„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 09 23

5 mėgstamiausios Vlado Rožėno knygos: sutrikti skaitant nėra blogai

Kai buvau mokyklinukas, ir šeima, pasiryžusi neleisti lietuvių kalbos pamokoms visam gyvenimui sugriauti tikėjimo skaitymu kaip įdomia veikla, ragino mane vakarais atsiversti labiau jaunam protui tinkančias knygas, negalėjau pakęsti abstrakčių išvedžiojimų ir, rodos, niekur nenuvedančių pabaigų.
Vladas Rožėnas
Vladas Rožėnas / Roko Lukoševičiaus nuotr./ 15min nuotr./ Ed Robertson nuotr./ Unsplash nuotr.

Tuometinis aš jautėsi apgautas autorių, reikalaujančių ne priimti, o aktyviai interpretuoti ir pagal save susidėlioti dalį siužeto. Juk, kaip sako interneto liaudies išmintis, geriausias filmas yra tas, kurį žiūrėdamas pamiršti, kad tai filmas – su knygomis, reikia manyti, tas pats. Kaip aš galiu užsimiršti, jei dalys pasakojimo atrodo įrašytos tarsi be reikalo, o lieki galiausiai su nežinia.

Pasiekus ketvirtį amžiaus neaiškumo ir realizmo laužymo, suprantu ne tik nustojęs bijoti, bet ir ėmęs aktyviai ieškoti. Rašytojas Davidas Fosteris Wallace‘as į klausimą kodėl savo romaną „Infinite Jest“ papildė 388 išnašomis, dalis kurių yra tarsi atskiros novelės, o dalyje surašytos, pavyzdžiui, preparatų cheminės sudėtys, atsakė, jog tai jo būdas sugriauti teksto vienovę, nes pati tikrovė jam atrodo tokios vienovės neturinti.

Ši mintis mane persekioja nuo pat susipažinimo su „Infinite Jest“, neatsidūrusiu šiame tope, nes kol kas nesulaukė lietuviško vertimo. Neapibrėžtumas, realizmo pertrūkis ar nepaaiškinta metafora man nebeatrodo trukdis suprasti pasaulį aplinkui, nes ir šis visgi panašesnis į betikslį žaidimą, ne aiškią trijų veiksmų struktūrą.

Ir sutrikti skaitant nėra blogai – sutrikimas leidžia trumpam nebūti savimi ir pereiti į kažkokią tarpinę būseną, kai imi matyti nebe savo, o kito akimis. Tokios ir tos penkios geriausios pastaruosius keletą metų skaitytos knygos.

Asmeninio albumo nuotr./Vladas Rožėnas
Asmeninio albumo nuotr./Vladas Rožėnas

Roberto Bolaño. „2666“

Rizikuoju pasirodyti kaip dar vienas ką tik lietuviškai išleistos knygos reklamos agentas – žinia apie „2666“ išėjimą bent mano socialinių tinklų burbule nuskambėjo gana garsiai. Baisu tik dėl to, ar 880 knygos puslapių ir itin žiauri tematika neatbaidys skaitytojų nuo šito milžino, kuriam skaitant neišvengiamai turi pralaimėti ir nusileisti.

Nusileisti todėl, kad skaityti „2666“ – tai artėti prie paslapties sprendimo, kuris nuolat per ištiestą ranką nutolsta. Pirmojoje iš penkių istorijų literatūros profesoriai ieško genijumi laikomo paslaptingo rašytojo, kuris greičiausiai vieši kažkur Santa Teresos mieste Meksikoje. Ieško, bet beveik be vilties rasti. Tame pačiame mieste periodiškai randami lavonai moterų, kurių istorijomis pripildytos dešimtys romano puslapių. Analogiškai sprendžiama ir ši byla – lyg ir nuoširdžiai, bet nesitikint kažką išties pakeisti.

Kažkas žudo moteris. Kažkas ieško pasilėpusių genialių rašytojų. Kažkas lėtai kraustosi iš proto.

R.Bolaño romanas sujungia mirties ir prievartos fone skirtingų sluoksnių, skirtingų pažiūrų ir skirtingų siekių žmones, ieškančius akivaizdžiai į gabalus byrančios civilizacijos fone to, kas jiems patiems atrodo kaip paguoda. Kažkas žudo moteris. Kažkas ieško pasilėpusių genialių rašytojų. Kažkas lėtai kraustosi iš proto. Kažkas rašo knygas apie dumblius.

Pavadinti „2666“ izoliacijos ar susvetimėjimo knyga būtų tas pats, kas pavadinti pragarą nemaloniu. Tai vizija apokalipsės, kuri jau nutiko, ir persisunkė iš mūsų gatvių į mūsų galvas, ir kurios mes iki šiol nepastebėjome. Tai absoliutaus netikėjimo zona, kurioje veikėjai toliau pildo savo elgesio programas ir gyvena pagal senąjį ritmą, bet iš po kojų jau išslydo kažkas, kas sunkiai užčiuopiama, bet kas teikė jų veiksmams svorį. Paskutiniosios Romos dienos.

Roberto Bolano knyga „2666“
Roberto Bolano knyga „2666“

„2666“ yra knyga apie pasaulį, kuris jau suiro, tik tebejuda tuo pačiu kapitalistiniu ritmu. Bet joje nefigūruoja didaktika ar moralizavimas, joje nėra ne tik vaisto, bet ir konkrečios diagnozės. Jos veikėjus kartais tiesiog paima įsiūtis ir jie žiauriai sumuša niekuo dėtus taksistus, patys nesuprasdami, iš kur ta neapykanta, iš kur tas smurtas.

Arkadijus ir Borisas Strugackiai. „Nevilties miestas“

Esu vienas tų žmonių, kurie mėgsta mokslinės fantastikos žanro idėją, bet retai kada susiduria su filmais ar knygomis, atspindinčiais tą idėją taip, kai ją norėtųsi išvysti. Net garsioji Franko Herberio „Kopa“ man, deja, kėlė geriausiu atveju trumpas jaudulio akimirkas, po kurių sekdavo valandos nuobodulio.

Net nebaigęs pirmosios Strugackių knygos dalies žinojau, kad „Nevilties miestas“, priešingai nei daugelis mokslinės fantastikos kūrinių, nepalūš nuo susikurtos metaforos svorio. Knygos veikėjai šiame romane įkalinti neaišku kokiu tikslu vykdomo Eksperimento, kurio ribose ima kurtis miniatiūrinė civilizacija su savais kenkėjais, pacifistais, oportunistais ir galios fanatikais.

Mane gal net labiau už tai papirko autorių gebėjimas žaisti paslaptimi ir nežinia. Kas yra Eksperimentas? Kodėl jis vyksta? Koks jo tikslas? Kada jis baigsis?

Kaip ir garsiajame Andrejaus Tarkovskio „Stalkeriu“ virtusiame „Piknike šalikelėje“, mokslinės fantastikos foną autoriai taiko socialinei kritikai. Jei neturite ūpo skaityti pastaruoju metu garsiai skambančios „Kaip miršta demokratijos“, „Nevilties mieste“ galite rasti visiškai tuos pačius esminius taškus – tai nesuprantamame, nepaaiškiname pasaulyje atsidūrę žmonės, kuriems reikia kažkaip žaisti visuomenę, reiškia, pasiduoti toms pačioms įtampoms ir taip pat valdyti arba leistis valdomiems kaip ir žemėje.

Knygos viršelis/Arkadijus ir Borisas Strugackiai „Nevilties miestas“
Knygos viršelis/Arkadijus ir Borisas Strugackiai „Nevilties miestas“

Strugackių knyga tokia pilna politinių ir socialinių komentarų, kad net patys autoriai nesitikėjo jos išleisti ir tą padarė tik 1989-aisiais, du dešimtmečiai nuo rašymo pradžios. Bet mane gal net labiau už tai papirko autorių gebėjimas žaisti paslaptimi ir nežinia. Kas yra Eksperimentas? Kodėl jis vyksta? Koks jo tikslas? Kada jis baigsis?

Skaitytojas geidžia sužinoti atsakymus ir tuo pačiu skaitytojas jų visiškai nenori, nes paslaptis ir naudinga tik tol, kol ji neišaiškinta. Tai kaip reakcija į siaubo filmą – mes norime nebebijoti, norime, kad viskas gerai baigtųsi, bet dar labiau norime bijoti, norime jausti tą nesvarumo būseną, norime per išgąstį kažką savo viduje numalšinti.

„Nevilties miestas“ yra vienas iš itin siauro rato kūrinių, gebančių derinti nežinomybę su atsakymais, jis pamaitina nepasotindamas. Panašiai kaip žiūrint „Twin Peaksą“, skaitant „Nevilties miestą“ jauti atsidūręs mįslėje, kurios žinai negalintis iki galo išspręsti, ir kuria gali mėgautis kaip kelione, ne kaip tikslu.

Nickas Drnaso. „Sabrina“

Prieš keletą metų pasakiau sau, kad reiktų sužinoti, kas per žanras yra grafinės novelės (buityje vadinamos tiesiog komiksais) ir ar egzistuoja tokių, kurias skaityti būtų įdomų žmonėms, nejaučiantiems jokios aistros superherojams.

2018-aisiais išėjusi N.Drnaso knyga „Sabrina“ ne tik tapo man viena tų grafinių novelių, kurios įrodo šio žanro lankstumą, bet ir apskritai yra turbūt tiksliausiai šiandienos pasaulį bei jo problemas fiksuojanti mano skaityta knyga.

Ne, ji ne apie koroną. Ir knygos pavadinimas neturi nieko bendro su raganaite. Sabrina yra pačioje knygos pradžioje dingstanti mergina, kuri, kaip paaiškėja vėliau, nužudyta, o jos nužudymo vaizdo įrašas išsiunčiamas naujienų portalams. Sabrinos vaikinas ir sesė, dar nespėję susitaikyti su netektimi ar net suvokti, kas nutiko, prieš savo valią atsiduria ideologinės kovos dėl to, kas yra „tikra“, centre.

Brutalus Sabrinos nužudymas daliai jos publikos (o nužudymo paviešinimas paverčia šią istoriją reginiu, atviru stebėjimui ir kritikai) atrodo neįtikinimas bei suvaidintas. Realūs Sabrinos aplinkos žmonėms jiems virsta akivaizdžiai pasamdytais aktoriais, kuriuos geriausia būtų surasti ir iškvosti, kodėl jie žmonėms meluoja.

Kaip interneto pasaulyje atstatyti tiesos kriterijų?

Niūriausia tai, kad Sabrinos vaikinas, pats paskendęs gedėjimo stadijoje, pasiduoda ideologijai sąmokslo teorijų skleidėjų, lengva ranka numojančių į viską, kas jiems nepatinka kaip į suvaidintą, nupirktą ir kenkėjišką nesąmonę. Ideologija, neigianti vaikinui jo paties egzistavimą (nes jis juk jiems tėra aktorius) tuo pačiu pasiūlo jam pabėgimą nuo realybės, kuri jį šitaip išniekino – nebėra kančios, nebėra klaidų, nebėra gėdos, nebėra vienatvės, yra tik didžiulis sąmokslas prieš tave ir viską, kuo tu tiki.

Knygos viršelis/„Sabrina“
Knygos viršelis/„Sabrina“

„Sabrina“ paliečia siaubingai svarbų kultūros klausimą, į kurį mes kol kas nerandame atsakymų – kaip interneto pasaulyje atstatyti tiesos kriterijų? Sąmokslo teorijas lengva nurašyti kaip kvailių žaidimą, bet kai JAV prezidentas, anot „Fact Checker“, per trejus kadencijos metus 16 tūkst. kartų pasako tiesos neatitinkančius teiginius ir toliau išlaiko fanatiškai pasišventusių gerbėjų tinklą, akivaizdu, jog tiesa yra netekusi anksčiau turėtos svarbos.

Todėl bent jau galioje esantiems visai nebūtina melų slėpti po įtikinamais argumentais – juk D.Trumpą meluojant pagauti gali bet kas nors kiek sekantis jo paties žodžių neprieštaringumą, jau nekalbant apie jų atitikimą faktams. Tai nėra apeliacija į tiesą, tai apeliaciją į galią abejoti net tuo, kas akivaizdu.

Kaip atrodo žmonių dialogas ir jų bendra būtis, kai nebejaučiame pareigos nusilenkti faktams, kai patys suteikiame sau teisę nuspręsti, kas yra tikrovė, o kas simuliacija? Atsiverskite „Sabriną“ ir pamatysite.

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“

Iki praėjusių metų man negirdėtas lietuvių autorius išleido knygą, iš kurios, mano supratimu, turi ko pasimokyti daugelis Lietuvos rašytojų, įskaitant, be abejo, ir mane patį. V.Morkūnas yra taupus – jo kalba, kokia grakšti bebūtų, niekuomet neužsižaidžia ir netampa savitikslė, greičiau priešingai, keletu sakinių V.Morkūnas geba apibūdinti žmones taip, jog skaitytojas kaipmat perprastų, kas tai per personažas.

Pavyzdžiui. „Šypsodavosi ji retai ir šykščiai – sakytum taupė šypsenas, kaip ir menką savo algelę, miglotai ateičiai. Nors nei tikėjosi kada nors sutiksianti žmogų, kuriam galėtų nuoširdžiai, plačiai išsišiepti, nei ketino ką nors pirkti. Juoktis Stefutė J. išvis niekada nesijuokdavo, verkti – neverkdavo, neturėjo ko. Tik atrakindavo ir užrakindavo sunkias, žaliai dažytas duris, negailestingai brūžinančias betoną“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas

Už gebėjimą perteikti niūrą Stefutės J. filosofiją įspūdingesnis nebent autoriaus gebėjimas paskutiniuoju pastraipos sakiniu tai sugretinti su sunkia kasdienybe, kaip durys brūžinančia betoną. Tai, viena vertus, asmenybės apibendrinimas – jo sutraukimas į keliolika žodžių – kita vertus specialiai paliekama neužbaigta, atvira teksto dalis, iš pirmo žvilgsnio tarsi kurianti įspūdį, kad rašytojas pabėgo nesudėjęs visų taškų.

Todėl nors daugelyje novelių figūruoja mirtis, dažnai ji įforminama gana banaliais keliais, maždaug, užtiko vyras žmoną su meilužiu ir abu nugalabijo, pabaiga. Ir vis dėlto tai, kas pirma atrodo netyčia supaprastinta ar pamiršta, pasirodo besanti visa „Pakelevingų stočių“ esmė. Tai istorijos apie istorijų pasakojimo nepakankamumą ir neatitikimą tarp to, kaip mes žiūrime į pasaulį, ir to, koks neprieinamas, koks neišsemiamas jis iš tiesų yra.

Priežastys ir paaiškinimai nutrinami ne todėl, jog autorius nebūtų pasivarginęs jų sugalvoti, bet todėl, jog apmąstant gyvenimą priežastys iš didžiosios P yra mūsų pasakojimų yda, poreikis, kurio tikrovė negali išpildyti, nes jos klodai gerokai painesni už mūsų interpretacijas. Mes įvedame pasaulio supratimą, kurio griežtas laikymasis, mus, kaip ir V.Morkūno veikėjus, pasiunčia į tiesioginį konfliktą su patirtimi, netelpančia į vieną apibrėžimą. Tuo ši knyga vertinga ne vien kaip meistriško kalbos valdymo pavyzdys, bet ir kaip tam tikra akistata su tekstu, kuris užuot bandęs slėpti, atvirai išstato ribotą žmogaus žvilgsnį.

Nathanas Hillas. „Niksas“

Šio amžiaus literatūroje, bent jau kritikų geriausiai vertinamuose jos kūriniuose, dažnai atsikartoja labai panašūs motyvai, po kurio laiko imantys gerokai erzinti. Santuokos juose paprastai jau ant iširimo ribos, veikėjai juose įkalinti savotiškuose burbuluose ir užsidarę savyje, dažniausiai gyvena sočius, privilegijuotus gyvenimus, kuriuose patys įtaria kažką esant iš esmės netvarkoje.

Poros vaikai visuomet bus arba genijai, arba maištininkai, tėra du tipai – ir abu jie kels tik dar didesnę įtampą tarp tėvų, bei dar labiau šokiruos skaitytoją neva itin realistiškai parašytais dialogais, kur dešimtmečiai kalba apie seksą ar narkotikus. Zadie Smith, Jonathanas Franzenas, Jonathanas Safranas Foeris, Celeste Ng – visi jie skirtingomis išraiškos formomis rašo tą pačią knygą.

Tą pačią knygą savo debiutiniu „Niksu“ parašė ir Nathanas Hillas. Priemiesčio šeima, skyrybos, vaikystė su traumomis, finansinės katastrofos fonas, neužtikrintumo ir nerimo jausmas, pranašaujantis, kad tai ne vienas žmogus pasiklydęs – tai visi mes, pasimetę rugiuose ir įtariantys kažkur netoliese esant bedugnę.

N.Hillas iš viso sąrašo iš eilės panašių autorių man išsiskyrė tuo, jog skaitydamas jo knygą niekuomet nejaučiau mokomas apie modernaus pasaulio smegduobes, jaučiau tik autoriaus dėmesį realiems žmonėms, kuris jau tik antru judesiu įplaukia į platesnius kontekstus.

Man literatūra labiausiai imponuoja savo geba priversti jaustis kito kailyje.

„Nikso“ veiksmas šokinėja per tris periodus: nepavykusio rašytojo Samuelio bandymą parašyti knygą apie savo kelis dešimtmečius nematytą ir netikėtai išgarsėjusią mamą, apie to paties Samuelio vaikystę bei mamos pabėgimo priežastis, ir motinos jaunystę prieš Samueliui gimstant.

Net kalbiniame lygmenyje N.Hillas, aprašydamas tas pačias temas, išvengia skambėjimo taip pat kaip kiti. Šnekamosios kalbos perkėlimas į literatūrą rūpi toli gražu ne vien jam, bet, pavyzdžiui, J.S.Foeris tai darydamas neretai persistengia ir sukuria kalbą, akivaizdžiai išprakaituotą ir išminkytą, kad tik atrodytų kuo laisvesnė ir nerūpestingesnė. O N.Hillo kalba tiesiog tokia yra – ji paprasta, netiksli ir kartu natūrali bei žmogiška.

Man literatūra labiausiai imponuoja savo geba priversti jaustis kito kailyje. „Nikso“ grožis ir yra tame, jog nepaisant gana klišėmis apipintų antraplanių veikėjų ir neretai tiesiog per paprastai išrišamų konfliktų, jis skriete praskrieja, nes šauniai perteikia nusivylusį, pavargusį, bet viltingą veikėją šiek tiek perdėtoje ir paaštrintoje mūsų pasaulio versijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“