– Adomai, kaip susidomėjote kalvyste?
– Šio amato nusprendžiau mokytis būdamas dar 15–16 metų. Kadangi tuo metu itin domėjausi istorija, Lietuvos praeitimi ir rekonstrukcija, aistringai gaminau įvairiausias archeologinių radinių replikas. Vėliau pasinėriau į skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, dirbau pameistriu pas garsų kalvį Martyną Stankų, toliau praktikavausi, sėmiausi žinių. O tada natūraliai atėjo noras dalintis su kitais tuo, ką pats moku geriausiai.
Peilis man – įrankis, palydovas, kasdienybės dalis. Kadangi peilius gaminu remdamasis archeologiniais radiniais, jie man reiškia ryšį su protėviais, šalies istorija. Žavi mintis, jog dirbu su tokiu peiliu, kokiu kažkas dirbo prieš 1000 metų ir dar seniau.
– Kuo jus patraukė būtent peiliai? Juk kalvystė apima pačių įvairiausių dirbinių meistravimą. Ką unikalaus įžvelgiate šiame amate?
– Jei pagalvotume apie mūsų protėvių buitį, prisimintume, jog peilis – pats seniausias įrankis žmonijos istorijoje. Svarbus ir nepamainomas jis išliko iki šiol.
Ne taip seniai, caro laikais, buvo uždrausta mieste nešiotis su savimi peilį, o iki tol peilis prie vyro diržo buvo visiškai įprastas vaizdas. Kai kur ši tradicija išliko iki pat šių laikų, ypač šiaurės šalyse, kur net šiandien ir vyrai, ir moterys visur jį su savimi nešiojasi.
Kita vertus, peilis yra ginklo simbolis. Nuo žodžio ginti. Tai įstatymų vykdymo, saugojimo, teisingumo ženklas. Iš to kilusi ir labai sena įšventinimo į vyrus tradicija: kai berniukui sueina maždaug 12 metų arba kai tėvas jaučia, jog sūnui jau perdavė savo moralinį kodą, įstatymo bei pasaulio supratimą, kai juo pasitiki, jis tarsi įgalina sūnų perduodamas peilį. Nuo tada berniukas yra pripažįstamas vyru.
Tai reikšmingas, nors Vakarų visuomenėje pamirštas atskaitos taškas vyro gyvenime. Be įšventinimo suaugę berniukai bando įrodyti, kad yra vyrai, ne visada priimtinais būdais.
– Kaip manote, kas mūsų laikais gali pakeisti šią tradiciją?
– Šiandien, kai tėvai su vaikais praleidžia vidutiniškai vos 7 minutes per dieną, svarbiausia yra laikas kartu. Bendri patyrimai, mokymasis, išbandymai, rimtų darbų patikėjimas sūnui.
Pavyzdžiui, peilių dirbtuvių metu tėvas, dažnai pats niekuomet nedirbęs su kampiniu šlifuokliu ar karšta geležimi, turi leisti tai daryti vaikui. Manau, svarbu mokytis meilę išreikšti per pasitikėjimą – nors ir labai norisi apsaugoti. O berniukas šį pasitikėjimą ir lygiavertiškumą tikrai jaučia.
– Autentiškų peilių gamybos vyrus ir berniukus mokote patyriminėse vyriškumą ugdančiose „Vyrų kalvės“ stovyklose bei savo paties organizuojamose dirbtuvėse. Kokius tėvo ir sūnaus santykius matote savo darbe?
– Nemanau, kad šį santykį galima paprastai apibrėžti. Visi žmonės skiriasi iš prigimties, todėl ir ryšys skiriasi. Dirbdamas pastebiu labai įvairių santykių. Matau tėvą ir sūnų kaip draugus, kaip nepažįstamus. Kartais sūnus siekia tėvo artumo, kartais tėvas – sūnaus. Bet smagiausia matyti, kaip santykis galiausiai keičiasi, kaip jie tarsi susipažįsta iš naujo.
– Psichologai teigia, jog norint, kad tėvo santykis su sūnumi būtų artimas, reikalingas kokybiškai drauge praleistas laikas. Ką duoda stovyklavimas kartu? Ką pastebite?
– Stovykla, gamta, žygis – tai erdvės, kuriose gali vienas kitą pamatyti naujai, kitaip nei namuose. Į „Vyrų kalvės“ stovyklą atvykę tėvai su sūnumis leidžiasi į žygius, patiria ne vieną įsimintiną nuotykį, mokosi įkvepiančių vyriškumo pavyzdžių. Kiekvienas bendromis jėgomis įveiktas iššūkis, susidūrimas su juo augina drąsą, atvirumą, pasitikėjimą, moko laikytis duoto žodžio.
O ir peilio gamyba tampa išbandymu bet kokio amžiaus vyrui. Mano rengiamose peilių dirbtuvėse tėvas su sūnumi praleidžia visą ilgą dieną, kartu siekdami bendro tikslo, mokydamiesi to, ko anksčiau nedarė. Tai naujos patirtys jiems abiem – juk šiandien retas kuris yra matęs iki geltonumo įkaitusį plieną ar dirbęs su galios įrankiais.
Kai gamini peilį, labai svarbu stebėti savo mintis, nes tai, ką galvoji kaldamas, šlifuodamas, čiupinėdamas dirbinį, į jį ir sudedi. Taip tėvo pagamintas peilis tampa amuletu sūnui. Juk tėvas yra tas žmogus, kuris savo vaikui linki visa ko geriausio ir visus šiuos palinkėjimus su meile sudeda į peilį.
– O kokie jausmai užplūsta berniuką, pasigaminusį pirmąjį peilį?
– Aš ir pats prisimenu savo pirmąjį peilį. Tądien pajutau viduje stiprybę, pasididžiavimą, kad galiu formuoti, valdyti kietą plieną ir pagaminti ginklą.
Peilių dirbtuvės pareikalauja kantrybės bei ištvermės, jos trunka ne vieną valandą, bet paties pagamintas peilis greit nugramzdina užmarštin nuovargį. Jį pakeičia žibančios akys ir šypsena veide. Netgi stovėsena pasikeičia! Natūralu, juk atsiranda pasitikėjimas savimi. Panašiai jautiesi, kai rankoje laikai ginklą ir jauti jo galią. Tik šiuo atveju galią pajunti savo viduje.
– Kokį esminį patarimą šiandien duotumėte savo sūnui?
– Tu pats esi savo gyvenimo kalvis.