Kokią žinutę mums siunčia moteriškumo ir vyriškumo sąvokos
Istoriškai moterys visada turėjo mažiau galios. Mes įgijome teisę balsuoti tik 20-to amžiaus pradžioje. Iki tol vyrai netikėjo, kad mums gali rūpėti politika. Netgi dabar pagal statistiką moterų vadovių Lietuvoje turime tik 38,6 proc., o Seime moterų – tik ketvirtadalis. Mes uždirbame vidutiniškai 12,6 proc. mažiau nei vyrai. Todėl kai kavinėje už mane sumoka pažįstamas, aš manau, kad tai teisinga.
Žinau, kad Amerikoje yra kavinių, kuriose moterys tam tikromis valandomis gauna nuolaidą, kuri lygi vyrų ir moterų atlyginimų skirtumui. Liūdniausia, kad mes uždirbame mažiau netgi būdamos tose pačiose pareigose kaip vyrai. Vien todėl, kad turime kitokius lytinius organus...
Dar negalima girtis vyrui, kad šį mėnesį uždirbai gana daug, dar neatskleisk savo gerųjų pusių... Kas tada lieka? Vien tik lukštas.
Apskritai pagalvokime apie žodžių „moteriška“ ir „vyriška“ prasmę. Jų siunčiama žinutė skiriasi. Pavyzdžiui, draugei, kuri tvirtai laikosi po kokios nors nesėkmės, sakoma: „Kaip tu vyriškai laikaisi“. O kai žmogus silpnesnis, nelabai profesionalus, numojame ranka: „Pasielgė labai moteriškai“.
Moteriškumo sąvoka atsiranda tokiuose junginiuose, kaip moteriškos silpnybės, moteriški plepalai. Stereotipiškai moterims priskiriami tokie laisvalaikio praleidimo būdai, kaip vaikščiojimas po parduotuves, moteriškų žurnalų skaitymas ir pan. Toks laisvalaikio praleidimo būdas sumenkinamas.
Esu ne kartą girdėjusi, kaip mano draugai vyrai šaiposi: esą ko čia, kaip boba, po parduotuves šlaistaisi, galėtum ką nors geresnio nuveikti. Tačiau krepšinio ar futbolo žiūrėjimas arba alaus plempimas baruose yra šventa, visi tai turi suprasti ir pateisinti, nes tai vyriški hobiai.
Aš asmeniškai pastebėjau turinti daug savybių, kurios stereotipiškai priskiriamos moterims, bet jas turiu ne todėl, kad esu moteris, bet todėl, kad esu toks žmogus. Aš labai mėgstu kalbėti apie žmonių santykius, analizuoti žmonių psichologiją, vaikščioti po parduotuves, domėtis stiliumi, mada, man viską lengviau pagrįsti emociškai, metaforomis nei argumentais ar faktais. Anksčiau to labai gėdijausi, ir priimti save nebuvo lengva.
Tikros princesės taisyklės – būk paslaugi, mandagi ir visada… kalta
Kartą teko matyti elgesio taisykles, pakabintas mažos mergaitės kambaryje. „Tikra princesė tvarko savo kambarį, mandagi su draugais, dalinasi žaislais, sako „prašau“ ir „ačiū“, klauso tėvų, yra miela ir mylinti, meldžiasi, mato visur geriausius dalykus, visada pasiruošusi sakyti „atsiprašau“…
Tuo tarpu berniukų kambariuose kabo supermenai, betmenai, įvairiausi herojai. Įsivaizduokite, kaip sunku mergaitei, kai ji priversta sakyti „atsiprašau“, net kai nėra kalta, negali reikšti tokių emocijų, kaip pyktis, apmaudas ar liūdesys. Ji per dažnai girdi: mergaitės taip nedaro, mergaitė turi būti tvarkinga, mandagi, miela.
Užaugusi ji ir toliau negali šių emocijų išreikšti, gėdijasi pasakyti, kad supyko, nes dėl visko pati jaučiasi kalta. O štai berniukai užauga prisižaidę mašinėlėmis, prisišaudę, vaizduodami betmenus. Jie ir užaugę gerai jaučiasi konkurencinėje aplinkoje.
Kiekvieną kartą, kai noriu save išbandyti naujoje srityje, mintyse girdžiu mamos klausimą: „O kam tau čia to reikia, Beata?“ Ir jaučiu kaltės jausmą, kad vėl kažkur lendu.
Kuo labiau domiuosi vaikyste, tuo labiau atrandu, kad būtent joje glūdi labai daug mūsų elgesio ir savijautos detalių, nes būtent vaikystėje susiformavo dabartinis mūsų požiūris į save. Aš pati vaikystėje buvau labai aktyvi mergaitė, man viskas būdavo įdomu: lankyti karatė, skambinti pianinu, dainuoti, šokti. Aš norėjau ir net nesvarstydavau, ar sugebėsiu. Tačiau kiekvieną kartą, kai noriu save išbandyti naujoje srityje, mintyse girdžiu mamos klausimą: „O kam tau čia to reikia, Beata?“ Ir jaučiu kaltės jausmą, kad vėl kažkur lendu.
Esu kalbėjusi su moterimis, kurioms mama sakydavo: „Tu pati geriausia, tau viskas pavyks“. Ir jos tikrai jaučia, kad gali viską. Tai iš vaikystės ateinantys kodai. Kai kažkada paklausiau mamos, kodėl ji man taip sakydavo, ši tik gūžtelėjo pečiais: „Taip sakydavo mano mama“.
Taigi šie šifrai keliauja iš kartos į kartą, ir jeigu mes jų nesustabdome, perduosime toliau. Todėl pagalvokite, kokius kodus norite įdiegti savo vaikui, nes su jais jam teks gyventi visą gyvenimą.
Neišsiimkite brangenybių iš karūnos, kad vyrui lengviau būtų nešti!
Jeigu aš manau esanti nevykėlė, net nepastebiu, kai žmonės su manimi elgiasi blogai, nes jaučiuosi esanti verta visų šių blogų dalykų. Tuo metu, kai labai nepasitikėjau savimi, mano gyvenime buvo labai daug žmonių, kurie norėjo mane taisyti, kritikuodavo, nuolat nurodinėdavo, ką man daryti. Kai pradėjau galvoti, kodėl aplink mane tokie žmonės, supratau, kad man pačiai reikia keistis. Kartu ėmė keistis ir situacija aplink. Todėl noriu perskaityti žodžius, kuriuos radau vienoje knygoje. Jie paliko man didžiulį įspūdį:
„Brangi moterie, kartais tu būsi daugiau nei moteris. Pernelyg protinga, pernelyg šauni, pernelyg kupina dalykų, kurie verčia vyrą jaustis menkesniu. Ir tada pradėsi manyti, kad turi būti šiek tiek mažiau nei moteris. Didžiausia klaida, kurią gali padaryti, – išsiimti brangenybes iš savo karūnos, kad vyrui lengviau būtų ją nešti. Noriu, kad suprastum: tau nereikia mažesnės karūnos, tau reikia vyro su stipresnėmis rankomis“.
Niekada nemenkinte savęs dėl kitų, manydamos, kad tuomet žmogus šalia jūsų jausis geriau. Verčiau pritempkite jį už ausų prie savęs.
