I dalis: Aistė Svarauskaitė Azijoje: Tailando karštis, maisto įvairovė ir didžiuliai kontrastai (I dalis)
Per jas pamačiau ir patyriau tiek daug, kad kiekvienam keliaujančiam į Tailandą ir nebijančiam miesto šurmulio, siūlyčiau čia praleisti bent tris dienas.
Bankoke apsistojau Phaya Thai rajone, kadangi visai šalia viešbučio buvo sky train stotelė, iš kurios galima patogiai pasiekti norimas aplankyti vietas, o ir oro uostas nėra labai toli.
Pirmą pažinties su miestu dieną paskyriau šventykloms ir visoms kitoms pagrindinėms turistinėms vietoms. Nors nesu iš tų keliautojų, kuriems reikia apsilankyti visose turistų brošiūrose parodytose vietose ir mėgstu pasiklysti bei atrasti kažką naujo, norėjosi ir bendro supratimo apie ką sukasi šio miesto gyvenimas.
Tad įšokus į tuktuką jau rūkau iki Grand Palace karališkųjų rūmų. Tiesa, norint patekti į pagrindines šventyklas, su savimi siūlau turėti drabužį ar skarą, su kuria būtų galima prisidengti kelius bei pečius, nes prie įėjimo muziejai to nesuteikia, o aplink besisukiojantys prekeiviai siūlo sijonus po 200 batų. Jei skaros su savimi neturėsit, siūlau paėjėti kiek toliau nuo įėjimo, kur vietinėse parduotuvėlėse tą patį drabužį galima įsigyti už 100 batų.
Grįžtant prie šventyklų – jos tikrai įspūdingos! Žinoma, aplankius 3–4, kitos pradeda darytis vienodos ir nebe tokios įdomios, tačiau Grand Palace, Wat Pho, arba kitaip - gulinčio Budos šventykla, bei Wat Arun – tikrai verti dėmesio objektai.
Gatvė dienos metu primena paprastą tailandietišką turgų, o vakare virsta tikra mėsmale.
Vakaro planui pasirinkau turistų pamėgtą Khao San Road gatvę, kuri dienos metu primena paprastą tailandietišką turgų, o vakare virsta tikra mėsmale: barai kariauja tarpusavyje, kurių muzika gros garsiau, padavėjai kviečia užeiti vidun, prekeiviai siūlo viską nuo marškinėlių, aksesuarų, kokosų ledų iki keptų skorpionų, o linksmybių ieškantys turistai čia tik pradeda savo vakarą. Kad ir kokia turistinė vieta tai bebūtų, chaosą pamatyti tikrai verta.
Antros dienos pažintims pasirinkau Erawan muziejų, kuris nuotraukose atrodė įspūdingai, o realybėje reikėjo sau įsižnybti, kad patikėtum, jog žmogus gali sugalvoti įgyvendinti tokį projektą – pastatyti muziejų, eksponuoti jame brangiausius šalies meno dirbinius, o pastato viršuje pastatyti trigalvį dramblį, kurio dydis atima žadą. Muziejus išties įspūdingas, o jį supantis parkelis – puiki vieta atsipūsti.
Dar viena puiki vieta poilsiui – viduryje miesto įsikūręs Lumpini parkas, į kurį užėjęs pasijauti tarsi išvažiavęs 100 km už miesto ribų. Vietiniai gyventojai čia bėgioja, važinėja dviračiais, mina vandens dviračius, iškylauja ar bando susibičiuliauti su čia gyvenančiais varanais – milžiniškais driežais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai grėsmingi, tačiau niekieno netrukdomi gyvena savo gyvenimą.
Atsipūtusi Lumpini parke keliavau į China Town – kinų kvartalą, kuris vakare virsta tikrų tikriausia Kinija. Žymieji raudoni žibintai, daugybė gatvės maisto prekeivių, gatvių zigzagai ir šurmulys – China Town tikrai palieka įspūdį.
Kadangi gatvės maistas yra labai didelė tajų kultūros dalis, o kinų kvartale jo galima rasti dar įdomesnio, vakarą skyriau pasivaikščiojimams ir paragavimams – viskas nuo kepto omaro iki kiniškų koldūnų ir žymiosios Pekino anties buvo laaabai skanu!
Nors, kaip ir minėjau, nesu didelė turistinių vietų gerbėja, tačiau norint pamatyti žymiausią turgų ant vandens Damnoen Saduak ir žymų turgų ant traukinio bėgių Mae Klong, teks užsisakyti ekskursiją, nes taip bus tiesiog žymiai paprasčiau.
Nors turistų abiejuose turguose tikrai labai daug, o ir pardavinėjamos prekės toli gražu nebėra reikalingos vietiniams, kadaise užsukdavusiems čia apsipirkti, tačiau tajai, sėkmingai prisitaikė prie turizmo, nepamynė savo tradicijų – turguje kas antras prekeivis siūlo tiesiog tiesiai valtyje gaminamą maistą, suvenyrus, įvairius drabužius, o jei saulė šviečia labai stipriai bei norisi atsigaivinti – tikrai bus galima nusipirkti skrybėlę, butelį vandens ar alaus.
Turgus ant traukinio bėgių unikalus tuo, kad net 8 kartus per dieną prekeiviai turi savo prekystalius patraukti nuo jų ir palaukti, kol pravažiuos traukinys, o paskui grąžinti atgal ir lyg niekur nieko tęsti prekybą. Gyvenimas čia teka sava vaga: kas vietoje doroja žuvis, kas pjausto vaisius, kas riša prieskoninių žolelių ryšulėlius – čia galima rasti visko.
Kadangi turgaus šurmulio pasirodė per mažai, kitą dieną keliavau į savaitgalinį Bankoko Chatuchak turgų, kuriame apsipirkti susirenka tiek turistai, tiek vietiniai gyventojai.
Turguje galima rasti viską, apie ką galėtum pagalvoti: nuo drabužių, aksesuarų, iki maisto, interjero detalių. Pasivaikščiojus po turgų galima prisėsti, užkąsti ir tęsti apsipirkinėjimą toliau. Didžiausias turgus būna šeštadieniais, todėl ieškantiems suvenyrų čia apsilankyti siūlyčiau būtent tą dieną.
Pažinčiai su Bankoku užbaigti ir atsisveikinti, vakarui pasirinkau pamatyti visai kitokią miesto pusę. Miestas garsėja itin aukštais dangoraižiais, o daugelyje jų yra įsikūrę žymūs ir turistų pamėgti barai, kuriuose prabanga ir kokteilių kainos toli gražu neprimena skurdo apačioje ir pietų už 1 eurą.
Octave baras Marriott Hotel Sukhumvit viešbutyje yra puikus pasirinkimas norintiems pasigrožėti vakarėjančiu ar jau šviesomis pasidabinusiu miestu iš 49 aukšto, tačiau nenorintiems labai stipriai išlaidauti. Žinoma, kokteilis čia kainuos apie 15 eurų, tačiau suspėjus iki 19 valandos, galima pataikyti į happy hour, kuomet kokteiliai plakami už pusę kainos.
Rezervuoti čia nieko nereikia – didelė tikimybė, kad darbuotojai pranešę, jog norėtumėt prisėsti, 10–15 minučių bėgyje būsit pakviesti prie staliuko. Paskutinei vakaro stotelei pasirinkau Lebua at State Tower viešbutį, kuriame buvo filmuotas žymus Holivudo filmas „Pagirios Tailande“. Nors viešbutis tikrai įspūdingas, net neabejoju, kad filmo sėkmė prisidėjo ir prie aukštų baro bei restorano kainų.
Pakilus į 64 aukštą iš karto pasitinka daugybė aptarnaujančio personalo, palydi kur tik norisi, perspėja, kur yra laiptelis, atidaro duris ir padaro kone viską, ką galima įsivaizduoti. O ir vaizdas atsiveriantis iš pagrindinio restorano yra pasakiškas. Pamačius jį gyvai norisi tik išsižioti iš nuostabos.
Žinoma, nuostabos kaina yra gana nemaža – pigiausias kokteilis čia kainuos apie 35 eurus, o mūsiškiai du kokteiliai, pamėgti filmavimo grupės kainavo beveik 80 eurų. Kai pagalvoji – kaina kosminė. Tačiau iš baro atsiveriantys vaizdai ir bendra atmosfera atperka kiekvieną centą.
Pabaigai verta paminėti, kad Tailandas nėra tokia pigi šalis, kaip man atrodė iš pradžių, daiktų čia tikrai neprireiks daug, nes oro temperatūra nenukrenta žemiau 27 laipsnių, apsauga nuo saulės – būtina, bet dar būtinesnė yra šypsena ir atvira širdis. Nebijokit pasiklysti, pažinti, ragauti – būtent apie tai ir yra tikrasis Tailandas.
