– Kaip gimė mintis linijinių šokių žanrą plėtoti Lietuvoje?
– Dar 1988 m., stodama į Vilniaus m. konservatorijos Klaipėdos fakultete esančią choreografijos katedrą, priėmimo komisijai pareiškiau, kad į savo būrelį priimsiu visus norinčius šokti, nepriklausomai nuo duomenų, amžiaus, ūgio ar svorio. Jie labai nusistebėjo, nes tais laikais viskas buvo orientuota į rezultatą, net mėgėjų šokių kolektyvuose buvo vykdomos atrankos, vien noro šokti nepakakdavo. Tuo metu net neįtariau, kad žodžiai, pasakyti priėmimo komisijai, pradės palaipsniui pildytis.
Pradėjusi savo choreografo-pedagogo veiklą gana greitai susipažinau su linijiniais šokiais. Pirmąja pažintimi tapo video įrašai, vėliau – kelionės į seminarus užsienyje. Labiausiai į atmintį įsirėžė šokiai Izraelio kurorte Eilat, kur žmonės šokdavo pajūryje. Gimė noras kažką panašaus plėtoti ir Lietuvoje, tad ilgą laiką į įprastų liaudies šokio ar kitų žanrų pamokų programą įtraukiant ir linijinių šokių pavyzdžius, 2004-ųjų rudenį pagaliau atsirado galimybė skelbti priėmimą į pirmąją linijinių šokių studiją Vilniuje.
– Ar su didele lietuvių nuostaba susidūrėte? Kaip šie reagavo į pirmą kartą regimus ir neįprastus šokius?
– Pradžioje žmonėms šis šokių žanras buvo neįprastas, visi buvo įpratę šokti poroje. Labai daug nuostabos eiliniams piliečiams jie keldavo vakarėliuose, kurių programa vykdavo viešose vietose. Dažnas prieidavo ir paklausdavo: „O ką Jūs čia veikiat? Kur Jūsų poros?“ Atsakydavome, kad porų nereikia, tiesiog stoji į linijas, mokaisi ir šoki. Visi matydavo, kad smagu, bet vis tiek stipriai stebėdavosi… Ateidavo ir šokančių moterų vyrai, dėkodavo, kad išradau tokius šokius, kur moterys gali šokti vienos, be poros. Vyrai galėdavo ramiau atsikvėpti, žmonos ir draugės nebetempdavo jų į porinių šokių studijas ir neversdavo mokytis šokti.
Tačiau ilgainiui apie linijinius šokius visuomenė sužinojo iš televizoriaus ekrano. Stebintys I-ojo sezono televizijos projektą „Tu gali šokti“ išvydo Linijinių šokių Pasaulio čempionę Gintarę Kirklytę, kuri buvo atrinkta į geriausių Lietuvos merginų šokėjų 7-tuką ir gavo teisę dalyvauti projekte bei varžytis su geriausiais Lietuvos šokėjais. Tai itin sustiprino ir linijinių šokių prestižą, nes iki tol buvo stereotipiškai manoma, kad linijinius šokius praktikuojančiųjų tarpe negali atsirasti profesionalų.
– Kaip linijinių šokių žanrą vystyti sekasi šiandien? Ar sulaukiate daug besidominčių ir norinčių save išbandyti šokėjų?
– Neringos Kirklienės šokių mokykloje šiuo metu mokome socialinių linijinių šokių ir varžybų (kitur dar vadinamų sportinių linijinių arba linijinių solo) šokių programų. Šokėjai gali šokti savo malonumui, laisvalaikiui, o norintiesiems tobulėti yra suteikiama galimybė dalyvauti linijinių solo šokių varžybose Lietuvoje ir užsienyje.
Visuomet priėmėme visus norinčius šokti nuo 3 iki 99 m. Džiaugiuosi, jog šiuo metu šokių mokyklą lanko ne tik vaikai ir suaugę, bet ir vis daugiau senjorų. Nuo 2014 m. pradėjus šokti kelioms entuziastėms senjoroms, jų grupė pasipildydavo vis naujais nariais. Kadangi šokant reikia atsiminti nemažą kiekį šokių žingsnių ir derinių, senjorams tai puiki priemonė mąstyti, judėti ir nesenti. Smagu matyti, kaip keičiasi šokančios senjoros – keičiasi jų požiūris į gyvenimą, mąstymas, drabužių stilius. Jos tampa lankstesnės, šiuolaikiškesnės. Nebelieka laiko galvoti apie įvairias ligas ir negalavimus.
– Neseniai atšventėte savo studijos 15 metų jubiliejinę šventę. Kokie planai laukia ateityje?
– Taip, gegužės 1-ąją kvietėme į mano 28-erių metų choreografinio darbo ir linijinių šokių privačios iniciatyvos pradžios 15-os metų jubiliejinę šventę, vykusią lenkų namuose, Vilniuje. Pasveikinti atvyko šokių kolektyvai iš Lietuvos ir Latvijos, muzikos grupė „Džentelmenai“, su kuria linijinių šokių šokėjai kartu atliko pasirodymą.
Atrodo, kad jau viskas pasiekta, bet mintys vis tiek dar bėga į priekį. Norėtųsi parašyti knygą apie linijinius šokius ir sukurti naują Pasaulinį šokių prekės ženklą. Tai būtų visų ankstesnių darbų įprasminimas ir palikimas ateities kartoms. Labai tikiu, kad tokia galimybė atsiras, kaip visuomet nutikdavo iki šiol!
