Norint suprasti, kas vyksta, kai moteriškas seksualumas bunda, verta pamatyti tris įdomiausius filmus apie seksualumą atradusias paaugles: vieną naują, vieną klasikinį ir vieną šiek tiek pamirštą, mat 1962 m. sukurtas filmas tokiu pat pavadinimu dažnai sulaukia daugiau dėmesio.
Filmas Nr. 1: „Paauglės dienoraštis“ („The Diary of a Teenage Girl“), rež. Mariellė Heller, 2015 m.
„Šiandien pasimylėjome. Eina sau!“ – galvoja penkiolikmetė Minė (akt.Bel Powley). Vintažinėje migloje paskendęs San Fransiskas apimtas laisvės nuotaikų. Minė – meniškos sielos paauglė, kuri kaip ir dauguma tokio amžiaus merginų jaučiasi nepatraukli, per stora, ji nori dėmesio ir jo gauna. Jausdama bundantį seksualumą, ji įsitraukia į santykius su mamos vaikinu, kurie toli gražu nėra nekalti. Išsigąsti nereikia: Minė pati to norėjo, siekė ir gavo.
Filmas sukuria nuostabiai retą situaciją, kurioje užuot vertinę, esame priversti atkreipti dėmesį į jaunos merginos norus ir jausmus.
Aišku, gali būti sunku įsivaizduoti, kad penkiolikmetės gali norėti seksualinių santykių, galvoti apie juos ir net imtis realių veiksmų. Filmas sukuria nuostabiai retą situaciją, kurioje užuot vertinę, esame priversti atkreipti dėmesį į jaunos merginos norus ir jausmus. Sekso troškimas nėra smerkiamas (pripažinkime, kad kalbant apie moterų geismingumą, tai yra retenybė), jis pristatomas kaip natūralus brandos procesas. Minė pasitiki ir nepasitiki savimi vienu metu, ir būtent šis bruožas padaro ją tokią artimą ir panašią į bet kurią iš mūsų.
Šį filmą galėsite pamatyti Tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“ jau gruodžio 3-13 dienomis.
Filmas Nr. 2: „Amerikos grožybės“ („American Beauty“), Samas Mendesas, 1999 m.
Sakysite, visi šį filmą jau matė? Net jeigu taip ir yra, jį verta pamatyti dar kartą kitu kampu. Šio jau beveik kino klasika tapusio filmo dėmesio centre atsiduria paprastas vidutinio amžiaus vyras, esantis pačiame krizės įkarštyje. Jo darbas ir gyvenimas yra pilkos spalvos be jokių atspalvių: neįdomus darbas, neišsipildžiusios svajonės bei pašliję santykiai su žmona ir paaugle dukra. Viskas pasikeičia, kai jis pamato dukros draugę Andželą (akt. Mena Suvari) – tipiškai gražią palaikymo komandos šokėją.
Tokio tipo merginai būtina turėti fiziškai ne taip gražiai atrodančią draugę ir pasakoti jai apie visus savo erotinius nuotykius, net jei jų ir nebuvo, todėl Andžela draugauja su pagrindinio veikėjo dukra Džeine. Per šių dviejų paauglių priešpriešą, parodoma, kaip išskirtinumo siekianti Andžela yra tokia pat kaip visos, o jos nuotykių kupinas asmeninis gyvenimas tėra iliuzija. Tuo tarpu savo seksualumo ypatingai neieškanti Džeinė atranda savo jausmus ir tikrą patirtį.
Filmas Nr. 3: „Lolita“ („Lolita“), rež. Adrianas Lyne'as, 1997 m.
Lolitos istorija yra gerai žinoma ir prieštaringai vertinama. Humbertas Humbertas (Jeremy Ironsas), keturiasdešimtmetis profesorius, atvyksta dėstyti į nedidelį Naujosios Anglijos miestelį. Ieškodamas kambario nuomai jis susipažįsta su ponia Haze (Melanie Griffith), auginančia paauglę dukrą Doloresą ir kaip tik nuomojančią kambarį. Nepatogią padėtį, kurioje atsiduria veikėjai galima apibūdinti paties Humberto žodžiais: „Dokumentuose ji buvo Doloresa. Tačiau mano glėbyje ji visuomet buvo Lolita. Mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnis, mano nuodėmė, mano siela – Lolita...“.
Suaugusio vyro ir trylikametės mergaitės santykiai iš karto įsivaizduojami kaip suvedžiotojo ir nekaltos aukos ryšys. Ar tikrai čia tinkama ši etiketė? Juk Lolita nėra nekalta mergaitė, kokią ją nori matyti Humbertas (ir žiūrovai). Ji aktyvi, į savo rankas iniciatyvą imanti „mažoji moteris“, naudojanti savo amžių ir galią kaip ginklą prieš trauminį geismą patiriantį Humbertą.
Šis tragiškas manipuliacijos, liguistos aistros ir vidinių konfliktų mišinys sukels labai daug klausimų, į kuriuos atsakymus mums teks ieškoti savarankiškai.
