Kaip sako pati Agnė, miniatiūromis ji domisi nuo vaikystės. O prieš penkerius metus pasinėrė į šį pomėgį visa galva. Taip gimė idėja sukurti didžiulį miniatiūrų miestelį, pamažu virstantį „Kaimeliu Miniu“.
„Tokį pavadinimą sugalvojome su vaikais dėl to, kad kaimelis yra mažytis. Jame puoselėjame tautiškumą, tradicijas, esu įrašiusi ir pasaką apie Kūčių vakarą, žiemos speigą ir papročius. Vaikams aiškinu, kad anksčiau nebuvo akropolių, pompastikos – viso to, ką matome dabar. Tačiau žmonės labai jaukiai ir šiltai bendravo – būtent papročius, šilumą ir artumą stengiuosi parodyti savo kaimelyje“, – pasakoja Agnė.
– Papasakokite, kaip gimsta jūsų kūriniai?
– Pirmiausia kurti mane skatina įkvėpimas, o įkvepia tėvelių ir senelių vaikystė, jų patyrimas. Pavyzdžiui, mano mama moka labai gražiai dėstyti mintis. Ji, kaip ir aš, yra logoterapeutė ir pasakojo vieną savo vaikystės epizodą – kaip gyveno kaime, senoviniame dviejų galų name. Tokį namą ir stengiausi atkurti – dabar jis yra nugulęs mini kaimelyje. Galėčiau apie tai pasakoti ir pasakoti!
Švelniai tariant, esu pasinešusi į šią kūrybą ir atrandu savo techniką, kaip kurti. Nesu baigusi jokių mokslų, kurie būtų susiję su menu, viską darau iš širdies. Pirmą namuką pasidariau prieš penkerius metus, o kitą turėjau iš vaikystės medinį. Juose sudėjau baldelius ir visa tai buvo įvertinta vyro senelių – jiems labai patiko, nes darbuose stengiausi puoselėti ir saugoti lietuviškas tradicijas.
Visa tai mane dar labiau skatino kurti ir namelių vis daugėjo. Tikiu, kad ateityje tuose namukuose apsigyvens ir lėlės, tačiau šiandien norėjau palikti namelius su miniatiūromis ir kitais vidaus daikteliais, kurie, beje, daugiausia vintažiniai. Pati turiu didelę silpnybę senoviniams namams, senovinėms langinėms ir kitiems senoviniams elementams, tad visa tai noriu perteikti savo darbuose.
Vengiu bet kokios plastamės ir kičo – ramybė, susikaupimas ir to atspindys yra pagrindinis mano tikslas. Labai smagu, kad dažnai viską darome su vaikais: piešiame, lipdome, tai mus dar labiau suartina, taip pat mane palaiko, ranką prideda ir vyras bei tėvai. Esu labai dėkinga!
Šiandien nameliams yra išskirtas atskiras kambarys, kuriame jie jau vos telpa. Kai draugai ateina apžiūrėti mano kūrybos, sako besijaučiantys taip, tarsi būtų papuolę į atskirą šalį. Sulaukiu labai daug palaikymo nesustoti ir kurti, ir kartais užtenka vieno žmogaus, kad galėtum eiti į priekį ir sukurti stebuklą, – tas artimųjų palaikymas man labai svarbus.
– Kokias priemones naudojate nameliams kurti? Kaip randate laiko?
– Man labai patinka ekologiškumas. Visus šiuos darbus aš darau iš dėžių, kiaušinio dėklų, dovanų dėžučių, kuriuos mielai atiduoda artimieji, draugai ir kaimynai. O ir patys mes nieko neišmetam, viską prikeliame naujam gyvenimui, tad šiandien tos paprastos dėžutės puošia mūsų namus. Vasaromis vaikščiodami pajūriu rinkome mažus pagaliukus, iš kurių darome dekoracijas, vėliau skirstėme pagal dydį, džiovinome...
Pavyzdžiui, vienas namelis – krautuvė, kurį gaminau apie savaitę, sukurtas iš kiaušinių dėklų. Kai kada tenka kurti ilgiau nei savaitę ar net perdaryti namukus, nes noriu, kad jie atitiktų tą laikotarpį.
Kai kuriuos miniatiūrinius baldelius gaminu pati – išmokau sukurti taip, kad atrodytų labai tikroviškai, o iš modelino kepu visus kitus rakandus, maisto produktus. Taip pat turiu keturias dėžutes įvairiausių miniatiūrų – kai kurios jų yra iš tikro porceliano! Beje, daug miniatiūrų atrandu sendaikčių turguose ir netgi sulaukiu dovanų iš tų, kuriems mano kuriamas menas prie širdies. Jau nuo pat vaikystės tiems mažiems daikteliams jaučiu didelę trauką.
O laiko surasti kūrybai nėra paprasta, tačiau kai turi tikslą ir planuoji laiką, viskas pavyksta, o rezultatas džiugina. Kai kada kuriame su vaikais, kai kada dirbu viena, todėl kasdien stengiuosi padirbėti bent pusantros valandos. Dideli ir gražūs dalykai greitai nepasidaro.
– Galbūt planuojate įrengti muziejų?
– Iš tikrųjų visa mano kūrinių erdvė panašėja į muziejų. Žmonės kartais klausia manęs, gal parduodu savo namelius? Tačiau nežinau, kaip galėčiau tai padaryti, nes tuose namukuose yra labai daug manęs – kūrybos, širdies.
Kaupiu namukus mūsų name, ačiū vyrui ir seneliams, kurie man tai padeda daryti. Atėjus laikui, namukus supakuoju ir tada jie kurį laiką iki rudens būna kitoje patalpoje, o vėliau, atėjus šventiniam laikotarpiui, gimsta miniatiūrinis kaimelis. Pastaruoju metu vos išsitenkame 24 kv. metrų kambaryje.
Idėjų, minčių ir svajonių turiu labai daug ir ateityje labai norėčiau sukurti dar ne vieną namuką, taip pat – įkurti mini muziejų, kad žmonės matytų, džiaugtųsi jų akys ir širdis, kad jiems mano kūriniai primintų vaikystę.
