„Jeigu mano matematikos mokytojas sužinotų, kad dirbu buhaltere, nepatikėtų – mokykloje su skaičiukais nelabai draugavau, – juokauja Danutė. – Baigiau žemės ūkio technikumą – nors iš pradžių stojau į žemėtvarką, tačiau susikūrė buhalterinės apskaitos kursas ir aš patekau į jį. Vėliau, jau užbaigusi mokslus pradėjau dirbti Alšėnų medelyne, ištekėjau... Turiu dvi dukras ir keturis anūkus“, – pasakoja moteris.
– Kaip atsidūrėte muzikiniame teatre?
– Po metų, kai paauginau dukrą, jau turėjau grįžti į darbą, tačiau į Kauno rajoną, Alšėnų medelyną aš grįžti nenorėjau. Ekonomistė, su kuria kartu dirbome, buvo perėjusi į teatrą, dirbo vyr.buhalterės pavaduotoja, todėl gavau pasiūlymą pereiti į muzikinį teatrą.
Buvo ir kitokių pasiūlymų, bet man teatre labai patiko. Iš pradžių buvau paprasta buhalterė, dar kitaip tariant – normuotoja, nes tais laikais siuvyklose buvo dirbama pagal normas. Turėjau eiti ir skaičiuoti, kiek kainuos sijonas, liemenė ar kita apranga.
Drama man per sunki, juk gyvenimas ir taip nelengvas, o štai kokia operetė man padeda jėgas atgauti, „pasikrauti“ iš naujo.
Taip dvidešimt metų išdirbau buhaltere, o po to mane prikalbino tapti vyriausiąja buhaltere – tam ilgai nesiryžau.
Aš gal nesu tokia labai kieta moteris. Daug kas sako, kad „oi jūs tvirta, stipri“, bet gyvenime visko būna. Visgi mane prikalbino ir dabar aš jau 25-erius metus dirbu vyriausiąja buhaltere – vadovauju kolektyvui, iš viso – 5 žmonėms.
– Ką jums reiškia jūsų darbas?
– Man mano darbas visada patiko ir dabar labai patinka. Kartais tenka kelių centų ieškoti pusę dienos – galai nesueina. Manęs klausia, ar tikrai reikia, o aš sakau – kad būtina. Kolektyvas taip pat ilgaamžis, labai smagus – gyvename draugiškai.
Darbas man yra varomoji jėga. Į darbą einant norisi pasitempti – kai nedirbsiu, gal bus kitaip. O dabar man tai vienas malonumas.
Labai mėgstu kostiumėlius – darbo vieta įpareigoja gražiai apsirengti ir pasitempti. Galvoju, gal tai mano mamos pavyzdys? Mano mamai dabar 92 metai, bet ji visą gyvenimą labai save prižiūrėjo ir dabar prašo šukuoseną padaryti, padažyti.
Gal tai palikimas? Ir man pačiai norisi pasipuošti. Aišku, aš to nesureikšminu. Juokauju, kad jeigu kaimo sodyboje, kur ilsimės, mane pamatytų ten gyvenantys žmonės, tikrai nepažintų (juokiasi) – nes ten atrodau kitaip: sportiniai bateliai, paprasta apranga – eini ir dirbi. Darbe gi reikia išlaikyti stilių.
Kas man labiausiai patinka darbe? Muzika (juokiasi). Ne veltui dirbu šiame muzikiniame teatre. O apskaitoje viskas turi būti kruopštu, tvarkinga ir atsakinga.
Aš save vadinu darboholike – gal kartais dėl to kolektyvas ir paburba, gal ir griežta esu kaip viršininkė. Bet kai tiek metų dirbu, viską žinau ir pati turiu patikrinti, kiekvieną kamputį pačiupinėti – tada man ramu, žinau, ką padarau.
– Sakote, kad patinka muzika. Kas labiausiai jus pakeri muzikiniame teatre?
– Turbūt esu mačiusi visus spektaklius bei pasirodymus ir ne po vieną kartą. Ir draugę pasikviečiu, jeigu jai bloga nuotaika būna – aktoriai, drabužiai, dekoracijos gražios, ir visa tai užburia.
Mane čia ta aplinka labai nuramina, ypač, kai būni pavargusi, kažkas nesiseka. Kartais ir pusės pasirodymo užtenka, kad atgautumei jėgas. Drama man per sunki, juk gyvenimas ir taip nelengvas, o štai kokia operetė man padeda jėgas atgauti, „pasikrauti“ iš naujo.
Sunku pasakyti, kuris mėgstamiausias pasirodymas, kiekvienu laikotarpiu patinka vis kitas.
– Ar nebuvo noro pakeisti darbo?
– Aš pasiūlymų turėjau pačių įvairiausių. Dar senais laikais man siūlė pereiti dirbti į vieną ar kitą įmonę. Vieną dieną nuėjau pasižiūrėti į pieno kombinatą – tais laikais tai prestižinė vieta buvo. Tačiau įspūdžio nepaliko – daug žmonių, didelis triukšmas... O čia aš turėjau daugiau ramybės, galimybę dirbti vienumoje. Pasilikau ir nesigailiu.
– Kokius pirmus įspūdžius prisimenate iš pirmųjų darbo metų?
– Muzikinis teatras man atrodė labai didelis ir labai klaidus. Tada dirbau normuotoja, reikėjo vaikščioti į skyrius, cechus – ir ten nerandi, ir ten nerandi... Daug tų skyrių buvo - ir dabar jų daug, tačiau po tiek metų viską atmintinai žinai. Man labai padėjo kolegės, kad neišsigąsčiau darbo, todėl prisiminimai tik geri ir malonūs.
– Kaip metams bėgant keitėsi atlikėjai?
– Kai žvelgiu į savo amžių, man labiau įstrigę jau buvę solistai. Aišku, ir dabar yra puikių, tačiau aš labai lyginu. Ir seniau, ir dabar yra tų, kurių klausyti labai gera, kurie talentingi, kuriuos smagu stebėti. Keičiasi kartos, žmonės, bet prisiminti tuos, kurie kūrė anksčiau, ypatingas jausmas.
– Ar per tiek metų buhalterija labai pasikeitė?
– Žinoma. Atsirado labai daug naujovių, viskas sumodernėjo. Juk anksčiau dirbome su skaitytuvais – neturėjome jokių kompiuterių ar kompiuterinių programų, kurios palengvintų darbą. Visa tai atsirado tik palengva, palaipsniui. Ir žinoma, tai gerokai palengvina buhalterės darbą – tuo galima tik pasidžiaugti.
Tačiau ir kompiuteriai klysta, reikia išlikti budrioms ir nuolat tikrinti. Atrodo, tik paspausi mygtuką, ir viskas bus padaryta, o juk reikia iki to paspaudimo daug atlikti – sutikrinti duomenis, juos suvesti.
– Ar sunkus buhalterio darbas?
– Nelengvas, bet jį reikia mylėti ir mėgti (šypsosi). Ir tu turi žinoti, kad nori dirbti tokį darbą, kad dirbsi kruopščiai, o ne paviršutiniškai kažką suvesi. Man darbas patinka. O sunku juk būna bet kokioje specialybėje.
Keičiasi kartos, žmonės, bet prisiminti tuos, kurie kūrė anksčiau, ypatingas jausmas.
Dar kol kas dirbsiu, o kiek, nežinau – kol galva veikia, kol susidoroju su skaičiais, atsimenu visus kodus, tol dar galiu dirbti. Darbas man padeda palaikyti proto aštrumą.
Turi domėtis ir žinoti, kas vyksta, – būtina mokytis visą gyvenimą. Aš kursus, seminarus lankau, kvalifikaciją keliu visą gyvenimą – apie laikraščius ar žurnalus ir kalbos nėra – skaitau ir domiuosi.
– O koks jūsų laisvalaikis? Ką mėgstate veikti?
– Geriausiai pailsiu su šeima, besidarbuodama sode. Turime sodybą – vienkiemį, kur geriausiai atsipalaiduoju nuo miesto šurmulio ir triukšmo. Ten galima basomis kojomis, be šukuosenų išeiti ir viską pamiršti. Grįžti pavargusi fiziškai, bet tas nuovargis labai malonus.
Jaučiu meilę gamtai, žemei. Mėgstu auginti gėles – visos gražios, belieka tik mėgautis jų grožiu.
– Kokios charakterio savybės, jūsų nuomone, yra būtinos norint dirbti tokį darbą?
– Be jokių kalbų: sąžiningumas, kruopštumas, nuoširdumas, darbštumas, atidumas. Ir labai reikia, kad tavo nuomonę išklausytų ir įvertintų vadovas. Man vadovai papuolė tikrai geri. Nors kartais pasiginčydavome, tačiau rasdavome kompromisą ir bendrą kalbą. Labai svarbu ir mėgti skaičius (juokiasi).
– Ar pradėjusi dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tikėjotės, kad čia išdirbsite tiek metų?
– Net nepagalvojau, kad taip greitai praeis tie metai (šypsosi). Aš, sakyčiau, esu sėslus žmogus. Kaip sakiau, mėgstu viską „pačiupinėti“ pati, o ir darbas man patiko, kolektyvas malonus, rimtų minčių keisti darbą neturėjau.
Ir viską atperka teatro muzika – čia esu labai laiminga.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – pradedame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.