„Žinote, kaip būna – atvažiuoji mėnesiui ar kelioms savaitėms, o lieki ilgiems metams. Taip nutiko ir man“, – juokiasi Aida, Osle dirbusi slaugytojos padėjėja. Iš pradžių ji kurį laiką gyveno ir Anglijoje, tačiau ši šalis jos nesužavėjo, tad, kaip sako, išpildė svajonę ir nukeliavo į Norvegiją.
„Norvegai tikrai labai geri žmonės – bent jau tie, kurie mane supo, visą laiką padėjo – tiek susirasti darbą, tiek būdavo gera pabendrauti. Tiesa, norvegų kalba nėra lengva, bet per porą metų pramokau kalbėti visai neblogai. Juokauju, kad apie politiką nepakalbėčiau, bet šnekamoji kalba sekasi gerai“, – pasakoja Aida.
Grįžusi po 16 metų į Lietuvą moteris juokiasi, kad iškart sulaukė norvegų žurnalistų dėmesio, kurie domėjosi jos sprendimo aplinkybėmis ir ar ji patenkinta šiandieniu gyvenimu. „Buvo įdomi patirtis“, – juokiasi Aida.
Nuo darbo automobilių plovykloje iki slaugės padėjėjos
Moteris pasakoja, kad pirmieji darbai, kaip ir daugeliui emigrantų, pasitaikė paprasti, tačiau reikalaujantys nemažai ištvermės.
„Pirmasis mano darbas buvo automobilių plovykloje. Dabar sakyčiau, kad tai buvo kone išnaudojimas – alga nedidelė, dirbti reikėjo šešias dienas per savaitę po 12 valandų kasdien. Labai norėjosi iš ten ištrūkti, tad po kurio laiko pradėjau dirbti viešbutyje – jis priklausė mielai šeimai, kuri manimi rūpinosi, siuntė į kalbos kursus, todėl ten nuo kambarinės perėjau dirbti į registratūrą.
Po to, kai viešbutis užsidarė, baigiau slaugos kursus ir po atliktos praktikos gavau darbą – dirbau senelių namuose, o vėliau – ligoninėje“, – dalinasi Aida.
Ji priduria, kad pastarasis darbas atėmė labai daug jėgų – tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes atiduodi visą save žmonėms, kuriems tavęs reikia labiausiai, be to, dažniausiai teko dirbti naktimis.
„Pastarieji dveji metai buvo labai įtempti. Jaučiau, kad perdegiau, nes visame pasaulyje buvo pandemija, tad COVID-19 palietė mane labai stipriai. Kol kas šio darbo nepasiilgstu, o kaip bus toliau, matysim“, – juokiasi Aida.
Ji priduria, kad Lietuvoje planuoja mokytis apželdinimo subtilybių ir save realizuoti žemės darbuose – būtent tai ją šiuo metu traukia labiausiai.
Kuriasi Plungės rajone ir džiugina savo sekėjus
Aida yra kilusi iš Žemaitijos, todėl šiandien save ir savo ateitį mato ten pat – Plungėje. Žiemą ruošiasi gyventi mieste, o šiltuoju sezonu dirba pačius įvairiausius darbus sodyboje. Grįžimas namo paskatino kurti ir nuotaikingą turinį instagrame, kur ji sulaukia daug malonaus dėmesio ir, kaip sako, pačiai smagu pasijuokti iš paprastų dalykų.
„Grįžimas, kad ir kiek apie tai galvojau ir planavau, vis tiek buvo spontaniškas. Manėme, kad išbūsime iki vasaros, tačiau aš nebeištvėriau ir su vaikais grįžau prieš Naujuosius metus. Jaučiau, kad priėmiau patį teisingiausią sprendimą – iki šiol kaifuoju! Visi šalia – močiutės, seneliai, tetos, pusbroliai, pusseserės, tad mano vaikams ir man pačiai dabar labai gera. Nenorime net prisiminti ir negalvojame grįžti atgal“, – džiaugiasi Aida.
Paklausta, kaip pasikeitė gyvenimas grįžus iš didmiesčio į mažą miestelį, moteris sako, kad, nors ir banaliai skamba, ta ramybė tikrai užburia.
„Sava kalba ir tas jausmas, kad esi savas visur, kur beeitum, man labai artima ir miela“, – sako pašnekovė, šiuo metu vasaras su šeima leidžianti šimtametėje sodyboje, kur ir gimsta nuotaikingi jos filmukai.
„Norvegijoje ką nors auginti labai sunku, viskas nušąla net balkone (juokiasi). Mano tėvai, aš pati esame iš kaimo, matyt, traukia savos šaknys, tad dabar sodo ir daržo dabai man tikrai patinka. Auginti šiandien noriu viską“, – dalinasi Aida.
Paklausta apie veiklą instagrame, moteris juokaudama sako, kad nėra visą laiką pozityvi, tačiau, jos nuomone, tarp rimtų dalykų dar niekam nepakenkė gera nuotaika, tad į tai ji ir orientuojasi.
„Džiaugtis reikia čia ir dabar – tuo stengiuosi vadovautis. Šiandien viską kuriu savo rankomis ir tai džiugina labiausiai. Žmonės, kurie mane seka, mato didžiulį skirtumą tarp to, kokia buvau anksčiau Norvegijoje, ir to, kokia esu dabar“, – sako Aida.
Kol kas šeimos svajonės – pasistatyti namą ir kurti verslą. „Didžiausi iššūkiai turbūt kaip ir daugeliui – išaugusios kainos, kurios stabdo norimą progresą. Bet nusiteikę esame pozityviai – eiti mažais žingsneliais į priekį“, – sako Aida.
