Rugsėjo 12-oji
Apvaisinimo diena
 |
| Fotolia nuotr./Apvaisinimas |
2006 metais viešai kreipdamasis į Rusijos gyventojus prezidentas Vladimiras Putinas demografinę krizę pavadino viena opiausių šalies problemų, kurią nedelsiant reikia spręsti (nors Rusija pagal gyventojų skaičių iš visų valstybių užima devintą vietą pasaulyje, dėl milžiniško šalies ploto gyventojų tankumas vos 8,3 žmogaus kv. km). Kaip vieną iš priemonių prezidentas pasiūlė piniginę paramą šeimoms, turinčioms daugiau nei vieną vaiką. Vis dėlto jam už akių dar prieš metus užbėgo Vladimiro Lenino gimtinės Simbirsko (Uljanovsko) gubernatorius Sergejus Morozovas.
Viskas prasidėjo nuo to, kad, siekdamas įgyti rinkėjų palankumą, jis pasiūlė paskelbti rugsėjo 12-ąją poilsio diena. Kaip ir buvo galima tikėtis, gyventojai šį politiko žingsnį priėmė entuziastingai, bet gubernatoriaus pavaldiniai dar kurį laiką manė, jog tai pokštas. Vis dėlto rimtai nusiteikęs S. Morozovas savo teisininkams paliepė išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir neprieštaraujant Darbo kodeksui jis galėtų oficialiai šią dieną žmones atleisti nuo darbo. Paaiškėjo, kad vienas iš būdų – dalyvavimas visuomeniniuose renginiuose. Apvaisinimo renginiu vadinti valdininkai nesiryžo, tačiau sumąstė, kad prieš tai galėtų išsiųsti žmones padirbėti į talką, skirtą Simbirsko išvadavimui nuo baltagvardiečių paminėti. Šiek tiek pasitvarkę vietos gyventojai turi užsiimti seksu ir pagerinti srities demografinius rodiklius. Be to, šventės metu kasmet vyksta akcija „Pagimdyk patriotą“. Šeima, kurioje vaikas gimsta lygiai po 9 mėnesių, t. y. kitų metų liepos 12-ąją, dovanų gauna automobilį.
Spalio 6-oji
Kvaištelėjusio Skrybėliaus diena
Ar pamenate žemaūgį Lewiso Carrollio knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ personažą? Miško tankmėje prie dailiai serviruoto stalo kartu su Zuikiu ir Miegapele geriančio arbatą vyruko, užsimaukšlinusio didžiulę skrybėlę, diena užstrigusi ties šešta valanda. Literatūros kritikai mano, kad šitaip šmaikštusis rašytojas norėjo pasišaipyti iš britiškos popiečio arbatėlės tradicijos, kurią dar XIX amžiaus viduryje pradėjo septintoji Bradfordo hercogienė Ana. Tokie „arbatos vakarėliai“ tapo aristokratijos įpročiu. Kilmingos damos, pasipuošusios prabangiomis sukniomis ir plačiabrylėmis skrybėlaitėmis, popiečio arbatėlės rinkdavosi į kurios nors draugės namų saloną ir tuščiai plepėdavo. Lygiai taip pat kvailai su Alisa kalbėjo ir Skrybėlius: klausinėjo neįmenamų mįslių ir deklamavo absurdiškas eiles. Egzistuoja ir kita jo nukvakimo priežastis – gyvsidabris. XIX amžiuje, kai Anglijos gatves vis dar mindė garsiojo L. Carrollio pėdos, šis metalas buvo naudojamas veltinių ir fetrinių kepurių gamybai. Jis sukeldavo meistrams regėjimo (vaizdo dvejinimasis ir liejimasis) ir kalbos sutrikimų (nerišlūs sakiniai, sunkiai suprantamas tarimas), o dažnai ir greitą mirtį.
Vienaip ar kitaip, 1986 metais kvaištelėjęs Skrybėlius įkvėpė grupelę kelias dienas biuruose be darbo sėdėjusių programuotojų. Neturėdami ką veikti, jie sumąstė, kad pasauliui vienos pokštų dienos – balandžio 1-osios – nepakanka, todėl reikia paskelbti dar vieną. Taip nuo 1988 metų spalio šeštąją amerikiečiai ėmė minėti „Išprotėjusio Skrybėliaus dieną“. Įdomu, kodėl būtent spalio 6-oji? Pirmųjų „Alisos Stebuklų šalyje“ leidimų iliustracijose prie Skrybėliaus kepurės priklijuotas lapelis su skaičiais 10 ir 6. Nors iš tiesų šis skaičius nurodo leidinio kainą – 10 šilingų ir 6 pensai, šventės sumanytojai pagal ją nustatė tikslią šventės minėjimo datą.
Stinga minčių, kaip ją švęsti? Nebūtina ant galvos užsimaukšlinus didžiulę skrybėlę juokinti kolegų. Tiesiog leiskite sau šiek tiek papokštauti ir pakvailioti.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Aprangos kodas - skrybėlės |
Lapkričio 19-oji
Tualetų diena
Tik nepamanykite, kad šią dieną reikia švęsti sėdint tualetuose. Anaiptol, po gana juokingai skambančiu pavadinimu slypi rimta ir opi problema – apie 40 procentų (apie 2,6 milijardus) pasaulio gyventojų neturi elementarių sanitarinių patogumų. Jungtinių Tautų Vaikų fondo duomenimis, viename grame išmatų gali būti dešimt milijonų virusų, vienas milijonas bakterijų, apie tūkstantį parazitų ir dar apie šimtą jų kiaušinėlių. Taigi, higienos trūkumas ir ją sekančios infekcinės ligos kasmet tampa 1,8 mln. žmonių mirties priežastimi.
Į šios problemos rimtumą 2001 metais dėmesį atkreipė verslininkas Jackas Simas, kurio iniciatyva buvo įkurta Tarptautinė tualetų organizacija, lapkričio 19-ąją paskelbusi Tarptautine tualetų diena. Šią dieną visi pasaulio žmonės skatinami susimąstyti apie sanitarijos svarbą ir sutvarkyti apleistus lauko tualetus, įrengti naujus.
Panašu, kad Tarptautinės tualetų organizacijos idėjos atgarsio sulaukė ir Lietuvoje. Štai pernai šia proga klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami dalyvauti pažintinėje ekskursijoje „Viešųjų tualetų beieškant“. Jie keliavo turistų lankomiausiais takais ir ieškojo viešųjų tualetų.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Tualetas iš kortelių |
Kovo 21-oji
Miego diena
Sutikite, būtų puiku, jei visame pasaulyje Miego diena būtų paskelbta ne darbo. Kaip saldžiai ryte snausdami šypsotumės žinodami, kad neskambės žadintuvas. Na, o kol kas galime pasidžiaugti bent tuo, kad tokia diena apskritai minima ir nesibaigiančiuose darbuose, reikaluose paskendę žmonės skatinami prisiminti miego naudą ir jo trūkumo žalą.
Tikriausiai žinote, kad miegant ilsisi visas mūsų organizmas. Nuo to, kiek ir kaip išsimiegame, priklauso mūsų savijauta, santykiai su artimaisiais, darbo rezultatai ir sveikata. Kai mums trūksta miego, jaučiamės pavargę, sunkiai susikaupiame, įveikiame užduotis darbe, susilpnėja atmintis, suvokimo ir pažinimo gebėjimai, trukdantys mokytis ir įsisavinti naujas žinias.
Ne veltui miego atėmimas Antrojo pasaulinio karo metu buvo naudojamas kaip kankinimo būdas. Tardomiesiems kelias dienas neleisdavo miegoti, o leidus užmigti staiga pažadindavo ir kvosdavo. Tiesa, kai kuriems žmonėms miegas nėra toks svarbus. Greičiau priešingai – net trukdo. Pavyzdžiui, amerikiečių išradėjas ir verslininkas Thomas Edisonas daugelį metų miegojo vos tris keturias valandas per parą. „Miegas tiesiog įprotis. Ląstelės nemiega. Žuvys plaukioja vandenyje visą naktį. Tai kam miegas reikalingas žmogui?“ – sakydavo išradėjas. Gerai žinoma britų politikė Margaret Thatcher pritarė Th. Edisono požiūriui ir netgi niekino žmones, miegančius daugiau nei keturias valandas per parą.
Įdomu, kiek laiko žmogus gali išbūti visai nesudėjęs bluosto? 1965 metais aštuoniolikmetis Randy Gardneris specialiai nemiegojo 264 valandas (maždaug 11 dienų). Nors jis pasiekė savo tikslą ir pateko į Guinness rekordų knygą, po eksperimento patyrė koncentracijos, motyvacijos, suvokimo ir kitų nervinės veiklos sutrikimų. Sakoma, kad kelias naktis pamiegojęs vaikinas vėl jautėsi puikiai.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Miegas |
Balandžio 6-oji
Sukurk sau epitafiją diena
Nieko sau šventė, ar ne? Kam kilo mintis vieną dieną metuose skirti pasiruošimui keliauti anapilin ir susikurti epitafiją (antkapio užrašą), neaišku, tačiau bent jau Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje balandžio šeštąją įvairiuose interneto forumuose ir tinklaraščiuose rengiami geriausių epitafijų konkursai. Štai prieš kelerius metus kompanija „The Age Concern“ sumanė apklausti Didžiosios Britanijos gyventojus ir išrinkti jų mėgstamiausias epitafijas. Pasirodo, britams labiausiai patinka užrašas ant airių kilmės komiko Spike’o Milligano antkapio: „Juk sakiau jums, kad sergu.“ Šis žmogus mirė būdamas 83-ejų, sutrikus kepenų veiklai. Antroji vieta atiteko Didžiosios Britanijos premjerui Winstonui Churchilliui. Ant jo antkapio užrašyta: „Aš esu pasiruošęs susitikti su Dievu. Ar jis pasirengęs susitikti su manimi – tai jau kitas klausimas.“ Trečiąją vietą užėmė romantiškasis Frankas Sinatra ir užrašas ant jo kapo: „Geriausia dar priešakyje.“ Tarp populiariausių epitafijų atsidūrė užrašas ant amerikiečių aktorės Joanos Hackett antkapio: „Eikite šalin – aš miegu.“ Lentelė su šiuo sakiniu ilgą laiką, dar aktorei esant gyvai, kabėjo ant jos persirengimo kambario durų.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Joanos Hackett antkapis |
Beje, epitafiją jau susikūrė garsusis japonų rašytojas Haruki Murakami. Atsiminimų knygos „What I Talk About, When I Talk About Running“ („Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“) pabaigoje puikuojasi tokios eilutės: HARUKI MURAKAMI. 1949–20** „Rašytojas (ir bėgikas). Bent jau niekada nėjęs“.
