„Žinote, yra tokių vietų, kur tu gali pasakyti, kad čia – nuostabi aura, – pasakoja Vilma. – Mano giminės kiemas ir buvo būtent tokia vieta. Pagalvojau, kad čia noriu sukurti sodą, kadangi pati esu kraštovaizdžio architektė. Pradėjome nuo to, kad reikėjo išsipjauti seną sodą, kuriame augo nevertingi ir seni vaismedžiai. Sklype buvo vietų, kurių nejudinom, pavyzdžiui, prieš 24-erius metus mūsų su vyru pasodintas pušų miškelis, beržynėlis, sodo namelis, tačiau visa kita – keitėme“, – dalinasi Vilma.
Performuotas reljefas
Moteris dalinasi, kad kuriant sodą teko performuoti reljefą, kadangi tose vietose anksčiau buvo ir ganyklos, ir daržai, taip pat pati sodybos erdvė paskirstyta zonomis.
„Vienas iš svarbių darbų buvo sodo sodinimas, kadangi tam reikia laiko – kol suaugs obelys, kriaušės ir kiti vaismedžiai. Pačioje sodyboje turime laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat jeigu sugalvotume statyti kokius nors pastatus, pavyzdžiui, svečių namelį, numatėme tam tikras vietas. Kadangi vasarą susiduriame su sausra, o visame 1,5 ha plote neturime medžių, atsirado poreikis tvenkiniui, o patį reljefą dar kartą koregavome per visą sodybą – jis tapo tarsi „plaukiantis“, – aiškina Vilma.
Sodybos erdves kerta aukštos įtampos laidai ir stulpai, todėl toje vietoje negalima sodinti medžių ar krūmų. Visgi teko nuspręsti, ką sodybos šeimininkai ten norėtų matyti.
„Pasirinkau tai, kas man artima ir labai miela, – kvepiančius augalus, kurie ir dailiai atrodo, ir svaigina savo aromatu - tai bijūnai, rožės, čiobrelių ir mėtų kolekcija ir pan. Dar kitoje vietoje įrengėme daržą, tai pat varpinių augalų gėlyną, kuris uždengia elektros stulpus“, – sako moteris.
Ateities planuose šeima norėtų persikelti gyventi į Kupiškį ir statytis namą, todėl šiuo metu įrengta ugniakuro zona pataikė tiesiai į dešimtuką – ji pastatyta tinkamoje vietoje. Palei sklypo galą teka upeliukas Kupa ir pasak šeimininkės, tai yra viso sklypo pati ramiausia vieta, kadangi girdisi upeliuko čiurlenimas, o tą įspūdį dar labiau sustiprina jos sukurtas pušyno takas, kurio viename galima mėgautis saulėlydžiu, o kitame – saulėtekiu.
„Kai vedžiojau šunį, aš sugalvojau, jog noriu matyti, kaip ryte saulė kyla, o vakare – leidžiasi. Ten susodinti įvairūs augalai, kurie sukuria laukinį vaizdą, o mintis buvo tokia, kad labai norėjau atkartoti prisiminimą, kuris mano viduje gyveno nuo vaikystės. Aš būdama maža su tėvais važiuodavau prie jūros. Mama mane vesdavosi į pušyną, kur megzdavo ir nerdavo, o aš – miegodavau pietų miegelio. Šis vaizdas yra išlikęs manyje, kaip nuostabi emocija ir labai norėjau tuos prisiminimus įprasminti“, – dalinasi Vilma.
Daugiausiai dirba viena
Kaip Vilma suspėja prižiūrėti tokį plotą? Juk sodyba užima išties didelį plotą! „Sodybą pradėjome kurti prieš ketverius metus. Kai kuriose vietose sėjome žolę, kadangi tikslas buvo ją naudoti mulčiavimui. Surinkta žole mes mulčiuojame daržą, kuris užima apie 4 arus. Būtent mulčiavimas mums padeda taupyti laiką ir mažiau jo skirti gėlynų ir kitų želdinių, zonų priežiūrai. Nuo pat pavasario stengiamės viską mulčiuoti, tad piktžolės nelabai auga, o ir ravėti man tikrai nepatinka. Kalbant apie kitas zonas, yra vietos, kurios uždengtos plėvele ir mulčiuojamos. Sakyčiau, kad tai tam tikra klaida – plėvelė turi tokią savybę, kad po ja lietui lyjant viskas susiplūkia, todėl ateityje jos planuoju atsisakyti ir naudoti tik mulčią“, – dalinasi moteris.
Ji pasakoja, kad „kvapusis gėlynas“, užimantis apie 7 arus, yra mulčiuotas grikių lukštų mulčiu. „Grikiai turi tokią puikią savybę, kad greitai nepūva ir nesuyra, o piktžolės auga labai nenoriai. Išbandėme ir kanapių sėklų mulčią, kuris yra šviesus ir tarnauja it sugertukas. Toje zonoje, kurią vadinu paplūdimiu, pakraščiai mulčiuoti būtent juo, kad sukurtų tą laukinį vaizdą “, – patirtimi dalinasi Vilma.
Daugiausiai sodyba rūpinasi ji viena, kadangi vasaromis čia leidžia laiką, tačiau prisideda ir vyras pjaunant žolę, sodinant, mulčiuojant, besirūpinant laistymu.
„Sodindama augalus juos rinkausi pagal tematiką, taip pat, kaip norėčiau matyti spalvomis, kvapais, aukščiais ir ką tuo noriu pasakyti. Kadangi sodybą riboja ūkininkų laukai, mano stilius yra gamtiškas ir susiliejantis su vaizdais už tvoros, kad viskas vizualiai atrodytų it sodybos tęsinys. O augalams aš leidžiu augti laisvai, kad jie vos susiliestų, vienas kito neužgožtų. Beje, dirvožemio specialiai negerinu, o žemė čia ganėtinai prasta – yra žvyro bei molio, todėl jau matau, kaip augalai jaučiasi. Užtat renkuosi tokius, kurie turi tvirtą šaknyną, kuriuos gali ir padauginti pati, kadangi tiek augalų, kiek reikia, įpirkti negalėčiau. Dabar augalus dauginu kero dalijimosi būdu, o kai kurie ir pasisėja patys. Štai pušaites pirkau visai mažutes ir pasiauginus išsodinau ir nuolatines vietas – o jų kone 500“, – pasakoja moteris.
Ar labai brangu rūpintis sodyba ir ją kurti? Vilma dalinasi, kad brangiausiai atsieina mulčias, kurio sodyboje reikia daugiausiai. „Augalus kai kuriuos pirkau, kai kuriuos – atsivežiau iš Kauno, nemažai jų pasidauginau pati. Viską darau po truputį ir vis kažką nusiperku ar pasisodinu. Kadangi mano darbas susijęs su kraštovaizdžiu, tai tikrai susitaupo, kai moki daryti vienus ar kitus darbus. Tad įvertinti, kiek kainuoja, man tikrai sunku, nors jeigu pagalvočiau, tai turbūt į metus galėčiau sau leisti tolimą kelionę, jeigu nesirinkčiau augalų“, – juokiasi Vilma.
Ji sako, kad sodybos kūrimas – vis dar procesas, kuris malonus širdžiai ir rankoms, o idėjų taip pat nestokoja. „Kadangi daugelis plotų jau pasidengę augalais, naujas etapas bus statiniai, kitaip – mažoji architektūra – suoliukai, arkos, gultai“, – dalinasi moteris.
