Pakalbinome Laimą apie tai, kaip ji pradėjo kepti desertus ir kas ją įkvepia labiausiai.
– Papasakokite apie save – ar visada gaminote, kūrėte desertus? Kas jus paskatino tuo užsiimti?
– Desertus savo šeimai mėgau gaminti visada. Gyvendama Anglijoje turėjau papildomai laisvo laiko, ir sesuo mane sudomino, parodžiusi instagramo platformoje prancūziškus desertus. Tikrąja ta žodžio prasme, man jų grožis apsuko galvą!
Iš sesers ir mamos gavau mane paskatinančią dovaną – mokymus į prancūziškos konditerijos ir į biskvitinio torto kepimo bei dekoravimo kursus.
– Jūsų tortai – it meno kūriniai. Ar reikia turėti, tarkime, dailininko gyslelę kurti tokius preciziškus desertus, juos puošti?
– Po pirmųjų kursų man dar labai trūko patirties ir žinių, tad 2019-aisiais metais apsisprendžiau skristi iš Anglijos į Ukrainą mokytis pas labai kūrybingą mokytoją. Galiu sakyti, kad tai buvo mano desertų kūrimo pradžia. Aš susipažinau ne tik su nuostabia ir kūrybinga mokytoja, bet ir susiradau bendraminčių kolegių, su kuriomis bendrauju iki šiol.
Desertų gamyba nėra tik darbas. Tai ir kūryba, ir atsakomybė. Šį darbą visų pirma turi mylėti ir dirbti iš širdies, visa kita ateina savaime. Mylėdamas savo darbą, tu ir pasistengi labiau, ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo desertų užsakovų.
Sesuo mane sudomino, parodžiusi instagramo platformoje prancūziškus desertus. Tikrąja ta žodžio prasme, man jų grožis apsuko galvą!
Pritarčiau minčiai, kad dekoruojant tortus ar desertus iš dalies turi būti lyg dailininkas. O atkartoti tas pačias spalvas ir atspalvius, kokius, sakykime, naudojai prieš metus, kartais būna sudėtinga. Tu turi pasižymėti, kokias spalvas naudojai, o norint išgauti gražią ir išskirtinę deserto spalvą, reikia maišyti ne vieną, o kelias spalvas. Tačiau labai svarbu nepersistengti, tad dekoruodama desertus vadovaujuosi posakiu „mažiau yra daugiau“.
– Papasakokite, iš kur semiatės idėjų tortų gamybai? Ar tam reikia specialių priemonių (formų) ir ingredientų?
– Galiu pasakyti, kad mokausi visada, tai yra besitęsiantis procesas. Desertų gamyboje taip pat egzistuoja mada, tendencijos, nauji skoniai, formos, tekstūros, spalvos, technikos... Taigi norėdama išskirti, tu turi mokytis ir nesustoti. Kaip aš sakau, mokytis reikia pas geriausius arba pas išskirtinius ir kūrybingus žmones.
Idėjos dažnai ateina savaime, o kartais ir su užsakovų suvienijame mintis. Daugumą dalykų, skirtų desertams ruošti, radau Lietuvoje, tik gaila, kad dėl kai kurių teko nusivilti, tad kai ką perku Anglijoje. Desertams gaminti naudoju ir specialias formas, ir išskirtinius ingredientus.
– Po aštuonerių metų grįžote iš užsienio į Lietuvą – kaip jums sekasi?
– Lietuvoje esu nuo spalio mėnesio, dirbti pradėjau nuo gruodžio. Pasirinkau sau labai tinkamą laiką ir vietą grįžti. Nors ir visur buvo karantino suvaržymai, man tai buvo geras startas. Viskas tik geryn ir tik į priekį.
Be to, organizuoju ir mokymus – tai yra viena iš mano idėjų. Išmokyti kitą žmogų kurti desertus, nėra sudėtinga, jei tik jis pats to nori. O aš noriu įkvėpti, parodyti susidomėjusiems, kad desertų gamyba yra nuostabus darbas, kuriame tobulėjimui ir kūrybiškumui ribų nėra. Mokytis galima palaipsniui nuo pradžiamokslio, lengviausio lygio ir pagrindų. Tai nėra sudėtinga ir tikrai suprantamas visiems. Tikiuosi, kad galėsiu startuoti jau liepos mėnesį!
– Kokių svajonių turite savo darbinėje sferoje?
– Esu reikli sau, o norint daug pasiekti, svajoti neužtenka – svarbu ir tas svajones pradėti įgyvendinti ar bent jau po žingsnelį judėti link jų.
Savo darbą galiu pavadinti svajone, nes tiesiog ėmiau ir pradėjau gaminti desertus. Esu savo tvirtame kelyje ir laike. Viskas, kas reikšminga mano gyvenime, atsiranda arba aš tai sutinku.
Iš aplinkos dažnai girdžiu: Laima, tau reikia pagalbininko. Iš dalies sutinku, iš dalies tam sakau kol kas ne. Dar noriu tiesiog mėgautis desertų gamyba ir mokyti kitus. Noriu pažinti savo desertų užsakovą ir Lietuvos rinką.
Galiu pripažinti, kad lietuvaičiai yra gurmanai ir renkasi vis išskirtinesnius desertus, įdomius skonius. Jei tai ypatinga šventė ar nori nustebinti savo artimus, galiu pripažinti, kad vienas iš dažniausiai užsakomų prancūziškų tortų skonių yra su pistacijomis, matcha arbata, vyšniomis, paskanintas likeriu, o balto šokolado putėsiai aromatizuoti ulongo arbata.
Apskritai pastebėjau, kad mėgstami gaivesnio tipo tortai, kuriuose vyrauja gaivi rūgštelė ir uogos. Pavasarį į asortimentą įtraukusi prancūzišką tortą su žaliąja citrina ir baziliku svarsčiau, ar jis bus populiarius ir ar žmonės norės paragauti tokio torto. Bet viskas pasiteisino, šį skonį lietuvaičiai pamėgo.
Vyrai yra dideli smaližiai – jų pasirinktas tortas būna saldesnio tipo su karamele ir pienišku šokoladu.
Gaila, tik tortai su juodu šokoladu ne tokie populiarūs. Nesu didelė šio šokolado torto gerbėja, bet jei jis paruoštas skaniai, neatsisakau gabalėlio. Vyrai yra dideli smaližiai – jų pasirinktas tortas būna saldesnio tipo su karamele ir pienišku šokoladu.
– Na, ir išduokite – ar pati valgote savo kurtus desertus? Koks patinka labiausiai?
– Mėgstu desertus ir mėgstu juos degustuoti. Man pačiai norisi įdomių ir išskirtinių skonių – deserto su pipirais ar prieskoninėmis žolelėmis. Suderinus įdomius ir išskirtinius ingredientus, net jeigu jie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinami, galime sukurti nuostabų desertą!
Man labiausiai patinka ir savo skoniu labiausiai išsiskiria desertai- vaisiai. Dėl laiko trūkumo aš jų nebegaminu užsakymams, bet savo asmeninėms šventėms juos darau. Nusprendžiau, kad desertai-vaisiai tai pat bus mokymų dalis.
Kodėl man jie patinka? Visų pirma – tai išskirtinė išvaizda, jie beveik identiški tikriems vaisiams. Antra, jų išskirtinis skonis ir tekstūra. Jei desertas braškė – tai įdare bus braškių, jei avokadas – tai viduje avokadai. Jie lengvi ir nepaprastai skanūs. Šiems desertams gaminti pasitelkiu ir išskirtinius prieskonius bei žoleles. Desertai-vaisiai visada bus su skaniu siurprizu viduje.
