Vasaros man šiek tiek primena TĄ vaikiną, kurį sutikus po kojomis ima banguoti žemė, o pilve skraidžioti ne tik drugeliai, bet dar krūva jonvabalių. Dažniausiai laikas su juo praskrenda it sekundė, o bendravimas nesibaigia vestuvėmis bei krūva pabiručių. Pastarasis scenarijus paprastai nutinka su kuo nors ramesniu, gal šiek tiek nuobodoku. Tačiau, prisiminus JĮ, net ir po dešimtmečių veide atsiranda nostalgiška šypsena. Taip ir šiltas vasaros naktis, praleistas nemiegant, prisimename susisukus į minkštą pledą, rankose laikant jaukų puoduką arbatos.
Geroji naujiena – paprasto mirtingojo gyvenime vasarų būna daugiau negu aistringų įsimylėjimų. Ir kiekviena tų vasarų yra savaip nuostabi, turinti savo unikalią istoriją, visiems laikams nugulsiančią į atmintį. Tačiau bent jau man visos vasaros neatskiriamos nuo nenumaldomo noro kuo daugiau būti gamtoje.
Nesvarbu, tai trumpa pietų pertrauka parke miesto centre, savaitgalio piknikas su draugais prie ežero ar romantiškas vyno bei užkandžių degustavimas dviese, stebint, kaip į jūrą leidžiasi saulė. Taip ir norisi pasitiesti pleduką ant užpakalio nešaldančios žemės bei džiaugtis gyvenimu. O ko reikia, kad gyvenimu galima būtų džiaugtis iki galo kokybiškai? Teisingai – skanaus maisto!
Vis tik dabartiniais orais ilgai pačiai terliotis virtuvėje nesinori. Tik ir skubi pabaigti būtiniausius darbus, kad galėtum lėkti laukan džiaugtis. Skubant džiaugtis, be to nesinori apsikrauti maišais, pilnais dėžučių su maistu. Juk, galiausiai, niekada negali žinoti, kokiais keliais nuves šiltas liepos penktadienis...
Ir čia mano piknikus su kompanija bei solo knygos paskaitymus po atviru dangumi gelbsti „Wolt“. Faktas, jog gryname ore skaniau. Tad šiemet, atšilus orams, jau keletą kartų spėjau pasinaudoti maisto pristatymo (tik ne į namus) paslauga. Malonus kurjeris vienąkart tiesiai į parką atgabeno rinkinį sušių, o kitą kartą dar karštus mėsainius. Pasaka: nei neštis mantą bijant, kad namie pasigaminti užkandžiai išsilakstys po kuprinę, nei atgal nešvarią tarą tempti. Išmetėme ištuštintas dėžutes į artimiausią šiukšliadėžę ir sotūs laimingi ėjome toliau klajoti po Vilnių.
O štai saulėtomis darbo dienomis su viena bičiule pamėgome tokį veiksmų planą – anksčiau pasibaigiam būtiniausius reikalus ir važiuojam pasideginti. Pamenu, anksčiau laukdavom didžiulėse eilėse prekybos centruose, nuolatos nerasdavome šviežio ir skanaus maisto, tad į vietą atkeliaudavom su glėbiu „junk food‘o“. Dabar gi darom kitaip – išsirenkame iš mėgstamo restorano skaniausių salotų ar kito norimo maisto, pakeliui prigriebiame jau paruoštą ir mauname demonstruoti maudymosi kostiumėlių.
O šiaip sunku net apsakyti, kaip pavydžiu klaipėdiečiams. Jie gražiai supakuotą vakarienę gali per „Wolt“ užsisakyti net netoli jūros. Jeigu gyvenčiau uostamiestyje, stebėdama bangas vakarieniaučiau turbūt kasdien. Gal reiktų mėnesiukui persikraustyti vien dėl šios priežasties?
Dar nesu tikra, koks po dešimtmečio mano atmintyje bus ateinančių trijų mėnesių paveikslas, bet nuojauta kužda, jog tai bus kažkas ypatingo. Kažkada teko išgirsti genialią frazę: „Patikimiausias būdas susigadinti sau vasarą – įsimylėti birželio viduryje“. Bet, žinote, išduosiu paslaptį: visuomet galima įsimylėti maistą, o su „Wolt“ tą daryti dabar dar paprasčiau. Gardūs užkandžiai širdies neužgaus, o ir figūros nepagadins. Ypač, jeigu neužmiršite kalorijų smagiai išsportuoti, if you know what I mean.
