„Pintis plaukus jau nelengva, todėl jeigu matau, kad reikia – paimu ir nukerpu galus. Svarbiausia, kad jų daug, o to ilgio, galvoju, ir nereikia“, – sako Gražina ir pasakoja apie dalyvavimą ilgiausių plaukų konkurse. Mat būtų žinojusi, kad dalyvaus, kaip tikina, gal būtų plaukų nekirpusi.
– Kaip sugalvojote dalyvauti ilgiausių plaukų konkurse?
– Išsikalbėjome su vienu choristu, – aš lankau chorą bažnyčioje, – kad jis veža savo anūkę į ilgiausių plaukų konkurso peržiūrą. Jis tarsteli, kad ir mano plaukai labai geri – sako, važiuojam, aš nuvešiu ir parvešiu, tik sutik. Kaip tada nesutikti?
Grįžusi pasigyriau anūkėlei, ji mane dar labiau paskatino dalyvauti. Nerimavau, kaip čia pačiai susišukuoti, tačiau anūkė Greta labai padėjo ir palaikė mane.
Dėmesio konkurse sulaukiau labai daug. Jame dalyvavo ir islandės, tai jos iškart prie manęs priėjo. Dar pagalvojau, kad jaunos merginos su ilgais plaukais jas turėtų labiau dominti, tačiau smagiai pabendravome – anūkė pavertėjavo.
– Ar seniai auginate plaukus?
– Nuo pat vaikystės, tačiau vienu metu buvau nusikirpusi visai trumpai. Kai važiavau troleibusu, mane pakalbino viena moteris, kuri į mane kreipėsi mergautine pavarde. Nustebau, iš kur ji mane pažįsta? O pasirodo ji dar mokykloje nuo mano kasų akių neatitraukė – tokios storos ir ilgos jai atrodė.
Kaip ir sakiau, buvau nusikirpusi vienu metu. Pirmiausia kirpau „Sasson“ stiliumi, buvau ir ežiuku – labai man tiko. Tačiau vieną kartą, kai jau plaukai gerokai paaugo ir turėjau eiti į kirpyklą, aš susirgau ir atsiguliau į ligoninę. Susisukau į kuodą tuos plaukus ir per ligos laiką jie taip užaugo, kad supratau – arba kerpu, arba auginu. Galvoju, taip buvo smagu vaikystėje su tais plaukais, auginsiu. Štai ir užaugo.
Dabar visą laiką vaikštau susirišusi – ar kuodą, ar kasą. Tik kuodą kai reikia susisukti ar kasą susipinti, tai jau nelengva – rankos tirpsta. Pinu tik pati – ir dabar, ir vaikystėje plaukais rūpinausi savarankiškai.
Auginu plaukus nuo pat vaikystės, tačiau vienu metu buvau nusikirpusi visai trumpai.
Išsiplauti plaukus nelengva, kaip sakau – visa diena tam išeina. Džiūsta labai ilgai. Kartais nepavyksta plaukų gerai išplauti, todėl tenka ir antrą, ir trečią kartą kišti galvą po vandeniu. Tada jau būna gerai (juokiasi). Su plaukais tikrai rimtas darbas.
– O ar negalvojate plaukų nusikirpti trumpai?
– Dabar galus pasitvarkau pati, juos pasitrumpinu – paimu sruogą, čiaukšt su žirklėmis ir nukerpu. Kai plaukai geri, tai ir nesimato, kad kas ne taip būtų.
Nueinu kartais į kirpyklą, tai paklausia, kas čia taip apkirpo, sakau – pati. Tai kartais prataria, kad ne taip, bet man gerai (juokiasi).
– Gal turite kokių paslapčių, kaip tokius ilgus plaukus užsiauginti?
– Neturiu jokių paslapčių, nes nieko nedarau. Tiesiog išplaunu, supinu ir labai stipriai patampau. Reikia iš šaknų patampyti - tai kaip masažas. Tikrai jų negailiu: gal kai patampai stipriai, už tai jie ir auga taip gerai?
O iš kitos pusės, mano mamos plaukai buvo ilgi ir labai gražūs, gal ir mano tokie, nes paveldėjau? Mano tėvelis nežilo, užtat ir aš nežila. Nors truputį vienoje vietoje padažiau, tačiau šiaip plaukų dažų man nereikia. Naudoju patį paprasčiausią šampūną, perku pigiausią, ir tiek (juokiasi). Pasuku šiek kiek kirpčiukus, kartais jiems sudedu lengvą cheminį sušukavimą. Kerpuosi pati, į kirpyklą neinu. Pasikerpu, galva palengvėja.
Su plaukais susijęs vienas juokingas nutikimas. Buvau sanatorijoje, turėjau darytis procedūras, pašukuoti galvą tokiomis elektrinėmis šukomis, o aš visą laiką vaikštau plaukus susipynusi ir susikėlusi. Tai moteris, kuri darė procedūrą, man sako – tik neateik su šukuosena. O aš jai atsakiau, kad niekada nevaikštau su šukuosena.
Ateinu kitą kartą, o man ir vėl – kodėl su šukuosena, išsileiskite plaukus. Pasirodo, ji galvojo, kad čia netikri plaukai – ateisiu, nuimsiu kuodą, ir plaukai trumpi (juokiasi). Dyvinosi ji – prišaukė seselių, daktarų, kad štai kokio ilgumo plaukai (juokiasi).
Nors truputį vienoje vietoje padažiau, tačiau šiaip plaukų dažų man nereikia.
– Papasakokite, o ką veikiate laisvalaikiu, kas labiausiai prie širdies?
– Daržą tvarkau, gėles auginu – patinka visos, nei vienos negaliu išskirti. Man visos gražios, ir tos pačios pienės širdį džiugina. Taip pat einu į bažnyčios chorą, giedu. Kaip sakau – nuo pat mažumės eidavau dainuoti ir šokti, mėgstu dalyvauti įvairiose veiklose. Garliavoje esu ir gimusi, ir augusi, dabar gyvenu čia sūnumi – išvis turiu du sūnus. Jau pensininkė esu, o anksčiau daug metų dirbau pagal inžinieriaus-konstruktoriaus modeliuotojo specialybę – dabar jau juos dizaineriais vadina.
Man jau 80 metų – baisu pagalvoti, kiek daug. Tačiau reik džiaugtis gyvenimu, kol galiu, tol einu. Puikiai sutariu su vaikais, marčiomis, anūkais ir labai visi draugaujame. O kalbant apie svajones, jos per daug didelės negali būti, amžius neleidžia svajoti (juokiasi). Ko noriu – viską turiu (šypsosi).
