad ji slepiasi jo kotedžo tamsoje, sugriebia ją už rankos, kai ši bando išsprūsti pro duris, ir atlenkia ją nebyliame bučinyje. Dar labiau stiprėjantis vėjas paryškina užgimstančią audrą jų širdyse.
„Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany’s (1961))
Kai Holly (Audrey Hepburn) išlekia į lietų ieškodama savo katytės, ją pastebi George'o Peppardo Paulas. Jų akys susitinka ir jie apsikabina bučiniui, o patenkintas katinas lieka suspaustas tarp jų apsiaustų. Santykiai užantspauduoti ir ateitis yra čia ir dabar.
„Imperija puola“ (The Empire Strikes Back (1980))
Antrojoje George'o Lucaso „Žvaigždžių karų“ pergalėje princesė Leia (Carrie Fisher) aistringai pabučiuoja į lūpas sveikstantį Luke'ą Skywalkerį (Markas Hamillas) – neva norėdama sužadinti išpuikėlio Hano Solo (Harrisonas Fordas) pavydą. Tai normalu, kol nepaaiškėja, kad iš tiesų jie brolis ir sesuo.
„Kai Haris sutiko Selę“ (When Harry Met Sally (1989))
Šis filmas nuostabus, nes priverčia mus laukti, kol personažai priims sunkiai pažabojamus jausmus, kuriuos jaučia vienas kitam.
Kulminacinėje scenoje, Naujųjų metų vakarėlyje, kai Harry's (Billy'is Crystalas) susiduria su savo jausmais Sally (Meg Ryan), jis atsiveria, vardydamas, kad myli joje viską – pradedant raukšlėmis kaktoje, baigiant jos kvepalų dvelksmu.
„Jūs kalbate tokius žodžius, kad neįmanoma jūsų nekęsti“, – atsikerta ji. Tačiau veiksmas tuo pat metu juda laimės, kurią pranašauja ši scena, link.
„Bitininkas“ (Candyman (1992))
Siaubo filmų žanras taip pat turi bučinių tradicijas. Gyvenime bitininkas (Tony Toddas) medumi tepdavo baltuosius rasistus, kol buvo buvo pats sugeltas bičių iki mirties. Jo bučinys su mokslininke, tyrinėjančia miesto legendą ir atrandančią, kad tai buvo tiesa, įspūdingas: iš aktoriaus gerklės išlėkusios bitės uždengia visą Helen (Virginia Madsen ) veidą.
„Keturios vestuvės ir vienos laidotuvės“ (Four Weddings and a Funeral (1994))
„Lyja? Aš nepastebėjau“.
Andie McDowell'as be atsiprašinėjimų renkasi sentimentalumą.
„Titanikas“ (Titanic (1997))
Jackas (Leonardo DiCaprio) and Rose (Kate Winslet) bučiuojasi ant didžiulio jūrų lainerio pirmagalio saulėlydžio metu. Rankos ištiestos į šalis, kad pajustų skrydžio pojūtį. Kas tai matė, niekada nepamirš.
„Erotiniai žaidimai“ (Cruel Intentions (1999))
Rogeris Kumble'as paaugliškai perpasakoja skandalingą 18-to amžiaus rašytojo Pierre'o Choderlos de Lacros romaną. Filme yra išskirtinė scena, kai pikniko Niujorko Centriniame parke metu pasibučiuoja Kathryn Merteuil (Sarah Michelle Gellar) ir Cecile Caldwell (Selma Blair), patyrusi malonumų mėgėja bei manipuliatorė ir paskutinė naivuolė. Aktorės taip įsijaučia į vaidmenį, kad scenos poveikis labai stiprus.
„Beždžionių planeta“ (Planet of the Apes (2001))
Šis filmas ypatingas tuo, kad jame leista išsiplėtoti romantiškiems santykiams tarp Marko Wahlbergo kapitono Leo Davidsono ir Helenos Bonham Carter šimpanzės Aria.
„Žmogus voras“ (Spider-Man (2002))
Retai kada kino scena taip išgarsėja kaip ši, kuomet žmogus voras Peteris Parkeris (Tobey Maguire) pabučiuoja Mary Jane (Kirsten Dunst), kabančią aukštyn kojomis lietuje. Ji nuplėšia kaukę, kad pasiektų jo lūpas.
Ar ji suvokia, kad jo tikroji asmenybė šią akimirką lieka neišreikšta, neaišku, tačiau būtent dėl šios akimirkos dviprasmiškumo scena yra labai jaudinanti.
„Dievo kraštas“ (God’s Own Country (2017))
Neįtikėtinai gerame Francis Lee debiute rutuliojasi įtampa tarp depresyvaus alkoholiko, fermerio Johnny (Joshas O’Connoras) ir Gheorge'o (Alecas Secareanu), rumuno migranto, pasamdyto, kad padėtų prižiūrėti žemę, kurią Johnny paveldėjo iš tėvo.
Bučinys, gimęs iš gyvenimiško pykčio, nusivylimo, vienatvės ir baimės, apie herojus pasako tiek daug, kaip retas kitas gestas.
