Ypač džiugina tai, kad lietuvių muzikantai sklandžiai įsiliejo į šitas tarptautines tendencijas. Nepamenu, kada per metus Lietuvoje buvo išleista tiek geros muzikos. Nuo tokių dramblių, kaip „Bix“, „Leon Somov & Jazzu“ ar Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ iki debesies naujų atradimų. „Sraigės efektas“, „Au-Dessus“, „No Real Pioneers“, „Vėjopatis“, „Girių dvasios“, „McLoud“, „Garbanotas bosistas“, „MC Mesijus & Münpauzn“, „Freaks on Floor“, „Garaže nerūkoma“ – pavargau vardinti net neįpusėjęs.
Metų pabaigoje daugelis su muzika vienaip ar kitaip susijusių žmonių socialiniuose tinkluose aktyviai pradėjo dalintis savo geriausiais 2015 metų albumais. Viršūnėse esantys vardai dažniausiai sutampa: tai gilus ir protingai sudėliotas reperio Kendrick Lamar „To Pimp A Butterfly“, monumentalusis Adelės „25“, itin stiprūs „Jamie XX“, „Editors“, „Tame Impala“, „Blur“ albumai. Tačiau aš, dėliodamas Naujųjų metų albumų septintuką, nusprendžiau dėmesį sutelkti į mažiau topuose matomus, bet tikrai to nusipelniusius šių metų atradimus.
Atradimas Nr. 1: „Ibeyi“ – „Ibeyi“
Dar prieš metus paklausius jų mini albumą „Oya“ ir pamačius klipą dainai „River“ buvo akivaizdu, kad šis Prancūzijos – Kubos sesučių duetas toli nueis. Elektroninės muzikos skambesį maišydamos su soul, R&B ir afrikietiškų garsų motyvais, atlikėjos kuria išsiskiriančią, tik joms būdingą muziką. Albumas dedikuotas mirusiems tėvui ir sesei, tačiau širdgėla čia yra tik epizodiškas svečias. Tai albumas, kuris tiesiog padeda atsisveikinti su praeitimi ir eiti tolyn, todėl turėtų puikiai tikti metų sandūrai.
Atradimas Nr. 2: Kamasi Washington – „The Epic“
Jei metų pradžioje kas nors būtų pasakęs, kad išklausysiu beveik trijų valandų trukmės trigubą džiazo albumą ir man patiks, daugiau su tuo žmogumi būčiau nebendravęs. Džiazas man visuomet atrodė kažkas ne iš mano daržo. Bet tada atėjo Kamasi Washington ir įgrūdo man į ausines „The Epic“. Turbūt čia yra tiksliausias albumo pavadinimas šiemet – tai tikras epas, didingas, masyvus ir tuo pačiu metu debesėlio minkštumą išlaikantis nuotykis, kuris tobulai tiks naujametinio vakarėlio fonui.
Atradimas Nr. 3: Benjamin Clementine – „At Least For Now“
Nežinau, kodėl, bet ilgai buvau skeptiškas šio kūrėjo atžvilgiu. Galbūt mane suklaidino išskirtinai teigiami kritikų atsiliepimai, tarsi sužadinę norą prieštarauti ir eiti prieš srovę. Galiausiai priverčiau save paklausyti visą „Mercury Prize“ laimėtojo, buvusio benamio ir daug gyvenimo išbandymų patyrusio žmogaus albumą. Ir ką gi – nuo pat pirmo kūrinio mano išankstinis nusistatymas subyrėjo. Tai net ne albumas, tai vientisas, tobulas kūrinys, kuris neleidžia atsikvėpti nė akimirkai. Nuostabaus balso pasakojamos istorijos sukelia kažkokį kelionės laiku efektą ir albumui pasibaigus supranti, kad ką tik įgijai labai gražios ir geros patirties. Aukščiausios prabos muzika.
Atradimas Nr. 4: Unknown Mortal Orchestra – „Multi-love“
Grupė keistu pavadinimu iš Naujosios Zelandijos šiemet liko užgožta panašaus stiliaus muziką grojančių kaimynų iš Australijos „Tame Impala“ sėkmės. Labai be reikalo – „Multi-love“ yra nuostabus, psichodelinio 70-ųjų skambesio kupinas lengvo roko albumas. Tai tarsi smagi, lengva kelionė į laikus, apie kuriuos žinome tik iš pasakojimų. Šio albumo klausymas neįpareigoja viską mesti ir atsiduoti tik muzikai, tačiau kartu tai yra muzika, kuri nepradings naujamečiame draugų šurmulyje.
Atradimas Nr. 5: „Garbanotas bosistas“ – „Above Us“
Penketuką nusprendžiau užbaigti jaunų ir beprotiškai talentingų lietuvių darbu. Jei apie juos dar nieko negirdėjote, tai pažadu – kitais metais išgirsite. Šią vasarą „Garbanotas bosistas“ jau pravėrė tarptautinių festivalių duris ir tikrai padarys viską, kad dar plačiau įsitvirtintų tarptautiniuose neo-psichodelinio roko gerbėjų vandenyse. Jų klausant sunku patikėti, kad tai yra šiemet sukurta muzika su „Made in Lithuania“ ženklu. Sunku patikėti ir kartu neįmanoma nustoti klausyti.
