Taip portalui LRT.lt sako Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Kaip teigia jis, 2018 m. Lietuvoje pasižymėjo gražių įvykių, suvienijusių visuomenę, virtine, todėl dabar svarbiausia neleisti tam pasimiršti.
– Sunku nepastebėti, kaip kinta gyvenimas – spartėja tempas, daugėja informacijos, mus stengiasi paveikti įvairūs influenceriai. Kai kurie pasiduoda tai įtakai ir gyvena, stengdamiesi įgyvendinti paviršutiniškus troškimus. Ar tokiame pasaulyje Kalėdos dar gali būti tos tikrosios rimties, jautrumo, nuoširdaus ir paprasto džiaugsmo šventė?
– Skęstančiam labiausiai reikia gelbėtojo, o Kristaus gimimas ir yra pasaulio bei žmonių, skęstančių savo nuodėmėse, išgelbėjimas. Ne veltui švenčių liturgijoje sakoma – tauta, gyvenanti tamsoje, išvydo didžiulę šviesą.
Deja, dažnai neatpažįstame tamsos, kurioje skęstame – tai ir įvairūs įpročiai, priklausomybės. Visuomet galvojame apie priklausomybę nuo alkoholio ar pan., bet yra ir priklausomybė nuo triukšmo, žinių, taip pat priklausomybė vartotojiškam pasauliui – pirkti ir parduoti tampa svarbiau nei būti ir mylėti. Tam, kad atpažintume, ko trokštame gyvenime, reikia vidinės ramybės ir sugebėjimo nutolti.
Yra ir priklausomybė nuo triukšmo, žinių, taip pat priklausomybė vartotojiškam pasauliui – pirkti ir parduoti tampa svarbiau nei būti ir mylėti.
Priešnuodis mano minėtai tamsai yra bendravimas, sugebėjimas kalbėti apie tai, kas svarbiausia. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, mus ragino atsigręžti į vyresnę kartą, kalbėtis su senoliais, semtis jų patirties ir išminties. Kalėdų šventės suteikia tam puikią progą, jei tik skiriama laiko. Kalbant apie influencerius, reikia pasakyti, kad jie greitai keičiasi, greitai pasensta. Štai Kristus yra influenceris, aktualus jau 2 tūkstančius metų.
Net nuo visų švenčių, džiaugsmų ir blizgučių žmogus ilgainiui pavargsta, supranta, kad tai jo netenkina. Turtingi žmonės kartais sako, kad gyvenime ateina suvokimas, jog daugiau žaislų nusipirkti negali, nes jie netenkina giliausio širdies troškimo. Čia svarbu atrasti, ko tikrai trokštame. Dievas dažnai kalba mūsų širdies tyloje. Jei sugebame nutilti ir leidžiame prabilti Dievui, galime atrasti širdies troškimą.
– Visą gruodį Lietuvos miestuose, kaip ir visame pasaulyje, vyksta gerumo akcijos, labdaros mugės ir pan. Ką tai sako apie mūsų visuomenę? Ar prisimename kitų bėdas tik per šventes, kai dar ir „madinga“ būti geru?
– Gerai, jei žmonės tai prisimena, o šventės tampa paskata. Reikia pasakyti, kad yra ir daug nematomo gėrio, tik jis neakcentuojamas žiniasklaidos, kuri kartais iškreipia žvilgsnį į realybę. Jėzaus mokymas taip pat sako – te nežino tavo kairė, ką daro dešinė. Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, geriau neskambinti varpais, jei jau darai gera.
Svarbus ne tik nematomumas, bet ir asmeniškumas. Lengva trumpąja žinute paaukoti kelis eurus geram tikslui, bet svarbus ir susitikimas su kitu, žmogiškas kontaktas. Dažnai net nereikia eiti pas vargingai gyvenančius, nes jie būna mūsų kaimynai – tereikia pastebėti.
– Kas yra Kalėdų džiaugsmo pagrindas ir esmė?
– Vienareikšmiškai – tai Jėzus Kristus, atėjęs į pasaulį tam, kad išgelbėtų jį iš nuodėmės. Ir tai daugiau nei sentimentali istorija. Kartais redukuojame savo Kalėdų patirtį į tą, kurią turėjome vaikystėje. Ten yra gerų pamokų, bet tai ne viskas. Mes, dvasininkai, kartais pastebime – iš šventinės išpažinties atėjusių žmonių lūpų dažnai pasigirsta tas pats, ką jie sakė išpažinties metu būdami 8–10 metų.
Kad pajustume Kalėdų esmę, turime į šventes žvelgti kaip suaugusieji, subrendę, turime eiti į santykį su Išganytoju. Tai nėra vaikiška istorija, kurią galima parodyti ant Katedros sienos 3D formatu. Tai gyvas šiandienos ryšys, kuriame slypi ne tik mūsų santykis su Dievu, bet ir santykis vienų su kitais.
Paviršutiniški švenčių džiaugsmai savaime nėra blogi, bet jei tėvai į Kalėdas žvelgia vaikų akimis, kažkas negerai. Tai, kad visa šeima Kalėdų rytą išpakuoja dovanas prie eglutės, yra dalis džiaugsmo, bet tėvų matymas turi skirtis nuo vaikų perspektyvos.
– Kaip „išsifiltruoti“ ir pajusti Kalėdų švenčių prasmę, kai dėmesį dažnai prikausto būtent paviršutiniški džiaugsmai?
– Svarbu kaip nors grįžti į gelmę. Ar Kalėdų dovanų intencija – tik gauti kažką materialaus? Ar tai ir dalis tarpusavio ryšio, meilės atspindys? Reikia neišleisti iš akių, kas yra esminė Kalėdų dovana. Tam skirtas ir Advento metas. Visiems gerai žinomas pasiruošimas šventėms yra apsipirkimas, šventinio stalo paruošimas, namų sutvarkymas. Taip, tai reikalinga, tačiau svarbu nepamiršti išvalyti ir vidinių namų.
Jei neskiriame tam laiko, bus prarastas vienas iš šventės elementų. Jei nepadengsi stalo ar nepastatysi eglės, kažko akivaizdžiai trūks. Jei nesusikaupei, neskyrei laiko maldai, kad žengtum į šventę sąmoningai, irgi kažko trūks, tik tai nebus matoma. Kalėdiniam džiaugsmui neužtenka išorinių ženklų, juk visa esmė – viduje.
– Tiesa ta, kad ne visiems Kalėdos – stebuklų ir laimės metas. Kalbu ne tik apie vargingai gyvenančius, vienišus žmonės, bet ir tuos, kurie šventėse neranda prasmės. Ar reikia per Kalėdas bijoti blogų emocijų, liūdesio?
– Prasmės reikia ne tik šventėse, bet ir gyvenime. O prasmė užslėpta ir Kalėdų prakartėlės įvaizdyje. Kiekvienas kūdikio gimimas slepia artėjančią jo mirtį. Su kiekviena minute mes visi arčiau mirties momento. Kristaus istorija rodo ne tik kelią iki mirties, bet ir į amžinąjį gyvenimą. Krikščionybėje labai tamprus ryšys tarp Kristaus gimimo, mirties ir prisikėlimo. Žvelgdami į prakartėlę turėtume matyti ne tik saldų įvaizdį, bet ir prasmę gyvenimui.
Kai kada šventiniai blizgučiai išties nurodo į beprasmybę, tačiau niekas ties tuo nesibaigia. Prasmę galima atrasti įžengus į krikščionybės esmę. Tai ir pirmasis žingsnis į amžinąjį džiaugsmą.
Reikia neišleisti iš akių, kas yra esminė Kalėdų dovana.
– Ką manote apie žmonių antplūdį per Kūčių, Kalėdų ryto Mišias? Juk dauguma jų – retai praktikuojantys katalikai. Ar geriau ateiti pasimelsti kartą per metus nei niekada?
– Dievas į žmonių širdis pasibeldžia labai įvairiai. Žmonių atėjimas į Bažnyčią bent per šventes taip pat yra momentas, kai galima juos pritraukti. Pagalvokime – kiek žmonių atsiranda sporto klubuose po sausio 1-osios su savo naujųjų metų pasiryžimais? Tai dalis mūsų žmogiškumo. Mes svyruojame, žinome, ko norime siekti ir kartais pasiseka geriau, o kartais blogiau.
Dievas prabyla žmonėms kai neapsiribojama vien tik papročio įvykdymu, bet ieškoma prasmės. Tas atėjimas į Bažnyčią bent per šventes atveria žmogaus širdį, kad Viešpats iš naujo galėtų veikti. Įpročiai irgi formuoja žmogų. Jei santykis su Viešpačiu tapęs įpročiu, kuris vykdomas, bet neturi pradinės reikšmės, tai pavojinga. Bet kartais užtenka momento ir santykis, bevykdant įprotį, grįžta.
Kai kurie dalykai, nuolat kartojami, mus veda į santykį. Liūdniems žmonėms psichologai pataria šypsotis priverstinai, dirbtinai, bent kelias ar keliolika minučių. Tai dirbtina, ypač jei šypseną forsuoji tarp lūpų įsistatęs pagaliuką, tačiau taip ima veikti raumenys ir ilgainiui pasikeičia jausena, žmogus paveikiamas.
– Koks būtų pasaulis, jei jame neliktų tikėjimo?
– Jei nebūtų tikėjimo Dievu, pats Dievas nuo to nepakistų. Dievas yra ir lieka nepaisant to, ar mes tikime juo ar ne. Istorijoje buvo režimų, kuomet siekta paneigti Dievą ir tikėjimą. Visuose tokiuose režimuose išryškėja vienas dalykas – neturėdamas santykio su Dievu, žmogus ima negerbti kito žmogaus.
Dingsta žmogaus vertė, žmonės susipriešina. Todėl tai ne tik tikėjimo Dievu, bet ir tarpusavio pasitikėjimo klausimas. Pasaulis tikrai nekoks, kai nėra bendrų ir jungiančių svertų. Mes matėme tai praėjusiame amžiuje Lietuvoje ir kitose valstybėse. Kai kur tai matyti ir dabar.
– Įdomu, ką manote apie mūsų šalies jaunąją kartą? Ar tikite ja?
– Aš pasitikiu jaunimu. Jis turi ieškančią širdį. Ta širdis ieško gyvenimo prasmės, o tai neišvengiama be aklaviečių ir pasiklydimų. Prisimenu savo studentavimo dienas, kai su draugais iki paryčių šneki apie gyvenimo problemas ir nueini miegoti galvodamas, kad viskas išspręsta. Tačiau atsikeli ryte ir visos problemos – likę kaip buvo. Tai dalis ieškojimo proceso.
Vienas iš pavojų yra paskęsti linksmybėse. Dažnai linksmybėmis siekiama užpildyti tuštumą. Sakyčiau, kad tikrasis gyvenimas jaunimui prasideda, kai prisiimama atsakomybė. Tai akivaizdžiai matome šeimose – linksmybės baigiasi, nes reikia auginti vaikus.
Apie atsakomybę jaunimui šiek tiek kalbėjo ir popiežius Pranciškus. Jis šnekėjo apie didesnio tikslo siekimą ir ėjimą ne vienam, o su šeima ir bendruomene. Manau, kad jaunimas link to ir eina. O ieškoti ir klysti gyvenimo kelyje yra dalis augimo ir brendimo.
Tarp jaunų Lietuvos žmonių yra pasimetusių, tačiau labai gražu tie savanorių pulkai, stojantys į Šaulių organizaciją. Daug jaunimo pasirodė per Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, mane ypač nustebino jaunos šeimos. Manau, yra daug ieškančio jaunimo ir to, kuris jau atrado prasmę, pasiryžo prisiimti atsakomybę už save ir ateitį.
– O kaip vyresnioji karta? Ar nestinga jai optimizmo?
– Yra toks angliškas filmas, kuris vadinasi „What You Are Is Where You Were When...“ – kas esi dabar yra tai, kas buvai kadaise. Žmones labai veikia jų gyvenimo istorijos. Vyresnės kartos žmonės, patyrę tremtį ar kalėjimus, nešasi tas patirtis savyje. Kartais tos patirtys – stiprinančios, kartais – pilnos žaizdų.
Žmonės, nors gyvenę Sovietų Sąjungoje, bet kartu galėję atsiremti į savo tikėjimą, dabar yra stipresni. Po tų laikų yra buvę ir daug atsivertimų. Tai vienas gražiausių dalykų – žmogus niekuomet nėra amžinai pasmerktas. Vilniuje turime Dievo Gailestingumo paveikslą, Gailestingosios motinos atvaizdą – ši Vilnių ir visą Lietuvą apglėbianti Gailestingumo gija primena, kad visuomet yra laiko atsiversti ir pradėti gyventi naujai, nepaisant to, kokias patirtis žmogus turėjo praeityje.
– Metai jau eina link pabaigos. Kokie jie buvo Lietuvai jūsų akimis? Kokį įvykį išskirtumėte kaip svarbiausią?
– Vieno dalyko neišskirčiau, nes buvo graži puokštė įvairių įvykių, kurie vienijo visuomenę.
Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse Lietuvos vyskupai paaukojo mūsų šalį Trakų Dievo motinos globai. Vasario 16-ąją visi Lietuvos žmonės išėjo į gatves džiugiai švęsti šimtmečio.
Popiežiaus Pranciškaus vizitas suvienijo žmones, tai buvo malonės metas. Netrukus po to – A. Ramanausko-Vanago laidotuvės. Išreikšta pagarba partizanų vadui buvo svarbus momentas mūsų šaliai.
Dabar turime neleisti šiems įvykiams per greitai pasimiršti. Šiuo metu mus labiau nei metų ciklas veikia žinių, naujienų ciklai. Šiandien atrodo svarbu viena, po dviejų dienų kažkas visai kito užima visą dėmesį. Neleiskime užsimiršti svarbiausiems dalykams. Prisiminkime svarbius įvykius su šeima, bendradarbiais, kalbėkime apie juos, mąstykime, ko galime iš jų pasimokyti ar ką per juos supratome.
– Ko linkėtumėte mūsų šaliai ir jos žmonėms ateinančiais metais?
– Linkiu neprarasti išminties, kuria Lietuvoje dalijosi popiežius Pranciškus. Taip pat neprarasti tėvynės meilės, kurią patyrėme švęsdami šimtmetį. Linkiu, kad ramybė ir džiaugsmas, kuriuos patiriame Kalėdų švenčių metu, taptų gilia ramybe, lydinčia mus visus ateinančius metus.
