„Camino Lituano“ (CL), išvertus iš ispanų kalbos, reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią.
Kaip rašoma lietuviškojo kelio svetainėje, tai – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis organizmas, kuris sėkmingai egzistuoja tik tada, jeigu juo eina piligrimai, įsijungia vietinė bendruomenė ir vietinis verslas.
Kelias, kuris yra nenuspėjamas
„Camino Lituano“ keliaujantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.
Šis kelias – tai lietuviškoji Camino de Santiago kelių Ispanijoje versija. Todėl, susiejant Lietuvą, piligrimystę ir Camino de Santiago, kelias pavadintas „Camino Lituano“.
Bene labiausiai pasaulyje žinoma piligrimystės vieta – Santiago de Compostela miestas Ispanijoje, Šv.Jokūbo Apaštalo kapas katedroje ir kelių tinklas, besidriekiantis per visą Ispaniją.
Nors lietuviškasis kelias skaičiuoja antruosius savo metus, jis jau turi savo gerbėjų, yra žmonių, įveikusių jį visą – pėsčiomis, dviračiais ar bėgte.
Neabejoju ir tuo, kad, atsidarius valstybės sienoms, per Lietuvą žygiuos daugybė piligrimų iš viso pasaulio, o kelias nuo Žagarės iki Lazdijų taps gyvuoju žmonių keliu. Keliu, kuriame susitinka žmonės, besidalinantys savo istorijomis, kartu geriantys kavą, pirmą, o galbūt ir paskutinį kartą matydami vieni kitus. Arba čia gims naujos pažintys, kurios tęsis ir po nueito kelio. Nes kelias yra nenuspėjamas, jis gali pakeisti net tavo gyvenimo kryptį.
O kažkam tai bus ir savojo – vidinio – kelio pradžia. Kelias išties yra daugiau, nei gali pasirodyti.
„Camino Lituano“ ėjome penkias dienas
Jei neini viso lietuviškojo kelio – 500 kilometrų – Jokūbo keliu galima eiti nebūtinai nuo jo pradžios Žagarėje, o pasirenkant etapus. Kokius – skonio reikalas.
Mes su drauge kelią rinkomės pagal „atvažiavimo patogumą“ – pradėjome Pakruojyje, o baigėme Kėdainiuose. Iš viso per penkias dienas nuėjome apie 114 kilometrų.
Nors įvairūs pėsčiųjų žygiai mano gyvenime atsirado jau maždaug prieš penkerius metus ir apėjusi nemažai Lietuvos, visgi šis kelias yra ne tai. Jis kitoks. Kuo – sunku įvardyti, bet kiekvienas, einantis juo, manau, atranda savus patyrimus. Atsako į savus klausimus. Arba jų – klausimų – kyla dar daugiau.
Nors šis kelias yra piligriminis, juo keliauja patys įvairiausi žmonės. Vieniems tai – būdas patikrinti save, dar kiti – tiesiog aktyvaus gyvenimo mėgėjai.
Ženklai – ir ant pakelės akmenų
Savo „Camino Lituano“ pradėjome Pakruojyje. Beje, pats kelias – gana gerai sužymėtas, tad pasiklysti neteks, o jei kyla abejonių, nepastebite ženklų – pasitarnaus žemėlapis. Tačiau kelio žymių – tikrai pakankamai, jos – ir ant kelio ženklų, pakelės stulpų ir akmenų, medžių, suoliukų.
Kelio etapai gana išsamiai aprašyti, o aprašymuose – ir vietovių istorija, įdomūs faktai, lankomi objektai, kurie ne visada yra tradiciniuose turistiniuose maršrutuose.
Tačiau tai, ką galima aplankyti ir ką pamatyti, manau, kiekvienas gali perskaityti ir pats. Tuo tarpu mano įspūdžiai, dar švieži ir nesusigulėję, ne apie juos. Apie patį kelią.
Tiesa, dar pasakysiu kad vieni iš mano filmų favoritų yra „Kelias“ ir „Laukinė“.
Galbūt todėl aš į kelią žvelgiu kitaip. Kaip į savo vidinį žemėlapį.
Dievas į namus ateina ubago pavidalu
Pirmasis mūsų sustojimas – Rozalime. Nedidelis miestelis Pakruojo rajone yra vienas geriausiai išsilaikiusių medinių miestelių Lietuvoje, dėl savo unikalumo pripažintas urbanistikos paminklu.
Į jį įžengiame pro miško vartus, mat kelias veda Rozalimo miško taku. Apie patį miestelį, manau, parašysiu ateityje, nes jis savyje saugo daugybę istorijų, detalių, paslapčių.
Pavyzdžiui, 1794 metais statytoje bažnyčioje yra penki mediniai baroko formų altoriai, kuriuos visus galima apeiti keliais. Miestelis garsus medinėmis skulptūromis, o viena iš jų buvo pavogta.
Jei eisite per Rozalimą, labai patarčiau nakvoti ponios Virginijos namuose. Ją vietiniai gyventojai vadina tiesiog daktare, mat Virginija yra šeimos gydytoja. Nakvynė čia kainuoja penkis eurus, o rytą šeimininkė jus pavaišins koše.
Daug metų bendruomenei vadovavusi Virginija nakvynei priima piligrimus. Pirmame namo aukšte – jos šeimos erdvė, o pakilus į antrąjį – keliautojų nakvynės vieta.
Savo namuose priimti piligrimus Virginijai patinka, ir kiekvienam ji siūlo arba ekskursiją po miestelį, arba apie jį papasakoja. Man klausantis jos pasirodė, kad Virginija būtų puiki gidė, nes jos pasakojimas išties prikausto dėmesį.
Kalbėdama apie Rozalimą Virginija nuklysta ir į savo vaikystės prisiminimus, galbūt lėmusius ir jos pačios požiūrį į vėliau gyvenime sutiktus ir sutinkamus žmones.
Į Virginijos šeimos namus kas vasarą ateidavo ubagė. Sunkiai nuspėjamo amžiaus. Kiekvieną kartą Virginijos mama ją priimdavo, pakviesdavo vidun, pamaitindavo ir dar įduodavo maisto.
„Paaiškink man, kodėl tu visada ją priimdavai?“ – būdama jau paauglė ji paklausė mamos.
„Nes Dievas į namus ateina ubago pavidalu.“
Vieno vakaro dvarininkės
Nuo Rozalimo kelias veda į Burbiškį, kuris žinomas ir garsus savo dvaru bei čia vykstančia tulpių žydėjimo švente. Atstumas, kurį šią dieną tenka įveikti pėsčiomis, – apie 25 kilometrai.
Akis lydi žaliuojantys laukai, kuriuose tarsi priberta žydinčių aguonų. Lynoja, bet eiti nėra sunku. Kas keliauja pėsčiomis, žino – nestiprus lietus yra geriau, nei virš galvos kybanti saulė.
Tulpės Burbiškio dvare jau nužydėjusios. Ateiname gerokai po pietų, dvare lankytojų nėra. Tuščias, tarsi vienišas ežeras.
Keistas potyris: apsistoti tuščiame dvare. „Mes – naujosios dvaro savininkės“, – prisistatome mus pasitikusiai moteriai. Ji linkteli. Manau, kad netiki.
Bet šį vakarą išties esame vieno vakaro ir vienos nakties dvarininkės. Iš ryto viskas pasikeis, ir dvaro valdytojų teises teks sugrąžinti. Kartu su kambario, kuriame nakvojame, raktais.
Aprangos kodas – grėbliai ir žoliapjovės
Kelionė iš Burbiškio į Vadaktus man patiko. Nors ir karšta, tačiau pirmosios dienos karštis dar nevargina, o džiugina. Ta proga įžengiame į nedidelį kaimą – Džiugonis. Labai tinka prie nuotaikos. Beje, kelyje nuo Pakruojo iki Kėdainių yra nemažai smagių pavadinimų kaimų. Pavyzdžiui, Vasariškės.
Einant šiuo etapu man įspūdį paliko Rokonių autobusų stotelė, mat prie jos suręstas medinis namelis. Čia, jei lyja, sninga ar karšta, galima laukti autobuso. Yra net elektros lizdas.
Atsipūtusios autobusų stotelės namelyje dar perskaitome skelbimą. Pasirodo, birželio 6-ąją Butėnų bendruomenės kieme vyko žolės pjovimo akcija. Aprangos kodas vyrams – žoliapjovės ir trimeriai, moterims – grėbliai.
Netrukus pasiekiame Sidabravą, didžiausią pakelėje esantį miestelį. Kaip ir kiekviename tokiame, stojame parduotuvėje, mat labai svarbu „apsiskaičiuoti“ maistą ir vandenį – tam, kad per daug netemptum kuprinėje, ir tam, kad nieko nepritrūktų.
Turbūt atskirą pasakojimą galėčiau surašyti apie tų nedidelių kaimo parduotuvių pardavėjas. Beveik visos jos buvo besidalinančios šypsenomis, žodžiais, gerumu, vandeniu.
Kai artėjame prie posūkio į Vadaktus, džiugi nuotaika dingsta. Kelio ženklas žymi, kad iki kaimo liko penki kilometrai. Nedaug, tačiau saulė, berods, sugalvojo atsigriebti už buvusias niūrias dienas, o kelyje, kiek mato akis, – nė lašo pavėsio.
Tad apie tuos paskutiniuosius penkis kilometrus nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad, pasiekus Vadaktus, žolė po medžiu atrodė kaip minkščiausias kilimas, pavėsis – kaip rojus, jei ne po pragaro, tai bent jau – po skaistyklos.
Sustojame nakvynės vietoje. Mus priėmusi vietos gyventoja pusryčiams palieka kiaušinių: „Geri, kaimiški. Galėsit iš ryto išsivirt.“
Vieta, kurioje daugiausia tylos
Nuo Vadaktų kiti 20 kilometrų veda iki Paberžės. Nedidelio kaimo, kuris garsus tuo, jog čia gyveno Tėvas Stanislovas. Sakoma, kad ši vieta iš viso „Camino Lituano“ kelio turi daugiausia piligrimiškos dvasios, daugiausia sakralumo, galbūt – net daugiausia tylos.
Jei būsite čia, būtinai pasiklausykite ponios Reginos, kuri prižiūri čia esantį Sukilimo muziejų bei priima keliautojus. Jos pasakojimas – apie meilę. Apie didelio žmogaus meilę mažiems.
Tortas – su vištiena. Įstabaus skonio. Suvalgau savo ir dar draugės.
„Tokie žmonės, kaip Tėvas Stanislovas, gimsta tik kartą per kelis šimtus metų“, – sako ji.
Paberžėje mus pasitinka Daiva, kuri gyvena už keturių kilometrų esančiame Užupės kaime. Su Daiva esame pažįstamos jau nemažai metų, tiesa, tik epizodiškai. Tačiau, pamačiusi nuotraukas ir kelionės nuotaikas feisbuke, ji Paberžėje mūsų jau laukia su savo gamybos tortu „Napoleonas“. Tortas – su vištiena. Įstabaus skonio. Suvalgau savo ir dar draugės.
Rasuolė iš Rūtakiemio
Pakeliui link Paberžės sustojame ir Rūtakiemyje. Parduotuvės pardavėja Rasuolė yra, kaip sako pati, „Camino Lituano“ kelio gerbėja. Čia, į parduotuvę, užeina bemaž visi, einantys šiuo keliu. Nes ji vienintelė šiame etape. Net staliuką lauke parduotuvės savininkas pastatė, kad keliautojai turėtų kur pavalgyti ir atsipūsti.
– Buvo ispanas, vokietis. Kava pavaišinau, – sako.
– Kuo jūs vardu? – klausiu.
– Rasuolė.
– O aš Vytautas, čia Tadas, – pažindintis pradeda kiti pirkėjai. – Nenorit nusipaveiksluot?
Išeinam.
– Gero kelio, – sako Rasuolė.
Žingsniai, kurie yra kitokie
Nuo Paberžės iki Kėdainių – apie 30 kilometrų. Išmokusios saulės pamokas, šį kartą išeiname šeštą ryto. Tiesa, pas Daivą dar sustojome pusryčių.
Kelias iki Kėdainių driekiasi paupiu, miškais, tad eiti – malonu ir nekaršta. Į saulės akiratį įžengiame likus maždaug aštuoniems kilometrams. Diena – pati karščiausia iš visų.
Beveik niekas gyvenime nenutinka greičiau, nei tu žengi vieną žingsnį. Žingsnių būna įvairių. Pavyzdžiui, žingsnis iki svarbaus sprendimo, žingsnis – iki tiesos. Arba paprastai: žingsnis iki lovos, kai į namus įžengi pavargęs kaip už kelis.
Žingsnis iki žmogaus, iki medžio, iki kavos puodelio. Viskas aplinkui yra žingsniai. Galvoju, kad gal todėl, kad jie mūsų gyvenimuose tokie svarbūs, ir yra poezijoje. Apie juos juk kuriamos ir dainos.
Jie – kaip ir sprendimai – būna sunkūs arba lengvi. Man paskutinieji iki Kėdainių buvo sunkūs. Sunkūs greičiausiai todėl, kad saulė buvo net pernelyg dosni, o palei medžius nugulęs tik vos kelių metrų šešėlis rodėsi kaip paguoda.
„Camino Lituano?“ – paklausė juodos tojotos vairuotojas, nepatingėjęs kelyje į Vilainius sustoti, praverti lango ir užkalbinti.
„Aha.“
„Nuo kur einat?“
„Pakruojis.“
„Ajoptvai...“, – ir susiėmė už galvos.
Viskas – tik žingsniai, kurie yra ne tik faktinis kojų kėlimas, bet ir įsitikinimas.
Juodos tojotos vairuotojo emocija yra toks, sakyčiau, individualus reikalas. Aš, nuėjusi kiek daugiau nei šimtą kilometrų, taip reaguoju į tuos, kurie eina visą kelią. Vienu ypu. Man kol kas tai netelpa galvoj. Bet gal, jei eičiau, tai ir nueičiau? Juk viskas – tik žingsniai, kurie yra ne tik faktinis kojų kėlimas, bet ir įsitikinimas.
Mano šio kelio atradimas buvo sutikti žmonės. Tokie paprasti, jaukūs, prisileidžiantys ir kalbantys. Žmonės, sutikti Lietuvos kaimuose, miesteliuose.
Jie dažnai niekur mėšlungiškai neskuba, nelekia per gyvenimą tarsi per Gedimino prospektą. Jų žingsniai man ir pasirodė kitokie. Jie yra Lietuva. Jie – savo krašto ambasadoriai, galbūt net ir patys to nesuprasdami. Savo gerumu, tikrumu ir paprastumu statantys tiltus, kuriantys emocijas, neleidžiantys užmiršti.
Ar buvo sunkūs kilometrai? Gal labiau jie buvo įkaitinti saulėje. O šiaip – eini ir nueini. Kartais sustodamas užsirišti batraištį. Užsiriši ir vėl eini.
Linkiu patirti šiuos žingsnius. Kiekvienam.
