Kasdien nueina bent 20 km
Niekada vaikščiojimui daug laiko neskirdavusi Birutė prieš 9-erius metus internete pamatė parduodamų šiaurietiškų ėjimo lazdų skelbimą. Daug apie jas nežinodama, ji nusprendė nusipirkti tris lazdų poras – sau ir draugams, su kuriais galėtų vaikščioti kartu.
„Lazdos metus stovėjo visiškai nenaudojamos ir tik po metų pasikviečiau dukrą, su kuria išėjome pasivaikščioti. Kitus kartus kviečiausi seserį, tačiau jai su sveikata problemos, todėl su manimi neilgai vaikščiojo. O aš užsikabinau, – prisimena B.Giedraitienė. – Kurį laiką vaikščiodavau laisvu laiku po darbo, o kai prieš 4-erius metus išėjau į užtarnautą poilsį, ėmiau tam skirti daugiau laiko.“
Pamažu Birutė ėmė vis daugiau domėtis ėjimu, rado organizuojamų iššūkių, renginių, kuriuose aktyviai dalyvaudavo. Kelerius metus Birutė vaikščiojo su lazdomis, kol galiausiai jų atsisakė – dabar, kai kas nors jos paklausia, kur padėjo savo lazdas, atsako, jog išmoko vaikščioti be jų.
„Šiemet mano tikslas yra nueiti ne mažiau kaip 20 km per dieną. Dažniausiai einu 20–25 km be išeiginių – tiek vaikštau kasdien jau 4-erius metus. Žinoma, būna trumpesnių išėjimų pasivaikščioti, bet per dieną vis tiek 20 km surenku“, – pasakoja B.Giedraitienė.
Daugiausiai per dieną Birutė yra nuėjusi 57 km – tą kartą ji pajūriu žygiavo nuo vietos, kur buvo apsistojusi, o tuomet turėjo sugrįžti atgal. Kaip pati aiškina, jos ėjimo greitis priklauso nuo dienos, tačiau dažniausiai pasivaikščiojimas užtrunka, kadangi eidama ji mėgsta viską fotografuoti.
„Užtrunku mažiausiai 5 valandas, – sako B.Giedraitienė. – Vaikščiodama fiksuoju įvairius gamtos pasikeitimus, todėl greitai nepaeinu. Kas nors krenta į akį, nufotografuoju, tada einu toliau.“
Zarasuose gyvenanti senjorė labiausiai mėgsta vaikščioti gamtoje ir tikina, kad šiame mieste ji yra ypač graži. Anot jos, kur eini, ten randi ežerą ar mišką. O štai eiti mieste jai ne itin patinka, tik to išvengti negali.
„Kad papultum į mišką, būna, kad dalį atstumo reikia įveikti einant miestu – juk negali perskristi. Kai kurie sako, kad nemėgsta vaikščioti gatvėmis. O kaip tada atsidursi miške, kuris kitoje miesto pusėje?“, – klausia B.Giedraitienė.
Kai kurie sako, kad nemėgsta vaikščioti gatvėmis. O kaip tada atsidursi miške, kuris kitoje miesto pusėje?
Kelias dešimtis kilometrų kasdien nueinanti Birutė išskiria būtinybę dažnai keisti ėjimo maršrutus, kadangi taip vaikščioti kur kas įdomiau nei jau žinomais takais.
„Randu takelį, pasuku į jį – įdomu, ką ten pamatysiu. Manęs kartais klausia, kaip nebijau pasiklysti. Einu, baigiasi kelias, tada apsisuku ir grįžtu. Tikrai dažnai pasuku vis kitu takeliu“, – aiškina B.Giedraitienė.
Ėjimas padeda būti sveikai ir išlaikyti gerą nuotaiką
Dažnai žygiuojant Birutė patiria ir nuotykių, o kaip vieną ryškiausių naujų prisiminimų ji išskiria išėjimą pasivaikščioti su draugu kovo mėnesį, po kurio 20 km namo teko eiti kiaurai šlapiems.
„Ėjome per pelkę, norėjome pasiekti seną ąžuolą ir įlūžome. Pirmiausia draugas, o tada ir aš, kadangi bandžiau jį gelbėti. Nesusirgome, o ir nuotaikos nesugadino, tik papykau ant savęs, kad žiopla, kam aš ten ėjau, nors nei ledas traškėjo, nei ką... – sako B.Giedraitienė. – Esu mačiusi pilką ir baltą kiškius, o pastarasis, sako, įrašytas į Raudonąją knygą. Taip pat esu sutikusi nesuskaičiuojamą galybę stirnų, šernę su šerniukais ir mešką, tačiau jos iš nuostabos nesugebėjau nufotografuoti.“
Anot Birutės, kiekvienas pasivaikščiojimas yra savotiškai įdomus, o ėjimu ji pamažu užkrečia ir kitus žmones.
„Po kiekvieno žygio būna euforija, – tikina B.Giedraitienė. – Prieš karantiną buvome įkūrę žygeivių klubą, eidavome visi kartu. Be to, sūnus netikėtai įsitraukė į ėjimą, nors iki tol buvo ganėtinai sėslus.“
Bet kokiu oru pasivaikščioti einanti Birutė sako, kad jai nėra jokio skirtumo, ar lauke šviečia saulė, ar pila lietus. Moteriai svarbiausia tinkamai apsirengti, o grįžus po lietaus persirengti. Savo nueitais kilometrais Birutė kasdien pasidalina ir feisbuke, o tai jai yra papildoma maloni veikla.
„Nuolatinis iššūkių priėmimas mane skatina judėti, – teigia B.Giedraitienė. – Yra žmonių, kuriuos įkvepiu, jiems įdomu stebėti mano pasiekimus, įsitraukia tą daryti kartu.“
Išėjusi į pensiją, Birutė vaikščiojimui dabar gali skirti daugiau laiko ir juokdamasi savo žygius vadina naujuoju darbu.
„Kai eidavau į darbą, nueidavau šiek tiek mažiau. Jeigu darbuojiesi iki vakaro, nedaug laiko lieka ėjimui, – pripažįsta B.Giedraitienė. – O dabar mano darbas yra ėjimas. Dauguma net juokiasi, nes kai paklausia, kur einu, atsakau, kad į darbą. Kartais pravaikštau 7–8 valandas per dieną, tai taip ir išeina.“
Dauguma net juokiasi, nes kai paklausia, kur einu, atsakau, kad į darbą.
Vaikščiojant Birutę labiausiai žavi besikeičianti gamta, kurią ji stebi ir gali įamžinti matomus pasikeitimus. Be to, ėjimas padeda gerai jaustis ne tik fiziškai, bet ir pagerina nuotaiką.
„Kas sėdi namie, nemato, kad pražydo pirma žibutė ir jau sprogsta medžių lapeliai, – sako B.Giedraitienė. – Esu sveika ir jaučiuosi gerai, o jei neišeinu, darausi irzli, pikta. Reikia eiti, negalima būti vien namie.“
Anksčiau senjorė dar važinėdavo dviračiu, tačiau dabar jai labiausiai prie širdies yra ėjimas. Tiesa, papildomai ji šoka pagyvenusių žmonių kolektyve, kur į repeticijas renkasi dukart per savaitę.
„Nelabai daug laiko lieka kitoms veikloms. Pavalgau, išeinu pasivaikščioti, parsinešu krūvą nuotraukų, kurias reikia peržiūrėti, o tai užima daug laiko. Dabar prasidėjo darbai darže, mėgstu uogauti, grybauti“, – pasakoja B.Giedraitienė.
Artėjančios pensijos Birutė visai nesibaimino, o į ją išėjo keleriais metais vėliau, kadangi dar kurį laiką galėjo dirbti. Dabar moteris net džiaugiasi išėjusi užtarnauto poilsio, kadangi turi pakankamai laiko sau.
„Nesuprantu kitų bendraamžių, kurie nieko neveikia. Būna tokių pensininkų, kurie sėdi ir žiūri pro langą ištisą dieną. Jei negali vaikščioti, skaityk, užsiimk kūryba ar kita įdomia veikla“, – svarsto B.Giedraitienė.
Nesuprantu kitų bendraamžių, kurie nieko neveikia.
Birutė neslepia, kad turint veiklų, galima jaustis visai kitaip, o ir gyvenimo kokybė žymiai pagerėja. Be to, nelieka laiko niūrioms mintims.
„Aš negalvoju apie ligas, o jei kažkur suskausta, truputį pakenčiu, pasimasažuoju ir vėl pirmyn“, – tikina B.Giedraitienė.
Moteris pataria daugiau galvoti ne apie kitus, o apie save, be to, svarbu rasti mėgstamų užsiėmimų ir gyventi taip, kaip norisi pačiam.
„Jei tau bus gerai, aplinkiniams būsi pavyzdys ir jie stengsis jaustis taip pat, – skatina Birutė. – Jeigu išeini į pensiją, tu jau viską padarei: atlikai darbus, užauginai vaikus. Lieka tik džiaugtis likusiu gyvenimu, bet ne laukti jo pabaigos.“
