Siuvinėti kryželiu arba šešėliavimo technika šilku, taip pat tapyti paveikslai kabo ant senjorės namų sienų, jais papuošta ir Kačerginės seniūnija, miestelio bibliotekoje buvo surengta ne viena paroda, kurioje buvo galima pasigrožėti įspūdingais moters darbais. Joana, kuriai jau 90 m., akinių nenešioja, o ir akys abi ištvėrusios kataraktą, tačiau tai ne kliūtis kurti tikrą grožį namuose ir aplink save.
„O ką daugiau veikti“, – atsako ji, kai paklausiu, kuo ją taip sužavėjo siuvinėjimas, kasdien veriant siūlą į adatą ir kuriant dar vieną paveikslą. Šiuo metu jai labiausiai patinka gėlių žiedai, tačiau nemažai paveikslų yra su gulbėmis, vandeniu, žirgais.
Viename rodo briedį, kuris pas kaimyną užsukęs – įstrigo šis gyvomis akimis pamatytas vaizdas ir štai – jau perkeltas ir atvaizduotas paveiksle. Gėlių gausu ir senjorės namuose, darželyje, kuriame skleidžiasi įvairūs žiedai. Joana tikra gėlių mylėtoja.
Darbščios moters kraityje ne tik siuvinėti paveikslai, bet ir staltiesės, pagalvėlių užvalkalai, megztos bei nertos servetėlės, staltiesės ir netgi įvairūs apdarai. „Mama anksčiau visas Kačerginės damas apmegzdavo“, – sako Joanos dukra, tekstilininkė Nemira Ūsienė.
Joana, paklausta, kuris darbas jai labiausiai prie širdies, atsakymo neturi: „Visi mano paveikslai kaip vaikai.“ Dukra dar prideda, kad mama kasdien juos apeinanti, apžiūrinti ir negalinti išsiskirti, nes jie visi jai labai brangūs.
Pirmiausia Joana nusipiešia piešinį, o tada siuvinėja. Yra ne vieną paveikslą perpiešusi tam, kad išsiuvinėtų, pavyzdžiui, iš Vakarų Europos tapybos knygos – toks kabo Kačerginės seniūnijoje.
Štai vienas didžiausių darbų, kuris užima visą sieną, Joanos siuvinėjamas buvo net kelerius metus! Tiesa, jis kiek nukentėjo per gaisrą, kuris buvo kilęs gretimame bute. Tačiau šiuo metu išsaugotas jis ir toliau kabo ant sienos.
Paklausta, kaip pradėjo siuvinėti, pasakoja tokią istoriją: „Mokiausi pati. Siuvinėju nuo pat vaikystės. Mama nemokėjo siuvinėti, bet mane privertė. Aš labai mėgau maudytis, o prie mūsų buvo ežeras.
Aš eidavau maža, gal 7–8 metų buvau, labai giliai į ežerą, du kartus skendau, o žydė mane išgriebė. Ir dar pasakė mamai – neleiskit jos, eina labai giliai. Ir daugiau manęs neleido.
Siuvinėjimui ji ardo vilnonius megztinius, supurškia siūlus actu, kad kandys nepultų.
Būdavo karšta, tai mama nupirko staltiesę, kuri buvo išpaišyta, reikėjo tik išsiuvinėti, ir pasodino mane ant akmenų krūvos siuvinėti. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja senjorė, gimusi ir augusi Utenoje, nuo 1967-ųjų įsikūrusi Kačerginės miestelyje, o nuo 1968-ųjų – mokytojavusi.
Joanos Grigonienės niekada nepamiršta ir jos buvę mokiniai. Dabar dažną rugsėjo pirmąją ji randa gėlių, užkištų už durų, arba sulaukia sveikinimų.
„Man viskas patinka, ką sugebu, tą dirbu – jaučiu didelę trauką siuvinėjimui. Pamatau, patinka ir siuvinėju“, – sako Joana. Paklausta, ar skaičiavo, kiek išvis darbų turi, moteris tik numoja ranka: „O, nesuskaičiuosi.“ Siuvinėjimui ji ardo vilnonius megztinius, supurškia siūlus actu, kad kandys nepultų, netgi dar kartą paverpia su senoviniu rateliu.
„Man patinka, kad mama renkasi tokias ryškias, gražias spalvas“, – sako Nemira, ir pati mėgstanti siuvinėti bei kurti lėles, įvairius rankdarbius.
J.Grigonienės darbų parodos buvo organizuojamos Kačerginėje, Rokuose, šiuo metu darbais galima pasigrožėti Kačerginės seniūnijoje.
Spalvinga asmenybė – tai straipsnių ciklas apie įdomius ir aistringus žmones. Pažįstate tokių, kurie užsiima kokia veikla, yra ką nors įdomaus sukūrę, stebina aplinkinius? Siūlykite el. paštu gyvenimas@15min.lt.