Gimiau liepos 2 dieną, tad esu Vėžys, o Vėžys – vienas iš trijų vandens ženklų, tad nuostabos nekelia faktas, jog visuomet traukė jūros bangos ar ežero platybės. Sėdėdama prie vingiuojančios upės tarsi pasisemiu papildomos energijos, o stovėjimas po karšto dušo srove galėtų būti vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Vanduo apvalo, nuramina, užliūliuoja. Tačiau ši meilė vienai iš gamtos stichijų – tarsi platoniška, jaučiama per atstumą.
Kaskart atostogų metu įlipusi į laivą, jachtą ar keltą, pirma apsidairydavau, kur yra sudėtos gelbėjimosi liemenės, kaskart bičiuliams pasiūlius išbandyti vandens pramogas, tokias kaip paviršinis nardymas, dovanojantis tau žvilgsnį į koralus ar margaspalves žuveles, kukliai atsisakydavau ir pavydžiai stebėdavau juos nuo kranto. Nekalbu jau apie baseinus, kuriuose paprasčiausiai neturiu ką veikti. Kodėl? Todėl, kad nemoku plaukti ir bijau prisižaisti su likimu.
Mano tiesioginis santykis su ežerais, jūromis ir upėmis apsiribodavo tik jų stebėjimu iš šono arba įlipimu ir greitu išlipimu – atsigaivinau ir tiek užtenka. Bet ar tikrai? Vieną dieną susimąsčiau, kodėl privalau save riboti dėl to, kad bijau stoti į kovą su savo baimėmis? Kodėl turiu iš gyvenimo malonumų ištrinti tokią plačią sferą – vandens pramogas? Velniai rautų, juk plūduriavau ir saugiai jaučiausi dar būdama mamos pilve, kas pasikeitė gimus?
Mano protą augant uzurpavo realios ir įsivaizduojamos baimės.
Kaip aš tapau baile
Ogi pasikeitė tai, kad mano protą augant uzurpavo realios ir įsivaizduojamos baimės. Taip pat nemaloni patirtis, kai bandydama atkartoti tai, ką daro klasės draugai, pradinukai, Palangos „Lino“ baseine išsitiesiau ant nugaros, bet greitai atsidūriau dugne.
„Nesvarbu, kad tavo draugai eina, neik prie vandens – nuskęsi!“ – kaskart man, mažai, karštą vasaros dieną kalė rūpesčio skraiste apipynusi ir, svarbiausia, plaukti pati nemokanti mama.
Jos ketinimai tikrai nebuvo blogi, gal tik rimčiau neapgalvoti, myliu ją už begalinį rūpestį, tą apsaugos tarnybos darbą 24 valandas per parą, tačiau esmė ta, kad tėvų siekimas apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų ar galimų pavojų dažnai pasitarnauja kaip meškos paslauga – prikuria galvoje begalę pavojaus mygtukų.
O kur dar: „nebėk laiptais, nusirisi“, „neik toli, pasimesi“, „užsidėk kepurę, susirgsi“, „nevažiuok su dviračiu iš kiemo – partrenks mašina“ ir t. t. Kaip nebijoti, kai esi kokių septynerių, o visur tyko tiek didelių pavojų? Rodos, nė krustelti be kitų negali. Taip ir pradedi šalintis ne tik vandens, bet ir savarankiškumo, pradedi bijoti paprasčiausiai rizikuoti gyventi – tampi bailiu.
Esmė ta, kad kartą įsitvirtinusios tavo vaikiškoje galvoje, tos baimės neskuba iš ten katapultuotis. Suaugus, patikėkit, tuos baubus iš savęs išvaryti yra daug sunkiau nei vaikystėje. Universalaus sėkmingo išvarymo recepto nėra, padeda, gal, tik labai didelis noras tapti stipresniu. Džiaugiuosi ir tuo, kad laikai pasikeitė, dabar pirmokai ir antrokai plaukti yra mokomi mokykloje ir tai yra neįtikėtinai šaunu. Sau taip pat pasižadėjau: susilaukusi mažylio tikrai jį išmokysiu plaukti, kad gyvenime turėtų viena baime mažiau.
Išbandyti skendimo metodo nenoriu
Retai sutinku žmogų, kuris bijo panirti į vandenį. Daugeliui mokėjimas plaukti – tarsi duotybė. Kai paklausdavau, kaip jie išmoko laikytis vandens paviršiuje, dažnai išgirsdavau siaubo filmą primenančius pasakojimus – kažkas įstūmė, kažkas panardino, skendau, kapanojausi ir išmokau. Ką galiu pasakyti: jūs laimės kūdikiai, pasisekė, bet yra tokių, kuriems baigėsi prasčiau.
Tokios rizikingos „mokyklos“ praeiti tikrai nenorėjau, tad vieną šių metų rugsėjo dieną užsirašiau į „Girstučio“ baseiną. Tiksliau, su šios įstaigos bei ten pat įsikūrusios plaukimo mokyklos „Banga“ vadove Sigita sutarėme, kad jie man suteikia galimybę mokytis, o aš aprašau savo emocijas 15min.
Kam to reikia? Gal kažką paskatinsiu stoti prieš savo baimes, kurios suaugus atrodo daug, daug didesnės. Gal kažką, nemokantį plaukti ar bijantį vandens, paskatinsiu žengti tuo pačiu keliu. Ar pavyks pasiekti tikslą, pamilti baseiną, dar nežinau, bet bent jau bus pabandyta.
Niekad nevėlu nustoti bijoti
Teisingumo dėlei turiu prisipažinti, kad tokį susitarimą, tiesa, su kita įstaiga, buvau pasiekusi prieš keletą metų, bet tuomet drąsos ir užsispyrimo pradėti kovą su baime nuskęsti pritrūko. Tokia ji didelė ir nemaloni. Entuziazmas užsibaigė nuėjus ir, nieko neišmanant, nusipirkus parduotuvėje plaukimo kepuraitę, akinius (derinau prie maudymosi kostiumėlio) ir nosies užspaustuką (neaišku kam, proto nuraminimui, tikriausiai).
Namuose, pamenu, pasidariau asmenukę su šiais atributais (visi keistai su jais atrodo – lyg marsiečiai) ir nugrūdau giliai į spintą. Kam save versti daryti tai, ko bijai, nenori, kai galima čia ir dabar nuveikti tai, kas smagu garantuotai?
Verta versti, nes jausmas, kuris užplūsta išėjus iš komforto zonos ir nugalėjus kokią nors baimę, išjungus perdėtą saugumo jungiklį, padarius tai, ko iki tol manei negalintis ar nesugebantis padaryti – vienas geriausių.
Ar pamenate, kai dar nemokėjote važiuoti dviračiu? Atrodė, kad tai neįmanoma. Tačiau nuvažiavus pirmuosius metrus, užplūdo džiaugsmo banga ir niekaip negalėjai suvokti, ko bijojai – viskas toliau ėjosi tarsi automatiškai. Arba kai pirmą kartą, pasikabinus ant kokio vamzdžio kojomis, atkartojant bebaimius kiemo draugus, reikėjo padaryti „kūlverstį“ ore. Susikaupi, išjungi protą ir darai! Baisus tik pirmas kartas. Baisu tai, ko nežinai.
Suprantama, kol nežengi žingsnio, kol nelaimi pirmosios kovos, ieškai priežasčių save sustabdyti ir visos pastangos atrodo bevaisės. Vis dėlto, niekad nevėlu nustoti bijoti. Niekad nevėlu ištraukti iš baimių maišo kokią baimę ir ją šveisti už borto.
Manoji baimė, beje, vadinasi hidrofobija. Ne pačia stipriausia jos išraiška. Jei jums atrodo, kad nėra čia ko bijoti – imi ir plauki, tai pagalvokite, kaip, pavyzdžiui, lipate į gyvačių pilną vonią, ar prisiminkite savo baimę ir lįskite į jos užantį. Pasileisti ir plaukti, ypač ten, kur gylis – virš galvos, yra mano baimė, kylanti iš to, kad iš viso nežinau, kaip reikia plaukti.
„Turėjome vieną užsienietę, kuri taip bijojo net būti apšlakstyta vandeniu, kad tonomis naudojo šlapias servetėles. Jomis ir prausėsi“, – apie galimas paniškas hidrofobijos formas pirmojo susitikimo metu užsiminė „Girstučio“ baseino ir plaukimo mokyklos „Banga“ vadovė Sigita, pridūrusi, kad net ši moteris galiausiai išmoko plaukti.
Gerai, tokios paniškos vandens baimės aš neturiu, pamenat, stovėti po dušo srove – vienas malonumas, tad tikrai turi pavykti! Sigita nuteikė, kad eksperimentas truks mažų mažiausiai 3 mėnesius. Rankomis su ja sukirtome rugsėjo 15 dieną, o spalio 3-iąją manęs jau laukė susitikimas su trenere Goda.
Apie pirmuosius žingsnius „varlinyke“ ir pirmą taip nelauktą „gurkšnį“ su giliu užsikosėjimu – kitoje „Plauksiu, ir taškas!“ ciklo dalyje.
„Plauksiu, ir taškas!“ – tai eksperimentas, kurio metu 15min žurnalistė Karolina Stažytė bandys įveikti nuo vaikystės kaustančią vandens bei skendimo baimę.
Neturėdama jokios plaukimo patirties, ji su profesionalia plaukimo mokyklos „Banga“ mokytoja Kauno „Girstučio“ baseine mokysis taisyklingo kvėpavimo plaukiant, plūduriavo vandens paviršiuje, gilinsis į plaukikės mėgėjos pradžiamokslį. Žingsnis po žingsnio eksperimento dalyvė stengsis įveikti baimę bei skaitytojams pasakos, kaip tai sekasi daryti.
Savo tekstuose ji atviraus apie išgyvenimus, emocijas, treniruotes, užduotis, pratimus, dalinsis praktiniais patarimais.
