Jis tikina, kad jau viską šiuo klausimu pasakė, nors daugybė žmonių klausimų verčia galvoti, jog ateityje dar galėtų pasirodyti ne viena jo parengta knyga, kad ir... „Gamtinė žemdirbystė: kvailiams“.
Sauliaus Jasiono propaguojamas požiūris yra priešprieša esamiems daržininkystės metodams, tai yra alternatyvus, kitoks judėjimas. Apie gamtinės žemdirbystės principus, požiūrį į sodinimą ir auginimą, priežiūrą, santykį su gamta 15min pasakoja Saulius Jasionis.
– Ar jums teko dirbti žemę pagal tą praktiką, kurią gamtinė žemdirbystė kritikuoja, – kaupti, ravėti, tręšti?
– Taip, teko. Baigiau agronomijos mokslus ir pradėjau ūkininkauti, kai man buvo kokie 28 metai. Mokiausi klasikinės agronomijos ir dirbau taip, kaip priklauso. Negreitai supratau, kad galima kitaip dirbti žemę.
Pasiūlė man leisti N.Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“. Paskaičiau ją kaip agronomas ir sakau: nesąmonė, negali taip būti. Bet pradėjau bandyti jo siūlomus metodus, nes man buvo smalsu: mulčiuoti, žemės nedirbti. Ir man pradėjo patikti, aš pradėjau ieškoti dar daugiau informacijos.
Labai geras sodininkystės mokytojas yra seni apleisti sodai negyvenamose sodybose.
Trąšų duodavau, pesticidų – ne. Juk supranti, kad pats valgysi tas daržoves, todėl pesticidų nenaudojau. Aš ir dabar nesu nusiteikęs, kad trąšos yra kažkokia pabaisa. Jeigu teisingai subalansuotos trąšos, tai nieko blogo tam augalui kaip ir neturėtų atsitikti. Tačiau neatsitinka ir nieko gero. Tas pats, kaip maitintis sintetiniais vitaminais užuot valgius vaisius ir daržoves. Organika dirvai duoda daug gerų procesų, o trąšos – nieko.
Paskui gyvenau mieste (ten buvo daržas) ir atradau gamtinę žemdirbystę. Tada vėl išvažiavau į kaimą ir jau ėmiau dirbti pagal gamtinės žemdirbystės principus.
– Ar nebuvo nusivylimas mažesniu derliumi, kai nuo chemizuoto ūkio perėjote į gamtinį? Juk derlius tikriausiai būna mažesnis?
– Man prieš kelerius metus viena moteris sako: „Jūsų propaguojama gamtinė žemdirbystė neveikia. Pernai bandėm taip daržą auginti, niekas neužaugo.“ Kaip darėt, klausiu. O ji: „Pasirinkom sėklų ir išbarstėm pievoj, niekas neužaugo.“
O kas sakė, kad taip reikia daryti? Moteris taip suprato, kad reikia pievoje paberti sėklų, taip neva yra gamtiškai. Nusivylimų yra tada, kai žmogus nesupranta, ką daro.
Žinau daugybę atvejų, kai ūkininkai pereina iš tradicinės daržininkystės į mulčiuojamąją, nedirbant žemės, ir gauna iš karto daug geresnį rezultatą, iš karto!
Yra dvi skirtingos kategorijos žmonių – miestiečiai ir kaimiečiai. Miestiečiai, kurie neturi ūkiškos patirties, nežino, ką reikia daryti. Jie niekaip neužaugins to buroko nei pirmais metais, nei antrais. Tiesiog jiems nesiseka.
Tas, kuris jau augina daržoves jam žinomais metodais, išbandęs gamtinę žemdirbystę, pamato efektą iš karto, kai uždeda šiaudų: augalai žalesni, laistyti nereikia, žolės neauga. Nes jis turi patirtį, jis moka auginti tą kopūstą, ridiką, jam tik detales paaiškink.
Bet entuziazmas miestiečių yra žymiai didesnis. Ir netgi miestiečiai atėję į kaimą pasiekia daug daugiau negu tie, kurie gimę kaime. Todėl, kad jų nevaržo jokio nuostatos ir ribos. Jie nežino tų šimtmetinių taisyklių, tradicijų, jie ateina ir daro su naujom idėjom. O kaimietis yra įspraustas į rėmus, jis žino, kad taip tėvai darė, taip universitete mokė, tai ir jis toliau darys.
– Paaiškinkite, ką reiškia gamtinė sodininkystė?
– Kad sugebėtume sėkmingai auginti vaismedžius ir iš jų formuoti sodą, pirmiausia turime gerai juos pažinti, suprasti, matyti juos ir girdėti, netgi tam tikra prasme mokėti su jais susikalbėti.
Sodininkui reikia ne instrukcijų, o supratimo. Gamtinio sodininkavimo instrukcijos – tokių nėra ir negali būti. Gamtinė sodininkystė – tai ne kokiomis nors taisyklėmis ar nuostatomis apibrėžiama veikla, o pats tikriausias kūrybinis procesas, tiesioginis dalyvavimas gamtos kūryboje.
Gamtinis sodas – labai universalus žemdirbystės būdas. Jį galima derinti su beveik visomis žemdirbystės kryptimis: sodo tarpueiliuose ir aikštelėse auginti javus, daržoves, sode galima ganyti gyvulius, leisti vaikšioti naminiams paukščiams, o bitynas sode – jau tarsi savaime suprantamas dalykas.
Gamtinis sodas – tai ne atskiri vaismedžiai, susodinti vienoje vietoje, o vientisas organizmas, kurio kiekvienas organas tiesiogiai susijęs su visais kitais ir kiekvienas atlieka jam skirtą funkciją. Gamtiniame sode medžiai turėtų augti tankiai, net liesdamiesi vieni su kitais – tai stabdo džiovinantį vėją ir sukuria palankų mikroklimatą. Vaismedžių šaknys ne tik susipina, bet ir suauga, sudarydamos vieną šaknų sistemą, tada stipresnis medis gali „paremti“ silpnesnį, tas, kurio šaknys yra giliau, dalį maisto medžiagų, gautų iš gilumos, gali perduoti sekliau augančiam.
– Sodininkai tikriausiai naudoja daugiausia agrotechnikos ir kitokių priemonių, nes jie geni medžius, balina, kovoja su kenkėjais. Jūs sakote, kad viso to nereikia daryti?
– Taip, savo naujojoje knygoje rašau apie tai, kad kova su kenkėjais, medžių genėjimas, balinimas, lapų rinkimas – tai yra dalykai, kurių reikia nedaryti; tada sodas bus sveikas. Pavyzdžiui, ligos ir kenkėjai vaismedžius puola tik tada, kai augimo sąlygos jiems netinka, o genėjimas irgi reikalingas ne medžiams, o žmogaus patogumui.
Niekas geriau nesuformuos medžio karūnos nei pats medis. Pažiūrėkime, kokio dydžio ir kokios formos būna laukinės obelys. Juk joms svarbu, kad gyvūnai ėstų jų vaisius, todėl jos nesistiebia labai aukštai. Joms reikia, kad būtų užtektinai saulės, todėl formuojasi gražus vainikas.
Anksčiau aš irgi genėdavau ir mokydavau to žmones. Dabar esu linkęs manyti, kad jeigu galima, geriau negenėti. Genėjimas gerokai sutrumpina medžio amžių, nors pagenėjus efektą matome greitai – vaisiai didesni, medis atrodo tvirtesnis, tačiau genėdami mes sutrikdome vidaus sulčių tekėjimą, tai labai paslaptingas procesas, šito mechanizmo mokslas dar neperprato.
Iš šaknų į kamieną ir galiausiai į lapus maistinis tirpalas teka jauniausia medienos dalimi. Mokslas iki šios dienos negali tiksliai atsakyti į klausimą, kokios jėgos veikiamas tirpalas teka iš apačios į viršų. Iš lapų tirpalas su pagaminta organine medžiaga teka vidine žievės dalimi, aprūpindamas maistu visas medžio dalis. Įsikišdami į šį procesą mes įvedame didelę sumaištį.
– Kodėl pasisakote prieš medžių balinimą ir lapų grėbimą?
– Kam balinami medžiai? Kad būtų apsaugoti nuo kenkėjų atakų, o pavasarį – nuo žievės skilimo. Tai nuo kenkėjų atakų puikiausiai saugo toks mišinukas: karvės mėšlo per pusę su moliu. Nei zuikiai grauš tą medį, nei kokie vabzdžiai ten norės būti.
Šitas tepalas nuo lietaus ir sniego nubyra, tad per žiemos sezoną jį reikės atnaujinti, bet jis labai veiksmingas ir nekenksmingas aplinkai. Pavasarį obelys dažomos kažkur balandžio mėnesį, o žievės skilinėjimai vyksta vasario mėnesį. Pavasarinis dažymas visiškai beprasmis.
Lapų grėbimas turi kelis argumentus: ten kaupiasi kenkėjai, kurie gali kažkuo užkrėsti medžius, na, ir estetiškai negražu. Dėl estetikos nenoriu diskutuoti, o kalbant apie kenkėjus, tai čia kaip su žmonėmis. Kai siaučia gripo virusas, juk ne visi žmonės suserga. Gamtiniame sode negali būti kalbos apie organikos išnešimą – kas nukrito ant žemės, tegul ant jos ir lieka. Žemei bet kokia organika yra gerai. Susirenkat tokius vaisius ir tiek, kiek jums reikia, ko nereikia, ten kur guli, ten ir paliekat. Jeigu medžiai stiprūs, nebaisūs jiems jokie puviniai. Ligos sukėlėjas nereiškia ligos.
Gamtiniame sode medžiai turėtų augti tankiai, net liesdamiesi vieni su kitais – tai stabdo džiovinantį vėją ir sukuria palankų mikroklimatą
Kai sodo kultūros gyvens taip, kaip joms numatyta gamtos, jūs suprasite, kad ligos ir kenkėjai gali kamuoti tik tą sodą, kurio šeimininkas nesupranta, ką daro. Ir dėl to nesupratimo daro daugybę nereikalingų darbų: laisto, dirba žemę, grėbia ir naikina nukritusius lapus, balina vaismedžius kalkėmis, geni, kad „būtų tvarka“, trumpai pjauna žolę, purškia insekticidais, tręšia mineralinėmis trąšomis. Visi šie darbai tiesiogiai kenksmingi sodui. Kiek per metus reikia laiko visiems šiems darbams atlikti? O gaunama „nauda“ – ligos ir kenkėjų antplūdžiai.
– Kokius patartumėte rinktis mūsų klimato sąlygoms tinkamus augti vaismedžius ir vaiskrūmius?
– Savaime mūsų klimato sąlygomis auga obuoliai, kriaušės, slyvos, vyšnios, serbentai, agrastai, vynuogės, sausmedžiai, šilauogės, šermukšniai, putinai.
Labai geras sodininkystės mokytojas yra seni apleisti sodai negyvenamose sodybose. Daugelį metų žmogaus rankos nemačiusiuose soduose rasime šimtamečių, bet dar sveikų ir gerai derančių obelų, kur kas mažiau, bet aptiksime ir tokių pat kriaušių, retkarčiais didelę plačiavainikę trešnę, paunksmėje tarp krūmų išlikusių gyvų serbentų, agrastų, medlievų, kartais vieną kitą sausmedį, jau nederančių slyvų ar vyšnių sąžalyną. Štai jums laiko ir gamtos patikrintas mūsų sąlygomis tinkamo sodo asortimentas.
– Kartais sodinukų pardavėjai siūlo kažkokią neįprastą kultūrą ir sako, kad ji atlaiko didelius šalčius, neva kažkur Sibiro kraštuose gerai auga. Kaip vertinate kitų kultūrų atsiradimą mūsų soduose?
– Galima sakyti, kad lietuviškas klimatas augalui yra blogesnis nei Sibire. Šaltuose kraštuose augalai turi daug laiko prisitaikyti prie žemėjančios temperatūros: atšalimas vyksta palaipsniui.
Lietuviška žiema su visomis savo charakteristikomis – pašalimas žiemos pradžioje, staigūs stiprūs šalčiai, besikaitaliojantys su atlydžiais, ilgi šilti periodai, pavasarį sugrįžtančios šalnos – yra didžiausias išbandymas vaismedžiams, didesnis už didžiausius šalčius. Reikia vertinti ne atsparumą šalčiui, o ištvermingumą žiemą. Permainingas lietuviškas žiemas puikiai ištveria visos mūsų senosios vaismedžių ir uogakrūmių veislės.
Yra tokia sąvoka „aklimatizacija“, kai augalas sodinamas jam nebūdingoje aplinkoje, tačiau po truputį prie jos pripratinamas ir be įsikišimo puikiai auga. Labai svarbu suprasti, kad aklimatizacija – tai ne pataikavimas augalui, dirbtinai saugant jį nuo neigiamo aplinkos poveikio. Šilumamėgių vaismedžių ir uogakrūmių auginimo, dirbtinai saugant juos nuo žiemos šalčių ar kitų neigiamų aplinkos poveikių, negalima laikyti sodininkystės pažanga, priešingai – tai jos degradacija.
