Negalėdama nueiti į bažnyčią, laiką leidžia siūdama
Vincenta pasakoja, kad siuvimas ją lydi nuo pat paauglystės, kone visą gyvenimą. Iš pradžių tai buvo pomėgis, bet iš kaimo persikėlusi gyventi į Telšius, V.Paliulienė įsidarbino buitinio aptarnavimo kombinato siuvėja. Taip hobis tapo darbu.
„Kai persikėlėme gyventi į miestą, pradėjau dirbti siuvėja buitinio aptarnavimo kombinate. Po darbų siūdavau savo malonumui: persiūdavau senus drabužius, juos tobulindavau, atnaujindavau. Pasiūtas sukneles dovanodavau dukrai, o paskui ir anūkėms“, – prisimena Vincenta.
20 metų kombinate išdirbusi V.Paliulienė siūti nenustojo net išėjusi į pensiją. Vincenta taisydavo drabužius pažįstamiems, o laisvu laiku susitikdavo su draugėmis, eidavo į bažnyčią.
„Anksčiau su draugėmis mėgdavome vaikščioti palei Masčio ežerą Telšiuose. Tačiau per karantiną teko mažinti susitikimus, o vėliau jų apskritai vengti, kadangi esame didžiausios rizikos grupėje“, – sako V.Paliulienė.
Vincenta pripažįsta, jog pandemijos sukelti apribojimai ją veikia neigiamai, tačiau stengiasi mintis sukoncentruoti į mėgstamą veiklą.
„Socialinis apribojimas mane veikia kaip ir kiekvieną žmogų. Bet prie siuvimo mašinos aš randu džiaugsmą ir ramybę. Tai man padeda nukreipti mintis bei susikoncentruoti kitur – atsipalaiduoju net jausdama aplink tvyrančią įtampą“, – teigia V.Paliulienė.
Vincenta neslepia, jog mėgstama veikla yra būtina net esant pandemijai: „Labai svarbu atrasti hobį, aistrą ir motyvaciją.“
Prie siuvimo mašinos aš randu džiaugsmą ir ramybę. Tai man padeda nukreipti mintis bei susikoncentruoti kitur.
Prie siuvimo mašinos praleidžia visą dieną
Koronaviruso pandemijai apribojus senjorės mėgtus pasivaikščiojimus, Vincenta sumanė pradėti siūti daugkartinius maišelius.
„Neliko kam taisyti drabužių, todėl kilo mintis pasiūti ką nors gražaus dovanėlių, vaistažolių įpakavimui ir pasidalinti su artimaisiais“, – apie kilusią idėją pasakoja Vincenta.
Idėja kilo parduotuvėje atkreipus dėmesį į brangiai kainuojančius dovanų maišelius. V.Paliulienė pagalvojo, jog daugkartiniai maišeliai galėtų tarnauti daugybę metų ir būtų kur kas ekologiškesni.
„Aš seniai pastebėjau dideles kainas, tuo labiau kad jie neoriginalūs, kurti ne žmogaus rankų, po naudojimo išmetami... Daugkartiniai maišeliai gali pasitarnauti metų metus, jie visi skirtingi – taip dovaną padaro išskirtinę ir unikalią.
Žinau, kad po švenčių žmonės atsikrato nereikalingais maišeliais, ne visi juos kaupia ir perdovanoja kitiems. Noriu, kad manieji keliautų iš rankų į rankas daug metų. Nepatinka man vaizdas Masčio ežere, kur plaukioja plastikiniai maišeliai bei buteliai. Ekologija man svarbi“, – tikina Vincenta.
Idėjų maišeliams V.Paliulienė semiasi iš medžiagos. Jos randa ne tik savo spintoje – senų drabužių negaili atnešti ir Vincentos draugės.
„Medžiagos randu spintoje, dėvėtų drabužių parduotuvėje, draugių skryniose. Visos atneša, ką turi, vėliau aš joms padovanoju po maišelį, kurį pasiuvu“, – sako Vincenta.
Noriu, kad mano maišeliai keliautų iš rankų į rankas daug metų
Pastaruoju metu V.Paliulienė siuva ištisai – prie siuvimo mašinos praleidžia kone visą dieną.
„Siuvant nurimsta kūnas ir galva, mintys pasidaro geresnės, kai gimsta nauja terbelė. Gera matyti rezultatą, mane tai motyvuoja. Džiaugiuosi, kad aplinkoje bent šiek tiek sumažės plastikinių maišų“, – teigia Vincenta.
Tokio žmonių susidomėjimo nesitikėjo
Stebėdama didžiulį Vincentos pasinėrimą į naują veiklą, jos anūkei Dainorai kilo mintis maišelių pavyzdžiais pasidalinti viešai. Ir netikėtai socialiniuose tinkluose jos sulaukė itin didelio dėmesio.
„Kai anūkė pasiūlė įdėti maišelius į internetą, nieko nesitikėjau ir neplanavau. Tačiau atsirado šimtai žmonių, kuriems mano maišeliai patiko. Dabar jie pakuoja savo kalėdines dovanas į daugkartinius maišelius, kurie keliauja po visą Lietuvą, gal net užsienį“, – džiaugiasi Vincenta.
V.Paliulienė pripažįsta nesitikėjusi tokio žmonių susidomėjimo. Kai norintys įsigyti maišelių ėmė atakuoti anūkės telefoną, Vincenta nustebo.
„Netikėjau, kad žmonės susidomės. Nesitikėjo ir mano šeima. Anūkės telefonas tris dienas nenustojo pypsėjęs – žmonės negailėjo gražių žodžių, gyrė mano maišelių kokybę ir gražias siūles, siuntė linkėjimus, linkėjo sveikatos“, – pasakoja V.Paliulienė.
Netikėjau, kad žmonės susidomės. Anūkės telefonas tris dienas nenustojo pypsėjęs
Kol kas maišeliai kainuoja pusantro euro, tačiau Vincenta pabrėžia, jog pinigai jai nesvarbūs. V.Paliulienė daugkartinių maišelių siuvime įžvelgia prasmę, todėl džiaugiasi, kad žmonės jos darbais domisi.
„Dėl uždarbio nesuku sau galvos. Kaip žemaičiai sako: „By tik jama“ (tegul tik ima). Man malonu, o žmonės tegul džiaugiasi. Šiandien mažai ką galima nusipirkti už pusantro euro, o aš čia matau prasmę, džiaugsmą ir būdą prisidėti prie tvaresnės aplinkos, mažesnio vartojimo“, – sako Vincenta.
Vincenta siuva ne tik maišelius dovanoms, bet ir didesnius maišus, skirtus apsipirkimui parduotuvėje. Vis dėlto ateities planų V.Paliulienė neturi ir nori toliau mėgautis savo hobiu.
„Grandiozinių verslo planų neturiu, todėl džiaugiuosi, kad maišelis tiesiog atsiperka. Vis tiek kainuoja siūlai, raišteliai, kartais ir medžiaga“, – teigia Vincenta.
Anot V.Paliulienės kiekvienam senjorui svarbu rasti veiklą, kuri teiktų pasitenkinimą. Žmogui svarbu jaustis naudingam, kadangi tai motyvuoja.
„Jeigu turi rankas, kiekvienas senjoras gali būti laimingas ir naudingas. Jaustis naudingam yra labai svarbu. Net ir mažais darbais, po truputį užsiimant tuo, kas patinka.
Neverta skųstis, bambėti, kelti kitiems gailestį. Galime užsiimti tuo, kas patinka. Kada, jei ne dabar? O jei pavyksta kitus pradžiuginti, džiaugsmas atgal sugrįžta dvigubai“, – tikina Vincenta.
