Sukonstravo sau elektrinį dviratį, o vėliau ir paspirtuką
Įgijęs inžinieriaus specialybę, Eduardas juo dirbo visą savo gyvenimą, o turėdamas laisvo laiko, papildomai apsiimdavo sutaisyti draugų televizorius, pastatyti palydovines antenas ar atsiliepdavo į kitus pagalbos prašymus. Tačiau to E.Gurvičiui buvo negana, todėl prieš kelerius metus jis sugalvojo sukonstruoti sau elektrinį dviratį.
„Mintis kilo elementariai, nes visi normalūs žmonės yra tinginiai. Vilnius yra ne dviračių miestas – čia daug kalvų, o jas tingisi minti. Pastebėjau, kad tuo metu atsirado pirmieji elektriniai dviračiai, ir daug negalvodamas, nusprendžiau pats sau tokį pasidaryti“, – šypsodamasis prisimena Eduardas.
Norėdamas įtikinti, kad Vilnius ne itin pritaikytas dviratininkams, Eduardas kaip pavyzdį pateikia Nyderlandus – ten, anot jo, visur yra dviračių takai, keliai lygūs ir malonūs važiuoti. Nors Lietuvos sostinė pamažu tampa vis draugiškesnė dviratininkams, elektrinis dviratis E.Gurvičiaus gyvenimą padarė kur kas lengvesnį ir patogesnį.
„Tuo metu gyvenau Justiniškėse, važiuodavau iš centro namo į kalną ir pastebėjau, kad su savo dviračiu aplenkiu kitus dviratininkus“, – sako Eduardas.
Vis dėlto senjoro elektrinis dviratis turėjo pedalus, kuriuos, nors ir lengviau, vis tiek reikėjo minti. Todėl norėdamas savo gyvenimą paversti dar patogesniu, jis nusprendė sukonstruoti sau elektrinį paspirtuką. Prieš 5-erius metus įgyvendinęs šį planą, Eduardas sako, kad tuo metu mados važinėti tokiais paspirtukais Lietuvoje dar nebuvo, tad jis buvo vienas pirmųjų.
„Visi išradėjai yra tinginiai. Kam reikia dviračio, jeigu galima turėti daug lengvesnį ir saugesnį paspirtuką? – juokdamasis klausia Eduardas. – Nusipirkau elementarų paspirtuką, sutvarkiau technines detales ir gerus dvejus metus važinėjau. O vėliau sukonstravau jau rimtesnį.“
Kadangi Eduardas savo paspirtuku Vilniaus gatvėse ėmė važinėti vienas pirmųjų, jis neslepia sulaukęs nustebusių praeivių žvilgsnių. Anot jo, pasitaikydavo atvejų, kai nepraleidus automobiliams, su jais net susidurdavo.
„Iš pradžių žiūrėdavo žmonės, galvodavo, kuo čia tas senis važiuoja. Bet man labai smagu važiuoti paspirtuku ir visiškai nebaisu – juk dauguma mūsų nuo vaikystės paprastais dviračiais ar paspirtukais važinėjame. Tik greitį renkuosi atsakingai ir žinau, kad greičiau nei 30 km/h nereikėtų važiuoti, – sako E.Gurvičius. – Anksčiau yra buvusi situacija, kai netikėtai išlindo blondinė prie vairo, nukalė mane ir nuvažiavo. Tada priėjo kiti žmonės, paklausė, ar gyvas.“
Iš pradžių žiūrėdavo žmonės, galvodavo, kuo čia tas senis važiuoja.
Nors Eduardui yra pasitaikę nemalonių situacijų ar nelaimių, jos senjoro visiškai neišgąsdino. Priešingai, jis tikina, kad dabar važinėti paspirtuku yra saugiau, nes automobiliai jau žino apie greitai lekiančius paspirtukininkus, todėl važiuoja atsargiau, o prireikus praleidžia.
„Man paspirtukas yra kaip transporto priemonė, nes nevairuoju automobilio. Už vairavimą yra atsakinga mano žmona“, – juokiasi Eduardas.
Namuose įrengė išmanių prietaisų
Savo turimą inžinieriaus patirtį E.Gurvičius pritaiko ir namuose. Prieš kelerius metus jis pardavė butą Justiniškėse ir įsigijo neįrengtą kotedžą – jame buvo tik sienos ir langai. Jį Eduardas sumąstė įsirengti pats.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad dar gyvendamas Justiniškėse, eidavau pasivaikščioti prie tvenkinių Buivydiškėse, reikėdavo paeiti tik 10 minučių ir galėdavau ten išsimaudyti. Tačiau vėliau buvo pradėtas statyti vakarinis aplinkkelis, nebegalėjau ten eiti, bet pastebėjau, jog netoliese statomi kotedžai, kurie mane sudomino“, – pasakoja Eduardas.
Įsigijus vieną jų ir pradėjus įsirenginėti, senjorui kilo idėja sukonstruoti ir kelis išmanius prietaisus. Dabar jis namie gali iš bet kokio atstumo reguliuoti temperatūrą, šildymą, matuoti drėgmę, turi ir „Alexą“, išmaniąją kolonėlę, kurią pasitelkus bet kur gali įsijungti muzika ar ventiliacija. Eduardas pripažįsta – jam tai ne tik patogumas, bet ir pramoga.
„Dabar turiu idėją ant stogo pastatyti saulės elektrinę – kaip tik netrukus turi atvažiuoti specialistai pakonsultuoti. Šiuo metu tai juk yra madinga, – juokiasi Eduardas. – Norint pastatyti tokią elektrinę, galima gauti paramą. Be to, mano sūnus žadėjo šiek tiek pafinansuoti, nes yra man truputį skolingas, todėl turėsiu progą pagaliau išmušti skolą iš jo.“
Savomis rankomis įrengęs kotedžą ir čia su šeima gyvenantis jau trečius metus, E.Gurvičius vis dar negali nurimti. Apie jo talentą inžinerijoje netrukus sužinojo ir kaimynai, todėl jis kartais vis sulaukia jų prašymų ką nors pataisyti.
„Pas mus yra apie 13 namų, gyvename kotedžų rajonėlyje. Kaimynai greitai sužinojo apie mane, todėl jeigu reikia, padedu žmonėms, pakonsultuoju, parodau, kaip ką padaryti – kartais paprašo lemputę pakeisti, šviestuvą pastatyti. Nesireklamuoju per daug, bet man nesunku jiems padėti“, – tikina Eduardas.
Pensija yra pats geriausias laikas
Laisvu laiku Eduardas mėgsta žaisti lauko tenisą, slidinėti, o visai neseniai išbandė ir aitvaravimą su slidėmis. Nors juokdamasis pabrėžia, kad dabar netinkamas metas užsiimti aktyviu sportu – dėl karantino apribojimų jo didžiausia pramoga šiuo metu yra nuėjimas į parduotuvę.
„Mėgstu pažaisti tenisą, priklausau sportininkų klubui. Tenisas užima daug laiko, todėl pensininkui yra itin tinkamas sportas. Pažaidi porą valandų, išsimaudai, išgeri po bokalą ir veiklos vienai dienai pakanka“, – juokiasi E.Gurvičius.
Vis dėlto Eduardas skuba patikinti, kad tikrai nėra iš tų žmonių, kuris visą laiką strikinėja ir vos atsikėlęs ima galvoti, ką galėtų aktyvaus nuveikti. Kaip ir kiti, jis mėgsta laiką leisti ramiai, o kartais prisėda ir pažiūrėti televizorių.
„Labai originalus užsiėmimas, bet mėgstu žiūrėti krepšinį. Tik žiūrėdamas rėkauju – žmona nuolat klausia, ko šūkauju atsisėdęs. O ten iš po kašio neįmeta, tai kaip galima nesurikti?“ – šypsosi Eduardas.
Tik žiūrėdamas rėkauju – žmona nuolat klausia, ko šūkauju atsisėdęs. O ten iš po kašio neįmeta, tai kaip galima nesurikti?
Laiką aktyviai mėgstantis leisti E.Gurvičius džiaugiasi, kad jo draugų rate, kaip pats sako, visi yra normalūs ir laisvalaikį mėgsta leisti panašiai kaip jis.
Į artėjančią pensiją Eduardas visada žiūrėjo be baimės ir laukė laiko, kai galės užsiimti kuo tik panorėjęs. Todėl dabar jis jaučiasi gerai ir gali laisvalaikį naudoti taip, kaip norisi jam pačiam.
„Visiems aiškinu, kad pensija yra pats geriausias laikas – ką nori, tą darai. Per dieną atlieki vieną darbelį ir jau esi kažką nuveikęs, – šypsosi E.Gurvičius. – Kiekvienam reikėtų turėti gyvenime hobį, veiklą, kuria galėtų visada užsiimti. Kai turi užsiėmimų, nelieka kada galvoti apie amžių.“
