Tekstas yra visiškas saviizoliacijos ir virtualaus socialumo paveiktos vaizduotės kūrinys, kai realybė persipina su išgalvotais faktais ir net kliedesiais per sapnus. Dėl teksto vartojimo ir suvokimo rekomenduoju pasikonsultuoti su Lietuvos vyr. psichiatru.
Pirmadienis, kovo 16: be nugaros, bet su katinu ant pilvo
Redakcija dar aną savaitę pradėjo dirbti iš namų. Man tai – nauja patirtis. Man patinka eiti į darbą. Turiu savus ritualus: dušas, stiklinė vandens, žvilgsnis pro langą, rūbų pasirinkimas pagal dienos nuotaiką, makiažas, espreso ir minčių pasirašymas (vis tas troškimas būti geresne savo pačios versija).
Paskui – troleibuso stotelė, knygos skaitymas, kol važiuoju (12–15 min.), darbas, tarpuose – bendravimas su kolegomis, pietų planavimas ir visi kiti mieli biuro dalykai: kas ką naujo sužinojo, kokį filmą pamatė, pakeitė šukuoseną, įsigijo šunį, išbandė naują receptą, sugalvojo gimtadienio dovaną ir pan.
Dabar įprastas grafikas sugriuvo. Tai suvokiau dar aną savaitę, kai dvi dienas dirbau iš namų.
Supratau, kad mane išgelbės tik režimas. Turiu mokytis iš vyro, nes jis jau 8 metus karantine – dirba iš namų, moka viską sustyguoti. Ir nestresuoti. Sukatinėjo per tiek metų. Beje, geriausiai žinią apie paskelbtą karantiną suvirškino būtent katinai, kurie yra karantininio režimo profesionalai – Šelmė 17 metų karantine, Kūckula – 8 (aha, kaip ir vyras). Mokytis iš jų?
Suvokusi, kad taip profesionaliai ėst, tuštintis į dėžutę ir miegot ant savo apatinių galūnių padėjusi galvą neišmoksiu, nusprendžiu elgtis nors šiek tiek tauriau. Nenoriu po karantino išeit kaip kastruotas Kūckula – storas, plaukuotas, natūraliai pražilęs ir nelabai paisantis visuomenės priimtų moralaus elgesio normų. Toks ekshibicionistas, kuriam tiktų lentelė su Kauno mero automobilio numeriais.
Dar iš vakaro nusprendžiau, kad pirmiausia įtrauksiu pil.., tfu, sportą, kurį vis atidėliojau („kai orai atšils“). Rytais abu su vyru žygiuosim su lazdomis į Karoliniškių miškus, paskui – dušas, vanduo, darbinės aprangos namuose paieškos, kava, susirikiuoti dienos darbus ar pasirašyti į galvą lendančių minčių kratinį.
Naujas lygis – multitaskinti daugiau nei iki šiol. El. paštas, FB, TV, Msng, live, online. Dienos naujovė – Skype susikurtas Redaktorių langas (su Naujienų redaktoriais, Social ir Gyvenimo komanda tokius turėjome jau anksčiau).Tai va, visi langai – mano langas į susitraukusį pasaulį.
Įsidėmėk – tiek laikrodis už 3 eurus iš Humanos, tiek už 30 tūkstančių iš prabangaus salono rodo tą patį laiką.
Po intensyvaus savaitgalio ir šios dienos nejaučiu strėnų – užvertusi kompiuterį atsigulu ant grindų, suneriu rankas kaip velionis. Pajutusi „laimingą pusvalandį“ kaip kokioj Humanoj, man ant pilvo iškart susirango Šelmė. Gulim abi, kvėpuojam, Šelmė dar ir šnopuoja – į senatvę pradėjo knarkti. Be to, jei skaičiuotume žmogiškąjį amžių, ji seniai jau koronaviruso griebiamųjų rizikos grupėje. Tik naujasis virusas gyvūnų neima. Užtat be kaukės. Ir ji, ir aš.
Dienos įžvalga. Žiūrėk į situacijas taip, kaip katinai po didelio reikalo pakasimo – spūdini sau iš dėžės oriai, kampais, lyg ne tavo ten reikalai smirdėtų.
Antradienis, kovo 17: visi laikrodžiai rodo tą patį laiką
Šiandien su kolektyvu, kaip būdavo dar iki karantino, pasidarom susirinkimą per Skype. Dirbam iš skirtingų miestų, patogu. Kalbamės, virtualiai geriam kavą. Jauku.
Kažkuriuo momentu pasakojantis apie naująją realybę pradedu tampyt lūpą. Susikaupusios emocijos išeina ašarom. Dar tik antra diena, o man jau trūksta žmonių. Blogai būt kaip varnalėšai – apsikabint su visais, paplepėt. Dabar to fizinio kontakto pasiilgstu. Nors viena moku būti, man netgi patinka, bet kažkaip visgi sudėtinga susitvarkyt su galva. Kad negali bet kada pasimatyt. GYVAI.
Feisbuko juostoj kolegos postringauja, „kaip gerai būti žurnalistu, mano darbo vieta ten, kur kompas“. Iki šiol ir aš taip galvojau, kai galėjau budėti automobilyje, išsitraukti kompą pas mamą prie Kalėdų stalo, išleisti tekstą atsisėdus ant kelmo miške. Bet štai, kai dirbu priverstinai iš namų, sakau: ne, ne tas pats.
Su srauto redaktoriais apsikeičiam nuotraukom, visi turim katinų – pervadinu mūsų pokalbių langą „Katinynu“. Pasikeičiam keliais receptais, ką čia greitai sumeistravus, kol rankytės klaviatūroj iki alkūnyčių, o akytės monitoriuje džiūva nuo sausumo.
Beje, gastronominis klausimas kol kas nekelia nepatogumų: nuo vasaros su vyru laikomės protarpinio badavimo, neseniai perėjom prie valgymo dukart per dieną, tad pasirūpinti tereikia pietumis 12 valandą ir vakariene – 17. Gaminam tas, kuris laisvesnis ir kuriam lengviau rankos prieina prie puodų.
Kol orkaitėje kepu fetą su daržovėm, pasileidžiu srautą naujienų per TV. Ausis pagauna bangą – skatina pirkti kažkokius laikrodžius, paauksuotus, gali turėti tikras vyras, bla bla bla ir kita žodžių tryda. Balsas, kuris garsina filmus, siūlo laikrodį pirkti išsimokėtinai, nes tas laikrodis – „tai tavo sėkmės garantas“.
Ironiška: dykumoje su solidžia banko kortele tu esi visiškas vargeta prieš tą, kuris turi bent litrą vandens.
Dienos įžvalga. Su auksiniu laikrodžiu koronos akivaizdoje esi toks pat vargšas, ubagas su onoru, kaip sakydavo mano AA Babytė. Įsidėmėk – tiek laikrodis už 3 eurus iš Humanos, tiek už 30 tūkstančių iš prabangaus salono rodo tą patį laiką.
Trečiadienis, kovo 18: man – visi namie. Kaip niekad!
Kažko kutena gerklę, reikės nekalbėti vaikščiojant po lauką rytais. Po Koralų miškus su lazdom atmojavau už sveikatą 256 kcal.
Vos nepavėluoju į mūsų merginų darbų aptarimą. Išlekiu iš dušo, rikiuojam dienos darbus. Susivokiu, kad sėdžiu pusnuogė. Žvilgteliu, ar užklijuota kompiuterio kamera. Dėl viso pikto. Užlipinta. Derinam darbus toliau.
Fone „Įstatymas ir tvarka“. Išjungiu. Aplink tiek informacijos, kad jaučiuosi joje plaukiojanti kaip lazanija bešamelio padaže.
Pietums buvo ne lazanija – Valentinas gamino Casarecce makaronus su brokoliais ir pakepinta šonine.
Gal vertėtų pasidomėti, ar karantino metu vištų dedamus kiaušinius galima vadinti „laisvai laikomų vištų kiaušiniais“?
Suplaunu indus. Reikės gal su pirštinėm plaut, nes nuo to nuolatinio mazgojimo rankos suskirdusios, išsausėjusios, paviršius it švitrinis popierius. Persistengiau pirmą savaitę – ne tik ploviau, bet dar ir salicilo spiritu dezinfekciją pavariau. Būdama namie! Durų dura. Dabar rankos tokios, tuoj galėsiu vietoj tarkos naudot. Ar katinų pūkus nuo sofos nurinkt.
Aplankau skambučiais šventą trejybę – mamą, sūnų, tetos ir dėdės šeimą. Visi namie.
Dienos įžvalga. Jei kas nors sakys, kad „tau ne visi namie“, atrėžk: „O, ne, mielasis(-oji), man visi namie – kaip niekad.“ Nors paveikslėlis žemiau, klajojantis internete, dar proziškiau apibūdina situaciją:
Ketvirtadienis, kovo 19: karantinas vištai
65,1 kg. Kilą numečiau. Vakar guliau jau nabašnikas, laikrodis rodė kažkiek po 22. Žadintuvas 6.40, lazdos į rankas – ir pro duris. Oras ir suvokimas, kad žmonės gyvena ne tik feisbuke ir skaipe, labai guodžia.
Planuojam su merginom temas. Tuoj Velykos. Gresia realus scenarijus – margučius daušim per ekraną. Artimi toli.
Gal reikia skaitytojams pasiūlyti originalių idėjų, tarkim: kaip pasipuošti namus iš grikių ir tualetinio popieriaus? Kokių formų makaronai geriausiai atspindėtų atgimimą, prisikėlimą? Kaip iš aliejaus butelio pasigaminti lovelį margučiams ridenti?
Gal vertėtų pasidomėti, ar karantino metu vištų dedamus kiaušinius galima vadinti „laisvai laikomų vištų kiaušiniais“?
Dienos įžvalga. Karantinas yra karantinas. Pasekmes turi jausti visi. Netgi vištos.
Penktadienis, kovo 20: odė K raidei – Koronai, Karantinui, Krizei, Kūckulai...
Išsiruošiu proginio (nes reto) vizito į parduotuvę ir Karoliniškių turgų.
Vyrui pareiškiu, kas jis liks namie, nes yra rizikos grupėj. Vyras nueina atgal dirbti į savo kabinetą – įrengtas kampas miegamajame. O aš dirbu pavojingoj zonoj – virtuvėj, sujungtoj su svetaine, ar svetainėje su virtuve. Koks skirtumas, vis tiek tai nepaneigia šaldytuvo egzistavimo fakto.
Grįžusi namo, t. y. į darbą, redaguoju tekstą. Profesorius sako, kad „rizika užsikrėsti šeimoj 10 kartų didesnė nei prekybos centre“. Gal eit susirast miegmaišį ir varyt į Maximą? Pasidalinu su kolegėm. Tikina, kad Lidle erdviau būtų. Taip, tik ten suoliukų nėr. Bet išties – kam tie suoliukai: miegosi ant grindų – turėsi mažiau šansų iškristi.
Pilnas feisbukas vaikystės nuotraukų, visi tik skelbiasi priimantys iššūkius. Nenoriu matyt savęs su nusmukusiom giedrytėm iš 1979-ųjų rudens, ten nerasčiau, į ką atsiremt. Brolio nebėr. Tėčio nebėr. Sesės –dar nėr. O juk pagalvoji – visų pradžia buvo spermatozoidas ir kiaušialąstė.
Vietoj knaisiojimosi po vaikystės albumą pasikūrybinau vakarą – surašiau odę K raidei.
Kinija. Korona.
Klegesys kavinėse.
Kaziuko kumpiai. Kovas.
Kaltinimai.
Kliedesiai.
Klaidžioja korona kaip k****.
Klaupkitės, kilmingieji.
Karaliai karūnuotieji.
Klajokliai.
Kaliniai.
Kurortininkai.
Kvėpuoti kankynė.
Karštis.
COVID-19.
Kvaraba.
Kur? Kur Koliziejus.
Komas.
Kur kinas. Kur kanalai.
Kur kalnai.
Kūnai. Karstai. Kroviniai.
Krematoriumai. Kapai.
Kolumbariumai.
Krepšeliai.
Culpa.
Krūpčiojimai. Komentarai.
Kasa. Kiša.
Kūnas. Kelintas?
Kažkelintas.
Krachas.
***
Kirpykla. Kosmetologė.
Kirpčiai.
Kojos.
Kanopos.
Katastrofa.
Kardiogramos kreivė kyla.
Korvalolis.
Klasterinis. Kuba.
Kylame kovot.
Kautis.
Kiek kaukių? Keliem?
Kosmosas.
Keliaklūpsčiaujam.
Kasiulevičius – karys.
Kaukė – kyšis?
Kas kvailys?
Kovojam.
Kortelėm kreditinėm. Kryžium.
Kostiumais.
Kiauliena.
Kasininkių kaukės?
Kaukės kely.
Kritikos kulkos.
Klausimai. Keiksmai.
Klausėjai klausia. Klausytojai klauso.
Kaimynai kaukia.
Komentuoja.
Klaviatūros krenkšti.
Kugelis kepa.
***
Keltai.
Keliautojai.
Kontrolė.
Kraujas.
Krizė krašte.
Klinikose.
Kišenėse.
Kortelėse.
Koronos kvapas.
Klaipėdoj. Kaune.
Kaimuos.
Kur kluonas.
Karčemos.
Kaminkrėtys.
Kur krosnys.
Kepalas. Kriaukšlė.
Koplyčios kryžkelėj.
Kur kaspinai kiemuos.
Keliauja korona.
Koplytstulpiais.
Keliais.
Kaip kirvis kerta.
Koronos korta.
Kaupiasi
Karščiavimo klinikos.
Kantrybė kapsi kibirais.
***
Kristaus kūnas.
Kunigėlis.
Klausykla.
Kristus kils.
Kada?
Kaltas. Kaltas. Klauptis.
Kentėti. Keisti. Keistis.
Kasdienybėje
Kvepia kava.
Kotletais.
Kopūstiene.
Kruasanais.
Kakava.
Kiekvienas kuria.
Krembriulė.
Kruopainis.
Karališkos krevetės.
Kepenėlės.
Kalakuto krūtinėlė
Krepšyje.
Konditerija.
Kulinarija.
Klounų kaukės.
Coveriai.
Kartono karpiniai.
Kantrybės.
Kelkitės, krikščionys.
Kaimuose. Kalnuos. Kuboj.
Kameroj.
Karoliniškėse.
Kur Kūckula. Kur kraikas.
Kur karoliai.
Kukučio krėslas.
Kardamonas. Kilimai.
Klošaro keistenybės kambary.
Kambary kuprinė.
Kuprinėj kompiuteris.
Kompiutery –
Kolegos.
Kinas.
Knygos.
Kalbos.
Kelionių kreivės.
Kalendorius.
Kibinai.
Krienai. Kieti kiaušiniai.
Kristus kadagiuos.
Kišenėj karklas.
Kalėdos?
Kantrybės.
Koronai kaput.
Kažkada ---
Dienos įžvalga. Labiausiai apie kirpyklas diskutuoja plikiai – kaip apie pinigus tie, kurie jų neturi.
Tas skubantis ir kontroliuojantis žmogus pajuto norą kontroliuoti laisvą laiką. Juk reikia KAŽKĄ daryti per karantiną!
Šeštadienis, kovo 21: tėvai bijo savo vaikų
Mano sūnus jau suaugęs, bet iš draugų, rašančių virtualioj erdvėj, suprantu, kad karantino savaitė ne visiems buvo lengva. Keisčiausia, jog kai kurie tėvai nemoka būti su vaikais ir ieško patarimų! Ne juokai – juk dabar skiria jiems ne 7 minutes per dieną, o 7 dienas per savaitę. Total košmar.
Tėvai desperatiškai ieško patarimų, ką su vaikais veikti: baigia suspalvinti visas knygeles, suskaityti visas pasakas, suvalgyti visus keksiukus, suskalbti visus drabužius.
Taip, šis laikotarpis reikalauja savikontrolės ir savistabos. Nėra lengva būti Motina Terese, bet gal verta labiau atsipalaiduoti ir pajusti tėkmę? Visi namie, visi tfu tfu tfu sveiki. Velykos ateis, nežiūrint, kad pavasaris praeis žvilgčiojant pro langus. Geriausia, ką galime šiandien padaryti, tai tuos langus nusivalyti – ir namie šviesiau, ir dūšiai ramiau.
Ir daugiau nieko nereikia. Tiesiog BŪTI. Žmonėms, kurie nuolat skendėjo veiklose, sporto salėse, automobilių spūstyse, darželiuose, susirinkimuose, bėgimuose, buvo parodytas ženklas STOP.
Ir kas nutiko? Tas skubantis ir kontroliuojantis žmogus pajuto norą kontroliuoti laisvą laiką. Juk reikia KAŽKĄ daryti per karantiną! Puolė vėl ieškot veiklos: vėl prisidėjo prie lovų kalnus knygų, susikonspektavo žiūrėtinus filmus ir serialus, operas online, kalbų kursus… Taip pradėjo skubėti gyventi, lyg taip pralenktų koroną, karantiną ir krizę.
Kieno esi spiriamas kažką daryti? Kam turėsi atsiskaityti, keliais pakeliais mažiau surūkei, o kiek kilogramų priaugai? Kas bus tas didysis vertintojas, kuris pareikalaus ataskaitos, kaip išbuvai buvimą?
Karantinas – galimybė susitikti su savimi. Klausytis savęs. Atsipalaiduoti. Išjausti. Ir gal net išsigąsti, kad ten, viduje, yra tuštuma. Suvokti, kad jos nepildei, nors metai bėgo.
Kiek jau išmokai kalbų? Kiek ilgai keliavai po virtualius muziejus? Kiek kantrybės turėjai, kai su vaiku virtinukams darei užraitymus?
Karantinas – galimybė susitikti su savimi. Klausytis savęs. Atsipalaiduoti. Išjausti. Ir gal net išsigąsti, kad ten, viduje, yra tuštuma. Suvokti, kad jos nepildei, nors metai bėgo. Gal dėl to tiek desperatiškai skubėjai viskuo, ką dosniai kiti padalijo, pasiūlė, tas dienas ir vakarus užpildyt?
Kiek kopūsto sluoksnių turėtų nusisluoksniuoti, kad susidurtum su savimi?
***
Per LRT sužiūriu „Nuostabiosios draugės“ seriją. Italija. Bažnyčios. Maži pastatų langai. Plevena skalbiniai. O dabar ten karinėmis mašinomis karstus veža... Gyvenimas toks.
Po filmo nueinu į parduotuvę, prigriebiu saulėje džiovintų pomidorų – itališkų.
Grįžusi pakabinu savo vienkartinę kaukę lodžijoj ant medžio šakos – Velykų medis šįmet bus kitoks.
Dienos įžvalga. Koučeriai nebeturi darbo – dar niekada nebuvo taip paprasta žmogui atrasti save. Adresas – namai, ant sofos.
Sekmadienis, kovo 22: puokštė iš guminių pirštinių
Teko ir šiandien užbėgti į parduotuvę. Be kaukės. Vyro dukrai – 40.
Iš gyvūnų skyriaus prigriebiu pakuotę palučių šunims. Šuns neturim, bet gal pravers, jei sumanysiu gamintis kaukę. Vakar vieno KAM pareigūno video žiūrėjau – tik iš liemenėlės nerodė ir triusikų, kaip gaminti, o va, medvilninis platus šalis ar poliesterio kepurė su viduje įdėtu marlės sluoksnių pluošteliu irgi gali būti kaukė.
Taigi – šakotis į rankas, šalikas-mova – į maišelį, vietoj gėlių – guminių pirštinių puokštė su 40 pirščiukų.
Padėjom dovanas terasoj (vėjas vos nenupūtė puokštės), pasimojavom, pasiuntėm oro bučkių – ir atgalios, namo.
Dienos įžvalga. Šventą dieną ilsėkis nuo įžvalgų. Nes tuoj į žvalgybą paims. Ir turėsi „patikrinti“ 80 tūkstančių žmonių per metus. Kada dirbt?
Jei korona plistų lytiniu keliu, tai dabar trūktų ne guminių pirštinių, o prezervatyvų.
Pirmadienis, kovo 23: nedirbk ten, kur miegi, nemiegok ten, kur dirbi
Ir ką čia daugiau besakyt? Vyras seniai sulaužęs taisyklę, nes dirba miegamajame, o miega – darbo kambary. Visi darbo etikos punktai pažeisti.
Antra karantino savaitė prasidėjo. Mus skiria siena ir jungia koridorius. Bet jei pažvelgtume giliau, mus skiria 15: 15 metų, 15 kilogramų ir 15 centimetrų (taip, aš žemesnė).
Kai susitinkame pietų ir vakarienės, elgiamės oriai, pagarbiai, kiek tai įmanoma su tympomis ir džemperiu bei kojinėm, puoštom Kalėdų seniais (čia mano, žinoma).
Dienos įžvalga. Jei korona plistų lytiniu keliu, tai dabar trūktų ne guminių pirštinių, o prezervatyvų.
Antradienis, kovo 24: kaip išmokyti katiną nueiti į parduotuvę?
Galvoju, viskas – karantinas Kūckulai baigėsi. Dabar mes karantine, jis papūtęs uodegą galės šiaušti į parduotuvę. Gyvūnų koronavirusas neima, taigi – dar neatrasta niša ir verslo perspektyvos. Turės katukai dabar atidirbti už ėdesį ir silikoninio kraiko patalus. Siųsti, aišku, reikėtų Kūckulą, nes Šelmė rizikos grupėj.
O ką? Įduodi sąrašiuką, nuneša terbelę, parneša. Tik kovas, morčius, katinas gali nerasti TYČIA kelio atgal. Bet kadangi be kiaušų, tai gal orientaciją pametęs?
Kasininkai ir vaistininkai atsiriboję sienelėmis, akiniais, kaukėm. Kuo atsiribot medikui?
Susiskambinau su sese – dukterėčia prisirijo kažkokių spalvotų saldainių, rodė man mėlyną liežuvį per WhatsAppą. Mačiau mėlyną dangų. Liežuvyje.
Meniu – laukiniai ryžiai su daržovėmis, vakarienė – žuvis. Pašto dėžutėj „Laimę“ radau. Numerio tema: Kuris amžius geriausias motinystei? Atsakyčiau – XXI amžius po karantino.
Po darbų prasinešu per soc. tinklus. Koks elegantiškas kitų karantinas: šlepetės su rauktom gėlėm, narcizai stiklinėse vazose, kepiniai. Taip rafinuota ir oru.
Aš taip nemoku.
Dienelės mano – tarp katinų, su tetos Onutės atiduotu flanelinės pižamos švarku, kuris tapo darbine uniforma, su kavos gėrimo ceremonija lodžijoje („einu į lauko kavinę“), žvilgsnį permetant nuo TV bokšto iki Sodros ir atgal.
Koks elegantiškas kitų karantinas: šlepetės su rauktom gėlėm, narcizai stiklinėse vazose, kepiniai. Taip rafinuota ir oru. Aš taip nemoku.
Vieta strateginė – šalia ugniagesiai, Karoliniškių poliklinika, policija netoli. Galima taip karantine ir izoliacijoje ramiai pasitikti senatvę.
Bet senatvę greičiau pasitiks mano gėlė, likusi redakcijoje nelaistoma. Jau norėjau rašyti kolegoms mūsų FB grupėj, gal kas užsuka į karantininę redakciją, bet visai laiku atskrieja Robertos žinutė: „Gal reikia tavo gėlę palaistyti? Esu redakcijoje.“
Dienos įžvalga. Dėkok sutiktam geram žmogui savo kelyje, o šiandien mano deivė, fėja ir gelbėtoja yra Roberta. Ačiū!
Trečiadienis, kovo 25: savanorių koordinavimo centras yra jėga!
Ryte suprantu, kad naktis buvo nerami. Tarp grįžusių ir priverstinai karantinuotų įvyko konfliktas, vienas sužeistas. Kolegos nuėjo miegot paryčiais.
Nerimauju dėl tetos ir dėdės Anykščiuose. Jie turi dar maisto, bet trūksta kasdienių „einamų“ produktų. Paskatinu paskambinti nemokamu numeriu 1827. Sakė, matė reklamą per televizorių, bet niekaip nepagalvojo, kad čia jiems gali tikti ta paslauga.
Įtikinu, kad bent prisiregistruotų, pasisakytų, kad jie pensininkai, abu su rimtomis ligomis, garbingo amžiaus.
Po kiek laiko matau telefone dėdės vardą: „Nu va, klausyk, čia gaspadinė paskambino tiem savanoriam, kur prirodei. Tu man pasakyk: ar nebus mums sarmatos ant visos Lietuvos dabar? Sakys, dviese sėdi namie kaip ponai, negali iki parduotuvės nueit… Kad dar vienas būtų, bet mes gi dviese, dar pajudam gi...“
Sakau: „Jums sarmata bus didesnė, jei eisit į tą parduotuvę. Pamirškit, dėde! Jūs ir turit sėdėti namie, jums viską padarys. Gerai? Sutariam?“
Gal po šiek tiek daugiau nei valandos teta skambina: „Vaikeli, žinok, kaip gerai viskas veikia ten! Paskambinau, Vilnius greitai atsiliepė, susisiekė su Anykščių soc. rūpyba. Paskambino vietinė moteris, sudiktavau produktus. Dar taip maloniai klausinėjo, ar tokia duona tiks, ar tie lašiniai bus gerai. Pristatė, atnešė net kvitą. Dabar tai jau esam aprūpinti, mums šventė. Nesirūpink.
Paliko dar savo kortelę su numeriu, sakė, kreiptis, jeigu reikės ne tik maisto, bet ir vaistų. Atneš. Ir prisakė niekur neiti. Kaip gerai, kokie laimingi esam! Ačiū.“
O aš laiminga, kad jie laimingi – taip gerai veikia Nacionalinis savanorių koordinavimo centras. Ačiū, šaunuoliai! Senjorų paguoda ir nusiraminimas.
O paskui galvos praneša, kad karantinas pratęstas iki balandžio 13 dienos, iki Velykų.
Dienos įžvalga. Veryga + Velykos = Verygos.
Ketvirtadienis, 26: žodžiams nėra pietų pertraukų
Vakar pasidarėm daugiau lietinių su varške ir špinatais, tad šiandien pietus pasigaminam greitai.
Paskambinu mamai. Ji Šiauliuose. Ačiū dievui, jau nebevaizduoja varlės keliauninkės. Pavyko per atstumą „įdiegti programą“, kad ji sėdėdama namie gelbėja ligonines nuo užsikimšimo, o pasaulį – nuo viruso.
Pasigyrė, kad televizija praplėtė kanalų – rodo daugiau nei šimtą. Tai dabar gyvena televizoriuje, balkone ir kartais virtuvėje. Dažnai nueina miegoti penktą ryto – filmus žiūri.
Kol kas steriliausia premjero aplinka – matosi tik jungiklis, durys. Ir rankena. Tikiuosi, dezinfekuota.
Mes šiandien skaipe neįprastai plepios. Taip – žodžiams nėra pietų pertraukų. Labai jau šmaikščiai vakare parašiau: „Darbai baigti, merginos, namoooooo!“
Mes namie. Visi. Aš namie, tu namie, jis, ji namie.
Mus tiek skatino būti savimi, be kaukių. O dabar kaukes dedamės iš reikalo. Tas, kurias rekomenduoja PSO.
Epidemijos metu turinys tapo svarbesnis už formą. Per televiziją – žmonės namuose, ausinukai ausyse. Kalba. Juokiasi. Dainuoja. Tyrinėju lentynas, knygas, paveikslus už jų nugarų. Kol kas steriliausia premjero aplinka – matosi tik jungiklis, durys. Ir rankena. Tikiuosi, dezinfekuota.
Dienos įžvalga. Po „Kristaus kūno“ peržiūros: iki žmogaus esmės prasiskverbti, sieloms gydyti reikia pašaukimo. Išgirsk. Klausyk.
Penktadienis, kovo 27: „Gero poilsio, karantinukai“
Pranešimas spaudai: „Gamtoje tyko pavojingi voragyviai – erkės.“ Gražu, o manęs tyko stogo nučiuožimas nespėjus su juo atsisveikint. Penktadienis, juodžiausia savaitės diena: temų išklotinė savaitgaliui, pagalvoti apie pirmadienio rytą. Uff.
Juoduoju sėkmingai, kol vakare „Katinyno“ redaktorių grupėj iššoka: „Gero poilsio, katinukai“, o aš perskaitau: „Gero poilsio, karantinukai.“ Karantinas veikia ne tik nugarą, pečių juostą, bet ir regėjimą. Atsikeliu pajudėti ir padaryti akių mankštos.
Dienos įžvalga. „Stovės ilgai, jei kybos laisvai“, – pasakė tėvas sūnui, kai išlipo iš vežimo nusičiurkšti. Citata iš Federico Fellini filmo „Amarkordas“, kurį žiūrėjom vakare. Labanakt.
Šeštadienis, kovo 28: „O ypač gražu gyvent pamažu“
Kaukės ne nuo virusų reikia, nuo šaldytuvo. Prisimenu sceną, kaip Mikė Pūkuotukas, kai viešėjo pas Triušį ir šveitė visas jo atsargas, užrišo Knysliukui burną. Ne iš godumo ir ne iš neapsižiūrėjimo. Veikiausiai taip jį saugojo nuo apsirijimo.
Taigi kaukė ant veido – labai gera antsvorio prevencija karantino metu. Viena kaukė eiti į parduotuvę kartą per savaitę, o kita – naminė, apsaugotų nuo užkandžiavimo NON STOP. Man tai dzin – man dviejų pavalgymų pakanka.
Pasižiūrim su vyru, kur čia nusigauti, kad pajudėtume ir gryno oro prisikvėpuotume. Kad nebūtų balconus vulgaris.
Taigi – Skrebio miško pažintinis pėsčiųjų takas. Atrodo, pagal nebylų susitarimą dalis vilniečių čia nusprendė pabėgti nuo žmonių.
Kaip gera užuosti kvapus, pajusti medžio kamienų grublėtumą, paglostyti samanas, pasiklausyti tikro, natūralaus gamtos SPA – čiurlenančio upelio…
Viskas atrodo ryškiau.
Automobilyje, kai važiuojame namo, per Spotify paleidžiu Vlado Bagdono dainą „Žvilgsnis pro langą“:
Kaip gera gyventi, kaip gyventi gražu.
O ypač gražu gyvent pamažu.
Rymai sau prie lango, plutelę kramtai
Ir daug keistenybių pro langą matai.
Internete gerbėjai skyrė „The Roop“ pirmąją vietą. Nors tiek. Tikrai koronavirusas padarė viską, kad tik mes, su realiausia per kelis dešimtmečius daina, liktume izoliuoti. Ir dar taip tą karūną visaip rodėm... Liks istorija.
Dienos įžvalga. Užsidėk tai, ko nėra, nusidezinfekuok su tuo, kas uždrausta pardavinėt po daugiau nei litrą. Kaip pasakoj – nueik, nežinia kur, parnešk, nežinia ką, nei nuoga, nei apsirengusi.
Sekmadienis, kovo 29: apie pinigų plovimą
Šiandien pralinksmina Juozas Erlickas:
Mėsą plaunu su muilu. Muilą nuplaunu žibalu.
Rankas plaunu rūgštim, rankenas – stabdžių skysčiais.
Svečius nuplaunu šaltu vandeniu iš sodo žarnos.
Kai išmoksiu ir pinigus plaut!.. Niekas manęs nebeįveiks.
Tinginiauju, sprendžiu testą apie lietuviškos muzikos atlikėjus. 30/40. Ne visai beviltiška, bet niekada ir neturėjau tikslo būti muzikologe.
Iš filmo, einančio fone: Charlie Chaplinas dalyvavo „Valkatos“ antrininkų konkurse San Fransisko teatre ir netgi nesugebėjo patekti į konkurso finalą – užėmė trečiąją vietą. Va, čia tai istorija!
FB naršau ir matau, kad Viktorija su sūnumi išsikepė cinamoninių bandelių. Jų kvapas kutena nosį net per ekraną. Pakišu šeimos vyr. kepėjui – vyras pažiūri receptą ir prabyla maloniai ausis nuteikiančiu žodžių junginiu: „Tai rytoj išsikepsim.“
Dienos įžvalga. Nieko neįžvelgiu – laukiu rytojaus. Ir bandelių.
Pirmadienis, kovo 30: cinamoninės bandelės 4 x 3
Būti toli nuo tų, kurie artimi. Tolimi artimieji. Artimi tolimieji. Pamatyti sūnų, susidaužti kojom ir... neapkabinti, nepabučiuoti, nepaglostyti. Saugoti. Kentėti. Tikėtis.
Kai yra draudimas, ribojimai, tada, kaip tyčia, taip norisi pasimatyti, pakalbėti, pasijuokti.
Galvoje net imu dėlioti romantinius scenarijus, kaip lėksiu per visą Lietuvą pas mamą, kad bent pamatyčiau. O paskui veikiausiai atsisėsčiau į mašiną ir bliaučiau.
Ilgiuosi gyvo bendravimo. Nes nesuplanuosi to, kas nutinka būnant čia ir dabar: situacijų, kai perlaikai šaldiklyje gėrimą; kai kartu margini kiaušinius ir stebi, kas išėjo; kai kas nors pasako pokštą, o kitas skelia šmaikščią repliką; kai įsijungia lenktynės, kas daugiau suvalgys kiaušinių; kai juokas jungia.
Todėl iškart aplankau skambučiais mamą, sūnų, tetą. Apeinu garbės ratą, ką ir paprastai darydavau, tik dabar tankiau, kasdien.
Taigi bandeles cinamonines visgi išsikepėm. Tiksliau, Valentinas iškepė. Išėjo inde suguldyt 4 x 3 bandelių, tai nuvalgiau tą eilę, kur buvo trys. Saviguoda, kad pasirinkau viena bandele mažiau, nei galėjau. Nors jei būčiau valgiusi dvi eiles po tris…
Saldi nuodėmė. Nežinau, kiek laiko nevalgiau bandelių. Ir dar – vakarienei.
Dienos įžvalga. Ką gali valgyt šiandien, neatidėk rytojui. Nes arba nebus valgio. Arba rytojaus.
Antradienis, kovo 31: apie mirtį – po laidotuvių
Įdomu – VIG vadovas dezinfekcijai perka degtinę 79 laipsnių. O aš taką baigiu praminti vaistinėse... Nesumojau, į kurį skyrių eiti.
Redaguoju tekstą. Žinomas kunigas sako surašęs testamentą, kad apie jo mirtį būtų pranešta tik po laidotuvių. Tai modeliuoju pokalbį:
– Ar galite patvirtinti, kad gerbiamas X miręs?
– Negalime nei patvirtinti, nei paneigti.
– Kada galėsite?
– Kai bus išpildytos visos testamento sąlygos.
Pasižiūrime „Parazitą“. Galėtų būti dienos įžvalga: „Žinai, koks planas niekada nežlunga? Kai nėra jokio plano. Jokio. Kodėl? Jei ką planuoji, gyvenime būtinai nutiks kitaip. (...) Todėl negalima nieko planuoti. Jei nebus plano, niekas ir nežlugs. Jei kas ir nutinka – nesvarbu.“
Dienos įžvalga. Gyvenk, kol gyveni, nes numirsi ilgam – kažkaip panašiai yra pasakęs Markas Twainas.
Trečiadienis, balandžio 1: Trynukai!
Panamoje štai tokie karantino apribojimai: neporinėm dienom maisto nusipirkti išeina moterys, o vyrai – porinėm: antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį. Sekmadienį neišeina niekas. Išėjimo trukmė – dvi valandos.
Geriausia viso karantino žinia – jonaviečių šeima susilaukė trynukų! Gyvenimas tęsiasi, vaikai gimsta, nesvarbu, jog tai nutiko kovo 17-ąją, antrą karantino dieną.
Tiek vilties nedideliame tekste! Bet ir nereikia jo didelio – nesitikėkim, jog pagimdžiusi mama dedikuos tris lapus kiekvienam vaikui.
Dienos įžvalga. Ne pokštas: jeigu vakarėlis ir virtualus, pagirios būna tikros.
***
Tikras yra ir karantinas. Ir krizė. Ir tai, ką visi dabar išgyvename. Sumišimą. Nežinią. Nerimą. Neapibrėžtumą. Pirmą kartą negalime nieko toli planuoti – nei kelionių, nei operacijų, nei vaikų.
Tačiau vis tiek kažkada viskas baigsis. Ir suvokimas, kad gyvenimas ir žmogaus gyvybė yra trapi, gal privers pagalvoti, kaip noriu gyventi šiandien. Dabar.
17 dienų. Įpročiui susiformuoti, sako ekspertai, reikia 21 dienos. Įprasti galime prie visko. Prie tokio karantininio izoliuoto gyvenimo – taip pat. Ir belieka pagalvoti, kad vieniši senjorai, kai kurie jų – su negalia, taip gyvena visą senatvę. Be perspektyvos, be vilties. Tik su žinojimu, kad pensiją atneš laiku.
O daugumai gyventojų net ir to garanto nebėra. Esame nesaugūs, neužtikrinti.
Dienoraščio netęsiu. Nes kuo toliau rašau, tuo labiau supratau, kad dienos tampa vienodos. Įdomios tik tos akimirkos, kurias susikuri ir pasidovanoji. Kad suardytum tą monotoniją.
Todėl labai suprantu senelius, kurie laukia anūkų ir proanūkių Velykoms. Jiems svečiai – vienintelė atgaiva, suardanti jų monotonišką kasdienybę, kuri taip panaši į naštą: „Jau pavargau gyventi. O Dievulis niekaip manęs nepasiima.“
Susitaikykim.
Praleiskim šias Velykas namie. Kad turėtume, ką aplankyti, kai karantinas baigsis.
