A.Olsen yra šokėja, šokio ir judesio projektų autorė, mokytoja, „Bodie stories“, „Body and Earth“, „The Place of Dance“ ir kitų knygų autorė, kurios yra privalomųjų knygų sąraše daugelyje kūno ir judesio terapijos programų. Pateikiame išskirtinį pokalbį su Andrea – ji supažindina su Autentiško judesio samprata, šios praktikos nauda asmeniniame augime, kūryboje ir santykiuose su kitais žmonėmis bei mus supančia aplinka.
– Kas jums yra autentiškas judesys?
– Autentiškas judesys – tai pagrindinė praktika, kuria pagrįsta mano kūrybinė veikla ir rašymas pastaruosius keturiasdešimt metų, nes ji praturtina naujomis įžvalgomis, yra maloni ir padeda ugdyti vidinę išmintį.
Mes žinome nepalyginamai daugiau nei manome žiną. Sąmoningas protas fiksuoja tik mažą dalį informacijos, kas akimirką po akimirkos vyksta mūsų viduje ir aplinkoje. Jei taip nebūtų, informacijos gausa mus užtvindytų, negalėtume to pakelti. Tad kaip mums atsiverti platesnei sensorinės informacijos, atminties ir intuicijos dimensijai, kuri daugiausia slypi už sąmoningo suvokimo ribų?
Atsidavusiam praktikuotojui autentiškas judesys leidžia giliau pažinti tiek save, tiek bendruomenę, tiek vietoves, kuriose gyvename, taip pat suteikia dvasinę ir energetinę dimensijas, peržengiančias mūsų suvokimo ribas.
Autentiškas judesys XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje atsirado iš profesionalios modernaus šokio atlikėjos Mary Starks Whitehouse praktikos, kurią jį dažnai vadindavo „judėjimu gilumoje“. Mary mokėsi šokio technikos pas šokėjas, choreografes Mary Wigman ir Marthą Graham, savo darbe naudojusias iš pasąmonės kylančią energiją ir vaizdinius.
Dirbdama JAV M.S.Whitehouse ėmė daugiau dėmesio skirti ne tiek meniniams, kiek asmenybės ir žmogaus raidos aspektams, kurie atsiskleidžia šokyje. Taip prasidėjo visą gyvenimą trukęs proceso, kurį ji vadino „judėti ir būti judinamam“, tyrinėjimas. Mary darbai įkvėpė daugybę studentų bei kolegų, iš jų – šokėjus, terapeutus, edukologus, ir iki šiol įvairiausiais pavidalais skleidžiasi JAV bei visame pasaulyje.
Aš pati pastaruosius keturiasdešimt metų atsidavusi praktikuoju autentišką judesį ir tyrinėju jį kaip resursą kūrybinei veiklai.
1981 m., praėjus dvejiems metams po Mary mirties, Janet Adler įkūrė Mary Starks Whitehouse Institutą, kurio pagrindinis uždavinys – toliau tyrinėti ir pristatyti jos „autentiško judesio disciplinos“ patirtį. Tolesniais dešimtmečiais praktiką praturtino ir papildė įvairūs praktikuotojai bei šios srities profesionalai. Aš pati pastaruosius keturiasdešimt metų atsidavusi praktikuoju autentišką judesį ir tyrinėju jį kaip resursą kūrybinei veiklai.
– Kokia yra pagrindinė autentiško judesio forma?
– Šiuo metu autentiškas judesys turi daugybę įvairių formų. Ta forma, kokios mane pati Janet Adler mokė dar 1979 metais, yra paprasta: yra judėtojas ir liudytojas. Judėtojas užsimerkia ir laukia impulso judėti – proceso, kuomet „esi judinamas“.
Kūnas yra vedlys, o judėtojas leidžiasi į kelionę paskui kylančius impulsus.
Kūnas yra vedlys, o judėtojas leidžiasi į kelionę paskui kylančius impulsus. Liudytojas tuo tarpu išlaiko savo sąmoningą dėmesį ties savo paties impulsais ir judėtoju. Po kurio laiko liudytojas pakviečia užbaigti judėjimo sesiją ir įvyksta žodinis dialogas apie tai, kas vyko. Judėtojas gali kalbėti, o liudytojas gali jį atspindėti dalindamasis sava sesijos patirtimi be vertinimo ar interpretacijų.
– Koks pagrindinis šios praktikos tikslas?
– Galutinis tikslas – išsiugdyti įžvalgų, tačiau nevertinantį vidinį liudytoją, kuriuo būdami galime stebėti save judant, nepertraukdami natūralios kūno tėkmės. Šiuo požiūriu autentiško judesio forma atveria erdvę, kurioje galima prisiliesti prie mūsų pasąmonėje slypinčios patirties, informacijos, medžiagos, paskui sugrįžti į įprastą sąmoningumą ir reflektuoti šią patirtį ar suteikti jai formą kalbantis arba įkūnyti kūryboje.
– Kuo tai naudinga?
– Autentiškas judesys lengvina gijimo procesus, nes kūnas veda į jo saugomus atsiminimus ir patirtis, kad atvertų visa tai mūsų sąmoningumui. Mūsų istorija „sandėliuojama“ mūsų kūnuose: evoliuciniai judėjimo modeliai, žmogaus raidos refleksai ir asmeninė patirtis. Kai užmerkiame akis ir leidžiame sau būti judinamiems, atsiveria begalinė įvairovė. Ši praktika, kuomet klausomės savo kūno judėjimo istorijos, skatina mus pažinti save ir šiuos suvokimus perkelti į santykius su kitais.
Ši praktika, kuomet klausomės savo kūno judėjimo istorijos, skatina mus pažinti save ir šiuos suvokimus perkelti į santykius su kitais.
– Koks autentiško judesio vaidmuo šokėjams?
– Kaip šokėjai, mes išmokstame klausytis savo kūno kalbos, taigi įgyjame daugiau pasirinkimų, kada ir kaip atlikti tam tikrus judesius. Dažnai tai, kas yra „neteisinga“ šokio technikos požiūriu, tampa dirva asmeniniams atradimams, kvietimu į tolesnį tyrinėjimą.
Kai kurios traumos ar ligos – tai konfliktas tarp to, ką liepiame savo kūnui daryti, ir to, ką kūnui reikia padaryti, kad išgytų, pailsėtų, išreikštų save ar jaustųsi saugus. Tam tikra gijimo dalis yra išreikšti tai, kas buvo neišreikšta, sulaikyta.
Autentišką judesį naudodami kaip resursą choreografijai ir atlikimui, ugdomės gebėjimą palaikyti dialogą su savo pasąmone. Trumpai tariant, yra keletas judesio šaltinių, kuriuos galime apibūdinti taip: asmeninė pasąmonė (asmeninė istorija), kolektyvinė pasąmonė (transasmeninė ir tarpkultūrinė) arba supersąmonė (susijusi su energijomis, peržengiančiomis savastį).
– Kokius pokyčius savo gyvenime praktikuojantysis gali pastebėti laikui bėgant?
– Pradėdami autentišką judesį, galime susitikti su pamatinėmis baimėmis: neapykanta savo kūnui, vidinės tuštumos baime, ramumo baime, vienišumo baime, baime būti nemylimam. „Aš per storas, aš per plonas“. „Jeigu aš nejudu (arba nepadedu niekam kitam), aš esu niekas“. „Jeigu nedarau nieko gero, niekas manęs nemylės“.
Nors šie žodžiai gali skambėti šiurkščiai, jie nuolat skamba refleksijose po judėjimo sesijų. Kai užsimerkiame ir imame klausytis savo kūno, viena iš galimybių yra ir priimti save tokius, kokie esame.
Kuomet baimę pakeičiame atviru laukimu, galime patirti, koks iš tiesų turtingas yra mūsų vidinis pasaulis. Dažnai studentai klausia, kodėl jų pirmasis susidūrimas su autentišku judesiu yra toks rimtas, o pirmasis šokis – toks liūdnas.
Kai užsimerkiame ir imame klausytis savo kūno, viena iš galimybių yra ir priimti save tokius, kokie esame.
Dažniausiai į pasąmonę esame linkę nustumti tai, ką laikome negatyviu – savo liūdesį, menkystę, savo baimę. Tačiau po šiuo neišreikšto judesio sluoksniu slypi žmogiškosios patirties lobynai. Tai šaltinis, iš kurio mes semiamės autentiško judesio praktikos metu, ir viliamės, kad gebėsime tai perkelti į sceną kaip atlikėjai ir į savo pokalbius kaip žmonės.
– Kam autentiškas judesys gali būti naudingas?
– Kiekvienam, kuris nori gyventi laisviau, labiau pasitikėdamas savimi, gebėdamas girdėti kitus. Brandžiame praktikos etape kiekvienas asmuo išsiugdo aiškiai išreikštą, įžvalgų, nevertinantį vidinį liudytoją, kuris leidžia kurti autentiškus ryšius su kitais.
Išsiugdę vidinį liudytoją prarandame savo poreikį būti matomiems kitų, atsiranda naujų motyvų. Pavyzdžiui, būti matomam savo autentiškume šiais laikais, kai vyrauja paviršutiniškumas. Susijungti su asmenybę viršijančiomis energijomis, kai dvasingumas neturi formos. Dalyvauti bendruomeniškuose judėtojo ir liudytojo mainuose, kai šokis dingęs iš daugybės žmonių gyvenimų. Autentiško judesio praktika grupėje – tai praktika būti tikru savimi kitų žmonių akivaizdoje.
– Koks yra liudytojo vaidmuo? Kodėl Autentiškam judesiui reikalingas liudytojas?
– Daugelis mūsų ilgimės būti matomi su viskuo, kas esame, kaip vientisa visuma, o ne kaip ribotas atspindys, kuriuo patys save pristatome arba kaip mus įsivaizduoja kiti. Susitikę su palaikančiu ir nevertinančiu, tačiau įžvalgiu išoriniu liudytoju, galime giliai lavinti savo pasitikėjimą.
Galiausiai susiformuoja vidinis liudytojas. Tinkamų įgūdžių turintis išorinis liudytojas išlaiko sąmoningumą ir palaiko judėtojo kelionę gilyn, į mažiau sąmoningas būsenas. Tarsi du upės krantai – liudytojas ir autentiško judesio praktikos forma – sukuria saugias ribas judėtojui panirti į šią patirtį ir iš jos grįžti, įskaitant ir tokią kalbėjimo formą, kuomet kalbame tiesiai iš įkūnytos patirties, o ne apie patirtį.
– Autentiškas judesys įkvepia jus kūrybiniame kelyje ir bendraujant su kitais žmonėmis. Kaip tai nutinka?
– Nuolatinė autentiško judesio praktika leidžia susitikti tokį tarsi „iškarpų albumą“, pilną vaizdinių, judesių ir energetinių būsenų, kurios gali būti perkeltos į choreografinius procesus, improvizacinį performansą ar rašymą.
Kaip atlikėjai, ši praktika leidžia man iš kitų išmoktus judesio modelius integruoti ir į savo asmeninę patirtį bei sujungti su ja. Autentiško judesio sesijos taip pat atlieka ir savotišką „namų išvalymą“ nuo įprastų judėjimo modelių, kuriuos reikia apdoroti pasąmonės lygmenyje ir paleisti juos, prieš pradedant naują kūrybinį darbą.
– Kaip vyksta autentiško judesio mokymasis tarptautiniu mastu?
– Mes esame besivystanti pasaulinė bendruomenė. Šiais laikais daugybė žmonių ilgisi įkūnyto sąmoningumo, peržengiančio politinius ir socialinius barjerus ar ekonomines varžytuves. Žmonės yra susiję daug gilesniais saitais nei tik kalba ir kultūra, tačiau apie juos mažai težinome. Dalydamiesi autentišku judesiu tarptautiniu mastu, esame įgalinami susijungti su ta platesne šeima, įskaitant ir žmogų, ir kitas rūšis.
Būnant proceso vadove ir pagalbininke, apima nuolankumas ir kuklumas, kai tenka liudyti žmonių procesą, kurie susirinko kartu praplėsti savo sąmoningumo ir drąsinti nuoširdžią komunikaciją tarp sienų.
Parengė Kristina Tomilina. Iš anglų kalbos vertė Emilija Pakalnytė, redagavo Jurga Šidiškytė
