„Kikilas prikala prie pagaliuko malūnėlį, padarytą iš „Primos“ cigarečių pakelio, ir duoda jį tau. Leki Respublikos gatve į apačią, o malūnėlis sukasi! „Nori, išversiu akis?“ – klausia jis vaikų ir užverčia taip, kad matosi tik baltymai. Lyg skenduolis. Baisu, siaubas!
Panašių detalių, kaip iš Piero Paolo Pasolini „Kenterberio pasakojimų“ ar François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“, niekaip neištrinsi. To karnavalo atspindys Telšiuose gyvas, meniškas, kinematografiškas, fotogeniškas“, – sako prof. A. Bumblauskas ir nejučia pereina prie žemaičių kalbos.
Nors dukra gyvena Liuksemburge, o sūnus – Vilniuje, istorikas su jais šneka tarmiškai. Telšiuose lankydamas 95-erių mamą – tik žemaitiškai.
Gimnazija – išskirtinė visoje Lietuvoje
Paklaustas, ar aplinka, kurioje augo, turėjo įtakos jo profesiniam pasirinkimui, prof. A. Bumblauskas neabejoja, kad meilę humanitarikai tikrai įskiepijo. Telšių gimnazija buvo išskirtinė visoje Lietuvoje, nes čia gimnazistai mokėsi lotynų kalbos.
„Galite sakyti vanitas vanitatum et omnia vanitas (iš lot. – „tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“), bet ir mes trejus metus mokėmės lotynų kalbos, kaip ir fundamentaliai lietuvių literatūros.
Vakar kaip tik nusipirkau Nobelio premijos laureato Williamo Goldingo „Musių valdovą“, kurio neturėjau. Pasirodė 1965-aisiais, o mes 1973-iaisiais Telšiuose iš jo jau rašinį rašėm! Taip pat iš Jeano-Paulio Sartre’o „Žodžių“, Albert’o Camus „Maro“ ir t. t.
Jau mokykloje žinojau, kas yra geriausi lietuvių poetai, dailininkai.
Įspūdingus mokytojus turėjom: lotynų kalbos – Stanislavą Kochanauskaitę, lituanistę Valdonę Pikiotienę. Jau mokykloje žinojau, kas yra geriausi lietuvių poetai, dailininkai, o 1974-ųjų pavasarį iš mokytojos gavau straipsnį apie profesorių Edvardą Gudavičių. Nuo tada neabejojau, kad jis – kiečiausias istorikas. Visa tai – iš mokyklos“, – didžiuojasi prof. A. Bumblauskas.
Į genialios architektūros gimnaziją, Stepono Stulginskio suprojektuotą dar 1935 m., būsimasis istorikas žiūrėdavo pro tėvų namų antro aukšto langus. Iškiliausias jos auklėtinis, kaip mano profesorius, – poetas Vytautas Mačernis.
Ketvirčiuoti Lietuvą – klaida
Kas yra Telšiai Lietuvai? Atsakydamas į šį klausimą istorikas kritikuoja bandymą dalyti Lietuvą į keturis, o su Mažąja Lietuva – į penkis regionus.
Telšiai puošiasi ir tampa Lietuvos Liucerna.
Nes Žemaitija – ne vien etnografinis regionas. „Žemaitija yra antroji Lietuvos dalis, o trečios – nėra. Tiksliau, žemaite ir aukštaite yra du daiktai, vidury nieko niera“, – žemaitiškai paaiškina prof. A.Bumblauskas, pabrėždamas, kad Telšiai – ne regioninis, o nacionalinio rango miestas.
„Labai džiaugiuosi, kad tai yra suvokta, Telšiai puošiasi ir tampa Lietuvos Liucerna. Šis Šveicarijos miestas ant Keturių Kantonų ežero, apdainuoto Maironio, – vienas gražiausių mano matytų pasaulyje. Aišku, Telšiai ne tokio masto, bet jausmas panašus. Gali mielai plaukioti po Masčio ežerą valtimi, baigiamos tvarkyti krantinės.
Visas miestas išsipuošęs, turi savotiško misteriškumo, su išraiškingais akcentais, tokiais kaip Telšių katedra, Mažoji bažnyčia, „Alkos“ muziejus, ješiva, buvęs kalėjimas, tapęs neobarokiniu viešbučiu. Galėčiau vardyti ir vardyti. Telšiai traukia akį, nors buvo atvirkščiai.“
Kai myli, skauda – jei kas nors negerai
Kai myli, labai skauda – jei kas nors yra negerai. O Telšiai, kaip primena istorikas, anksčiau minėti ir ne iš gerosios pusės. Jei būdavo kas blogai, prasta, sakydavo „Telšių lygis“.
„Mano kolega Antanas Kulakauskas yra kažkada sakęs, kad Telšiai – turbūt daugiausia permainų per pastarąjį 30-metį patyręs Lietuvos miestas. Sovietmečiu – pilkas, nykus, ežeras užterštas, niekada jame nesimaudydavome, nebent kitame ežero gale, bet būdavo toli važiuoti, tad lėkdavome į Germantą. Pagrindinės šventyklos tarsi buvo, tačiau bendras įspūdis – kažkas tokio labai prasčiokiško, kitaip nei dabar, kai vyksta tikrai galingas virsmas į tikrą žemaičių sostinę, normalų, originalų miestą, turintį savo kvapą, stilių“, – lygina istorikas.
Atnaujinta Telšių ješiva – pasaulinio garso
Nė viename Lietuvos mieste, miestelyje, nors visi turėjo net labai garsių ir svarbių sinagogų, nebuvo tokios kaip Telšių ješiva. Ši viena žymiausių Rytų Europos judaizmo dvasinių seminarijų, įkurta 1875-aisiais, gyvavo iki 1940-ųjų, o 1941-aisiais tokiu pačiu pavadinimu (Telshe yeshiva, Rabbinical College of Telshe, Telz Yeshiva) buvo atidaryta Klivlande (JAV) ir veikia iki šiol.
„Ne veltui mano lotynų kalbos mokytoja, šimtametė S.Kochanauskaitė atsiminimuose apie jaunystės metus rašė, kad Telšiai turėjo dvi aukštąsias mokyklas: Telšių kunigų seminariją ir Talmudo akademiją – Telšių ješivą. Į pastarąją studijuoti Toros atvykdavo rabinai iš visos buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos erdvės ir aplinkinių kraštų. Žydai šią erdvę vadino Lite“, – sako prof. A.Bumblauskas.
Telšių gražintojai – garsenybės „ant visos Lietuvos“
Raudonai ir baltai šviečiantis restauruotas buvęs Telšių kalėjimas – skaudžios Lietuvos istorijos liudininkas. „Tame pastate buvo Telšių kalėjimas, jame kalėjo per 70 žmonių. Kaip mano teta pasakojo, vienas iš jų trypė kojomis per kažkokį „kolchozo“ susirinkimą, nes buvo šalta, – to užteko žmogų pasodinti. Taigi, ir tokie už nieką suimti žmonės buvo žiauriai nužudyti Rainių miškelyje už poros kilometrų nuo Telšių.
Kalėjimo pastatas, kuriame veikė vaikų muzikos mokykla, anksčiau buvo pilkas, neišraiškingas. Po restauracijos jo negalima atpažinti: puikus, neobarokinis.“
Telšiai išsiskiria konceptualia, istoriko žvilgsniu, galbūt net vieno žmogaus nuoseklia priežiūra: „Pagarba architektui Algirdui Žebrauskui, kuris atkūrė Rainių koplyčią, statytą pagal 1943 m. Jono Virako projektą, ir buvo apdovanotas Nacionaline premija.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Telšiškis architektas dirba toliau – visur matosi jo ranka, senų namelių atkūrimo ir naujų kūrimo kultūra su pagarba urbanistinėms erdvėms. Netgi ten, kur stovi meška su Saulės laikrodžiu, grindinyje pažymėti išnykusio kvartalo kontūrai. Nekalbant apie tai, kad buvęs Telšių technikumas, virtęs Vilniaus dailės akademijos fakultetu, – viso šio reikalo užnugaryje. Petras Gintalas arba Romualdas Inčirauskas yra garsenybės „ant visos Lietuvos“. Tai skulptoriai, sukūrę nacionalinės reikšmės kūrinius“, – pabrėžia prof. A.Bumblauskas.
R.Inčirausko sukurtos Telšių katedros durys atskleidžia Žemaičių vyskupijos istoriją. „Vienu metu visa Lietuva buvo Žemaičių vyskupijoje pas Motiejų Valančių. Suvalkija – Lenkijos karalystėje ir Seinų vyskupijoje, o beveik visa kita Lietuva – iki Ukmergės, Šventosios, Zarasų, jei galite įsivaizduoti, buvo Žemaičių vyskupystė. Tai ir matyti Telšių katedros duryse. Didinga Žemaičių vyskupijos istorija!“
Visai šalia Katedros – Didžioji žemaičių siena su išvardytais svarbiausiais žemaičių istorijos įvykiais. Kaip atkreipia dėmesį istorikas, stela su dviem datomis rodo, kad Telšiai istoriją išmano geriau nei visa Lietuva.
„Tos datos yra 313 metai ir 1413 metai. Manau, mokytojai, jei ir žino, jų neakcentuoja, nors 313-ieji yra Romos imperatoriaus Konstantino krikšto metai, kai krikščionybė, galima sakyti, pamažu ėmė tapti Romos religija, o 1413-ieji – paskutinės Europos erdvės – Žemaitijos krikšto laikas. Lygiai 1100 metų tarp šių datų ir įspūdinga tai išryškinanti stela Telšiuose.“
Skaičiuoja meškas
Atvykstantys į Telšius su miestu gali susipažinti ir skaičiuodami meškas. Kaip juokauja prof. A.Bumblauskas, kur pakliūsi, ten rasi mešką, o įspūdingiausia – meška su vaikučiais Katedros papėdėje, kurią sukūrė žinomas Lietuvos skulptorius telšiškis Romualdas Kvintas.
Kur pakliūsi, ten rasi mešką.
Prof. A.Bumblauskui akivaizdu, kad sovietmečio Telšiuose, kurie buvo po Maskvos padu, nebuvo branginama istorija: „Joje net nebuvo Lietuvos, ką jau kalbėti apie Žemaitiją ar meškas, apie kurias žinojo gal tik atskiri Žemaitijos mylėtojai, istorijos gerbėjai. Visa Žemaitijos istorija atrasta šiais laikais.“
Mokė kramtyti sūrį
Savo laiku Telšiai didžiavosi „Masčio“ trikotažo fabriku. Tačiau, istoriko žodžiais, fabriką ištiko tai, kas pirmaisiais Nepriklausomybės metais visą Lietuvos privatizaciją, vykusią neįsitvirtinus savai valiutai: „Privatizacijos čekiai taip suveikė, kad „Mastis“ buvo privatizuotas „grūzčikų“, dar paprasčiau sakant, Telšių banditų. Amerikiečių nupirkta Telšių skaičiavimo mašinų gamykla irgi neatsilaikė, tačiau iškilo „Žemaitijos pienas“.
Turime „Džiugo“ sūrį, kuris ne tik garsina Telšius, bet ir sėkmingai įėjęs į Amerikos rinką, sukūręs sūrinių su įspūdinga kava, įvairiais gaminiais tinklą. Kai lankiausi Telšiuose, mus labai svetingai priėmė „Džiugo“ kavinėje šalia Telšių katedros ant Masčio ežero kranto, mokė tą sūrį kramtyti, daug sužinojome apie sūrių brandinimą. Žodžiu, buvo įspūdinga viešnagė, gidės pasakojimų klausiausi išsižiojęs“, – kelionę į tėviškę prisimena prof. A.Bumblauskas.
Be ES investicijų nebūtų taip išgražėję ir sustiprėję
Akivaizdu, kad be ES investicijų Telšiai nebūtų galėję taip išgražėti ir sustiprėti. Kultūros tąsa justi ir dabar. Atnaujintas Kultūros centras, modernizuotas Telšių teatras, kurio vaikų studijoje būsimasis istorikas vaidino karalių.
„Atsimenu, 2004-aisiais buvo zyziančių, kad įstojus į ES dings tautiniai papročiai. Tuomet klausiau, kokie jie: per Naujuosius prisigerti „vodkės“ užkandant „Lietuviška“ mišraine ir paskui kristi veidu į ją išgėrus šampano? Tai sovietinė tragedija, o ne lietuviški papročiai“, – prisimena istorikas.
Europa ne naikina mūsų tapatybę, o padeda ją atkurti.
Pavyzdys, kaip Lietuvai įstojus į ES atsigavo Telšiai, – jam tik vienas iš daugelio patvirtinimų, kad Europa ne naikina mūsų tapatybę, o padeda ją atkurti, nors euroskeptikai kartojo: sunaikins, suniveliuos. Prof. A.Bumblausko žodžiais, legendinis Telšių valkata Kikilas dabar galėtų pamokyti pasiversti skenduoliais visus, kurie tuomet priešinosi Europai.
Jei būtų kuriamas filmas apie Telšius, prof. A.Bumblauskas pagrindiniu personažu rinktųsi būtent Kikilą, kaip savo „Amarkorde“ F.Fellini rinkosi Gradiską.
