Lietuvai vis plečiantis daugiakultūriškumu, daugiatautiškumu, kitakalbiškumu, svarbu be išankstinių nuostatų priimti kitaip mąstančius, kalbančius kita kalba ar puoselėjančius kitokias tradicijas.
Nepaisant patirtų iššūkių, iš Sakartvelo atvykusiam Davit Kldiashvili Lietuva tapo antraisiais namais, kuriuose jis dabar užsiima mėgstama veikla, turi draugų ir netgi „antrą mamą“. Šešerius metus Lietuvoje gyvenantis Davit pasakoja, ko prireikė, kad prisijaukintų Lietuvą ir būtų priimtas lietuvių.
– Kaip jautėtės atvykęs į Lietuvą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Mano atvykimas į Lietuvą buvo visiškai atsitiktinis: apie Lietuvą anksčiau nebuvau girdėjęs. Tai buvo neplanuotas mano gyvenimo pokytis – gavau pasiūlymą iš Kauno kolegijos studijuoti, gyventi, sužinoti ką nors naujo, išmokti kalbą, susipažinti su žmonėmis, nauja kultūra.
Man tai buvo iššūkis, kurį priėmiau neklausdamas tėvų. Tėtis žinojo, kad negalima prieštarauti mano norams, nes aš pats geriausiai žinau, koks sprendimas bus tinkamiausias man. Tokiu būdu, nemokėdamas nei anglų, nei lietuvių kalbos, nežinodamas apie kultūrą, žmonių nuomonę, mentalitetą, atvykau į Lietuvą. Atverčiau naują lapą – reikėjo viską pradėti iš pradžių.
– Ar vos atvykus teko patirti kultūrinį šoką? Kas labiausiai nustebino? Prie ko priprasti buvo kebliausia?
– Pradėti gyvenimą Lietuvoje iš tiesų buvo labai didelis iššūkis. Prieš tai dvidešimt metų gyvenau Sakartvele, kur kitoks žmonių mentalitetas, kultūra, mąstymas. Dauguma žino, kad sakartveliečiai išsiskiria savo svetingumu, tačiau po šešerių, Lietuvoje praleistų metų, galiu tvirtinti, jog lietuviai taip pat svetingi. Vis dėlto, atvykęs į Lietuvą, jau pirmomis dienomis jaučiau kultūrinį šoką: žmonės tave stebi tarsi iš šalies – to pas mus – Sakartvele – nebūna.
Bet blogos nuomonės nesusiformavau, norėjau sužinoti, pažinti. Ryškiai prisimenu pirmą dieną Kauno kolegijoje: tuomet turėjau keistą stilių, buvau vienintelis su barzda bei dėvėjau Vilniaus „Lietuvos ryto“ kepurėlę – tada dar nežinojau, kokia tvarka Kaune su krepšinio kultūra.
Nustebau, kad, bėgant laikui, žmonės pradėjo nebijoti bendrauti, bandė priimti: visgi atvykstančių studentų daug, bet mažuma aktyviai dalyvauja ir įsitraukia į popaskaitines veiklas. Man buvo svarbu įsitraukti į sporto, kultūros, meno veiklas: supratau, jei esu naujoje aplinkoje, turiu išbandyti viską, kas įmanoma. Tada žmonės pastebėjo, kad esu aktyvus, noriu integruotis.
– Kaip praėjo Jūsų pirmieji metai Lietuvoje? Kokių pirmųjų reakcijų sulaukėte iš lietuvių?
– Pirmieji metai visuomet sunkūs: išeini iš komforto zonos, vyksta adaptacija, keliauji po nepažįstamas vietas, iš mažų detalių formuoji bendrą vaizdą, kaip žmonės elgiasi, bendrauja. Neišmokus lietuvių ir anglų kalbų, Lietuvoje gyventi sunku: tada mokėjau rusų kalbą, bet ji ne visada naudinga. Supratau, kad Kaunas labai gerbia kultūrą: esu toks žmogus, kuriam kultūra labai svarbi, todėl tai paliko didelį įspūdį.
Vis dėlto, norint daugiau nei metus gyventi šalyje, privalu išmokti kalbą – taip išreiškiama pagarba žmogui, šaliai, kultūrai, istorijai. Tai supratus, integruotis lengviau: atvykus į kitą šalį pirmiausia reikia stengtis ne įnešti savo, o susipažinti su tos šalies kultūra.
– Kaip jautėtės, kai vis dar negalėjote laisvai kalbėti lietuviškai? Ar buvo įmanoma Lietuvoje bendrauti užsienio kalba?
– Jau per pirmuosius metus turėjau dirbti: nemokant kalbos, nepažįstant žmonių susirasti darbą buvo šiek tiek sunkiau. Visgi, vos pirmą mėnesį po atvykimo atsirado naujų pažinčių, tada radau ir darbą. Skyriau laiko ir kalbos tobulinimui: norėjau išmokti kuo daugiau. Tuomet gyvenau bendrabutyje su kitais „Erasmus“ studentais, labai norėjau išreikšti savo nuomonę, bet dėl kalbos barjero negalėjau.
Po trijų ar keturių mėnesių, kai pradėjau kalbėti angliškai, jaučiausi nuostabiai – galėjau lengviau komunikuoti su kitais. Po pusantrų metų pradėjau kalbėti ir lietuviškai. Visi sako, kad tai yra labai sunki kalba, bet aš nesutinku: kai žmogus turi motyvacijos ir noro, neįmanoma neišmokti. Studijuojant iš aplinkinių nesulaukiau neigiamo požiūrio, atvirkščiai, jaučiau, kad žmonės domisi kitomis kalbomis, kultūra. Lietuvoje turėjau ir „antrą mamą“ – režisierę, aktorę Haną Šumilaitę, kuri iškart priėmė mane, teikė informaciją, padėdavo kalbėti lietuviškai, ruošdavo maistą: jaučiausi kaip namie, todėl viskas buvo lengviau.
Iš jos ir išgirdau: „Jei išmoksi kalbą, galėsi stovėti scenoje“. Kadangi vienuolika metų buvau Sakartvelo baleto šokėjas, man scena nebuvo naujas dalykas. Visgi, jaučiau iššūkį išeiti į sceną su kitos tautos žmonėmis, kalbėti ir vaidinti kitomis kalbomis, bet mano „antroji mama“ vis skatino kalbėti lietuviškai. Supratau, kad reikia nebijoti bandyti, nes nieko neprarasiu.
– Ką dar norėtumėte perduoti skaitytojams?
– Po šešerių metų, praleistų Lietuvoje, supratau, kad reikia vienas kitą gerbti. Norėčiau, kad žmonės dažniau išeitų iš savo komforto zonos: įprastai žiūrime į priekį, taip nematydami, kas vyksta šalia. Kalbėkite savais žodžiais, mąstykite savomis mintimis, būkite savimi – jeigu priimsite save, kiti jus irgi priims. Nebijokite naujų pažinčių: visi esame žmonės, galbūt jaučiame, galvojame tą patį, tik skirtingomis kalbomis.
