Šiuo metu Robertas, kuriam kitais metais sueis 60, dirba sau – plėtoja RJ Design ženklą, kuris gimė po to, kai išėjo ir darbo ir nesusirado kito. „Pagalvojau, kad patirties nestinga, kodėl gi ne? Pats pirmasis mano darbas buvo sau – neradau tinkamo kompiuterio dėklo, todėl pasisiuvau pats“, – pasakoja pašnekovas savo jaukiose dirbtuvėse dirbantis jau beveik metus.
Patirties jam nestinga – yra dirbęs pačiose įvairiausiose įmonėse ir greičiausiai pasiūti galėtų bet ką, tačiau dabar jam labiausiai prie širdies galanterija.
„Kuriu tik iš natūralios odos, tačiau dabar pamėgau gobeleną – įtraukiu jį į savo kuriamas rankines, kuprines, pinigines. Kurdamas stengiuosi, kad mano darbai būtų funkcionalūs ir patogūs, turėtų galimybę keistis, prisitaikyti prie žmogaus poreikių“, – sako Robertas.
„Kai baigiau mokslus, mano profesija vadinosi siuvinių technologijos inžinierius, dabar save vadinu siuvimo inžinieriumi – siuvimo technologu. Pradėjau nuo įvairių drabužių siuvimo, tai pat – odinių striukių. Oda man labai patiko, dirbti su ja įdomu. Tad po to, kai netekau darbo, kad nesėdėčiau ant sofos ir nežiūrėčiau televizoriaus, nusprendžiau imtis veiklos.
Kodėl oda? Visų pirma, tai natūralus produktas. O mano mama irgi dirbusi odos dailės kombinate su oda. Pats paprasčiausias būdas atpažinti, ar oda natūrali, – ją patrinti. Ir jeigu tada nekrenta dažai, oda pati nenukenčia, tuomet iš karto matosi, kokia kokybė. Aš esu už kokybę, todėl perku brangią odą, dažniausiai itališką“, – pasakoja Robertas daugiausia dirbantis su individualiais užsakymais, todėl jo gaminiai yra išskirtiniai, vienetiniai.
Varomoji jėga – kūryba
Ar visa Roberto šeima aprūpinta rankinėmis? Juk moterims rankinių niekada nebūna per daug! „Norėtume dar daugiau“, – juokavo Roberto dukra Justina. Klausiu, o kaip kyla idėjos, kūrybinės vizijos? „Labai įvairiai – visada paišau, bandau dėlioti vaizdą mintyse ir vizualiai, nes su oda dirbant yra tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, negali kaip kokio audinio išardyti ar persiūti. Jeigu jau sukirpai, susiuvai, ardyti ir taisyti negali“, – pasakoja siuvėjas.
R.Jablonskis sako, kad vieną rankinę ar kuprinę sukurti užtrunka nuo savaitės iki poros, nes reikia sugalvoti visą technologiją, konstrukciją, toliau – lekalų gamyba, be to, oda nekerpama, o supjaustoma.
„Anksčiau daugiau dirbau su siuvimu, tačiau toks darbas neatsibodo – man mano darbas labiausiai patinka dėl to, kad tai – kūryba. Būtų tikra kančia ir visiškai neįdomu siūti tą patį modelį. Todėl labai smagu, kai žmogus ateina su savo vizija. Mes diskutuojame, dalinamės mintimis ir randame kompromisą. Būna visokių atvejų ir kuriozų, pavyzdžiui, žmogus nelabai supranta, kokio dydžio tas gaminys gali būti. Tada tenka pasitelkti vaizdines priemones“, – juokiasi Robertas.
Labiausiai odą gadina... nagai
Kaip kuo ilgiau išsaugoti odos kokybę ir jos nesugadinti? „Dabar yra pačių įvairiausių kremų ir priemonių, kurios padeda išlaikyti odos ilgaamžiškumą ir gerą išvaizdą.
Oda yra gaminama keliais būdais, – dažoma aniliniais ar augaliniais dažais, tad pastaroji, dažyta augaliniais dažais, kiek sugeria drėgmę. Tačiau sakyčiau, kad labiausiai odą sugadina moterys ilgais nagais (juokiasi).
Jeigu kalbėtume apie spalvas, tai lietuviams patinka pačios įvairiausios, tačiau vis tiek dominuoja tamsios ir pilkos, žemės spalvos. O man kaip tik patinka ryškumas, norisi žaisti spalvomis. Minčių ir idėjų netrūksta, jos nuolat verda galvoje – tikiuosi sukurti dar daug gaminių“, – teigia pašnekovas.
Nuo dramos teatro iki medžio dirbinių
R.Jablonkis save išbandė pačiuose įvairiausiuose amplua, tačiau nuo siuvimo niekada nebuvo pabėgęs. „Esu dirbęs labai įvairiose srityse. Štai paskutinis mano darbas – odinių baldų gamyba, taip pat aštuonerius metus siuvau drabužius Kauno dramos teatro aktoriams – dramų ten tikrai netrūko (juokiasi). Dailininkas atnešdavo eskizą, būdavo priskirtas aktorius ir pagal tą eskizą reikėdavo pasiūti kostiumą.
Aktoriai būdavo labai įvairūs – pastebėjau, kad kuo talentingesnis aktorius, tuo jis mažiau kaprizingas, ir atvirkščiai, kuo labiau trūksta talento, tuo aktoriai priekabesni“, – sako Robertas, kuriam pakanka laiko ir kitiems kūrybingiems hobiams.
„Visos patirtys buvo reikalingos – nuo... iki. Iš viso to susidėliojo gražus paveikslas. Dar labai mėgstu dirbti su medžiu, kai turiu laiko – darau langines, šaukštus, suoliukus ir visa kita. Ramiai sėdėti negaliu – man patinka darbuotis“, – juokiasi Robertas.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – pradedame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
